5252 laipteliai nušvitimo link (Adam’s Peak, Dalhousie, Šri Lanka)

Šiandien daugiau-mažiau eilinė diena: po to, kai Mamontovo FB pasakiau, ką galvoju apie BRAVO statulėlės perdavimą Džordanai Butkutei, pamačiau “Fakju Paulius Rimeikis” (po minutės ir to neliko – ištrynė mūsų chitchatą)*; pusmečiui gavau Indijos vizą su multiple įvažiavimo galimybe, tad galėsiu varinėt pirmyn-atgal; galiausiai, kojos po pasilaipiojimo į Adam’s Peak, kuo toliau, tuo lankstosi mažiau, bet skauda daugiau ir net bijau pagalvoti, kuo aš vaikščiosiu ryt rytą. Žinau, kad būtų įdomiau sužinoti, kokie mano žodžiai taip paveikė Andrių, bet šį kartą įrašas apie Adam’s Peak.

Adam’s Peak, visų pirma, yra šventa vieta. Įdomu, kad tiek budistams, tiek islamistams, induistams ir krikščionims. Sako, kad vietiniai šią mažą piligriminę kelionę gyvenime atlieka bent porą kartų ir stebint lenkiančius bei lenkiamus keliautojus, tuo buvo galima nesunkiai įsitikinti – viršūnę šturmuoja ir kūdikiai tėvų rankose ir senoliai, kurie, atrodo, gali nusiristi žemyn dar pusiaukelėje. Visų antra, tai yra bent 2-4 valandos kelio aukštyn. Didžiąją dalį laiko – laiptais. Septynių kilometrų atkarpai į 2,243 m aukščio kalną specialaus pasiruošimo lyg ir nereikia, tačiau savo akim mačiau – kai kas pusiaukelėje nusispjauna ir pabrukę uodegas grįžta atgal. Ir vis tik nuo pradžių…

Kaip ir daugelis keliautojų (turistai – atskira istorija), kartu su ukrainiečiu traukiniu iš Haputale, kur lipom į Lipton’s seat, atvykstame į Hatton traukinių stotį. Šiame miestelyje, ar bent jau traukinyje, netrūksta zombių – keliautojų, kurie naktį kopė į kalną, o dabar jau laukia traukinio kelionei tolyn. Iš čia dar laukia 33 kilometrų kelionė iki kalno papėdėje esančio Dalhousie miestelio. Cha, atrodytų – 33 kilometrai. Bet čia Šri Lanka, čia, ypač kalnuotose vietovėse, keliolika kilometrų nesunkiai virsta varginančiomis valandomis nuolat stojančiuose autobusuose. Šiuo atveju – 2 valandom. Ilgainiui autobusas prisipildo vietinių pakeleivių, bet vos pajudėjus jis net šviečia nuo baltaodžių turistų.

Ir šiaip buvau girdėjęs gerų atsiliepimų iš kitų keliautojų, o ir kelionių gidai rekomenduoja, tad vos atsidarius autobuso durims Dalhousie stotelėje, šaute iššaunam iš to katilo ir kitiems dar tik velkantis savo šimtakilograminius backpack’us, mes jau lekiam link “Green house” nakvynės namų. Beveik pačiu laiku. Dviejų lovų negaunam, bet už 1500 rupijų mums pasiūlo dvigulę lovą. Turint omeny, kad čia miegosim tik simboliškai, pasirašom. Po mūsų atlėkusi prancūzių porelė dar gauna pasiūlymą apsistoti vienviečiame kambariuke, o kiti jau ir to negauna. Nepabėgant toli nuo “Green House” reikalų, dalinuosi nuomone, kad už tokią kainą, nieko ten gero. Visų pirma, tai yra nusikaltimas prieš žmoniją, kai kalnuotoje vietovėje, kur vakarai ir rytai prašosi kojinių, neturėti karšto vandens, kaip standartinės opcijos. Kitur (kad ir toje pačioje Haputale) karštas vanduo būdavo ir už mažesnius pinigus. Tualete kaupėsi grožybių kibiras, o dušu naudotis tiesiog nesinorėjo. Vaizdas į žaliąjį namelį iš toli ir iš jo, yra gražus, bet tai ir viskas. Pietūs gal ir geriau nei tradicinis rice&curry pakelės užeigėlėse, bet kaip naminis maistas – niekalas. O dar kai už visiems svečiams ruošiamą bendrą stalą nuo kiekvieno nulupama po 400 rupijų, tai čia išvis apiplėšimas vidury dienos (Šri Lankos kontekste).

Visi po vakarienės greitai šiaušia į lovas, nes jau beveik devynios vakaro, o kelionių gidai kopimą į kalną rekomenduoja pradėti apie antrą valandą nakties – kad suspėti saulėtekiui. Mes ir taip skaičiuojam, ir anaip, bet niekaip net ir tuose pačiuose giduose minima 2.30h trukmė nevirsta startu antrą valandą nakties. Tad išgeriam arbatinį persaldintos šrilankietiškos arbatos su pienu (milk tea), pabrausinam ir sutariam, kad be 03.15 nesikelsim, o be 03.30 niekur neisim. Aš tradiciškai susikišu į ausis kištukus, nes nors aplink supa nakties ir gamtos tyla bei ramybė, suprantu, kad jau pirmą valandą nakties pradės zyzti pirmos neramios sielos.

Šalta. Kitur būčiau prašęs dar vienos antklodės, bet kai tik porai valandų, tai nesivarginu. Ir šiaip, čia stiliukas yra duoti kažkokias tai sintetines atklodes, po kuriomis geriausiu atveju pats suprakaituoji, bet vargiai sušyli. Daugiau tokių antklodžių, tai ir daugiau to paties. Vienu žodžiu, jeigu važiuojat į Hill country (o tai tiesiog būtina), turėkit omeny, kad šalčiausiomis akimirkomis, čia reikia ir kojinių, ir megztuko.

Išeinam apie 3.40. Kelias nėra tuščias, nes čia abiem kryptimis eismas vyksta 24/7. Net pačioje viršūnėje, kai iki saulėtekio lieka ne daugiau, kaip pusvalandis, gali matyti, kaip kažkas leidžiasi žemyn. Atrodytų kvailystė, va tiek užkopus, dabar nesulaukti saulėtekio, bet… Gali būti, kad žmogus jau matė tą saulėtekį, pamiegojo viršuje ir dabar jau leidžiasi žemyn.

Kaip ir miesto prieigos, taip ir pradinis etapas kelio link, pilnas “kioskelių”. Kepurės, “džemperiai”, pirštinės ir panašūs šilumodaikčiai čia pagrindinė prekė, bet su ja stipriai konkuruoja saldumynų parduotuvėlės. Visos iki vienos parduoda tą patį, bet vis tiek stovi kas dešimt metrų. Tikriausiai, būtent todėl nieko ir nenusipirkau – atrodė, kad vis kitur, kitą kartą. Pliušiniai žaislai, pjūklai medžiui ir atsuktuvai (taip, taip, be bajerio) po pirmų kilometrų pagaliau baigiasi, užleisdami kelią daugybei kavinukių. Pastarųjų gali rasti beveik visos kelionės metu. Paskutines kelioliką minučių tuščia, bet šiaip jau badu nemirsit ir skysčių nepritrūksit.

Nors tąnakt viršūnės link išėjom, tikėtina, paskutinieji, vis tiek nutarėm, kad nėra kur skubėti, tad net nepavargę vis kur prisėsdavom pasėdėti. Kartą pirkom arbatos, kartą užkandžių. Pirmą pusvalandį mus pasivijo australietis berniukas, kuris užklausė ar ir mes pramiegojom, ar specialiai taip vėlai išėjom? Po lengvo pasišnekėjimo kartais nesubtilus ukrainietis iš mobiliako paleido drum n bass garsų, kas australietį paskatino palikti mus ramybėje ir nuskubėti pirma mūsų. Dievas žino, kaip aš nekenčiu australiečių backpackerių (kokia tai atskira ekstravertiškų-egocentriškų keliautojų klasė), tad net nepykstu dėl nesubtilumo, nors aussie dingus iš akiračio, muziką paprašau išjungti.

Taip būtume visai monotoniškai užkylę iki pat viršaus, bet sutiktas vienuolis užgiedojo, kad jau 6.00 galima matyti saulę, Oficialūs šaltiniai teigė, jog tas laikas yra 6.23, bet negi vienuolis meluos? Paspaudžiu gazą, bet kaip vėliau paaiškėja – be reikalo. Reikėjo ir toliau laikytis ramybės, vidurio kelio. Į patį patį viršų jau nelipam, nors akivaizdu, kad galima. Pro šalį jau žemyn lekia minėtas australietis. Kažką bumba apie tai, kad daug turistų ir likus dar keliolikai minučių iki saulėlydžio, tikriausiai, jau lekia ieškoti savo offbeatentrack, taip tik dar kartą užtvirtindamas mano stereotipus apie jaunuosius australiečius (pagrinde bičus).

Ir kažkaip rašyti apie tai, kas buvo iki saulėtekio, įdomiau nei apie tai, kas buvo tada ar po to. Saulėtekis, turint omenyje, kiek į jį investuota, tikrai niekuo neišskirtinis. Neabejoju, kad Lipton’s seat nuneštu šį piligrimišką voyažą savo mažuoju piršteliu. Net Little Adam’s peak nuneša. Tačiau pats potyris, žinoma, yra įdomus. Vienam įveikinėti būtų buvę gal kiek ir nuobodoka, tačiau su kompanija prasiėjo gan smagiai.

Jau pasveikinus saulę bandėm užlipti iki pat viršaus, bet kažkodėl būtent tada tą nutarė daryti ir daugelis kitų. Aišku, kad apsisukom ir pasukom atgal ir tik vėliau man “dašuto”, kodėl nepamačiau to mistinio idealaus trikampio šešėlio krentančio nuo tikrai netaisyklingų formų Adam’s peak’o – juk tai buvo kitoje kalno pusėje!Prasideda demotyvuojanti kelionė žemyn. Girdim kaip girgžda seni kaulai ir trūkinėja kelio girnelės. Gerai, kad ne mūsų. Kojas, beje, skauda būtent dėl raumenų, kurie dirbo lipant žemyn. 5252 laipteliai, tiesa, yra išgalvoti, nes visur skaičius minimas skirtingas, bet jie yra ir jų atrodo tikrai daug.

Nusileidę praleidžiam dušą, sukertam niekingai per brangius pusryčius ir maunam į autobusų stotį iš kurios tiesiai į traukinių bei Kandy.

*- FB bug’as. Pasirodo, kad neištrynė :D (buvo neištrynęs, bet visgi ištrynė :D