Jeigu teks apsukti Indiją, bus proga išsiaiškinti ar be reikalo praleidau Puducherry, bet tuo metu atrodė, kad iš Mahabalipuram, geriausia yra traukti į Madurai. Ir šiaip, mano pasirinkimai, kur judėti, varijuoja tarp spontaniškų ir racionalių. Dar prieš išvykdamas į Indiją prašiau, kad kas pasidalintų patarimais, kur važiuoti ir ką pamatyti (idėjų žemėlapis yra čia), bet realiai, net jeigu aklai sekti žemėlapiu, taip nesigauna. Nes, na, kartais kažkur užsuki vien dėl to, kad trankytis kažkur po dvyliką valandų traukiniu/autobusu nesinori. Apie naktinius autobusus aš išvis daugiau nenoriu galvoti ir naiviai tikiuosi, kad niekada jau jais čia pasinaudoti neteks.
Kadangi iš Mahabalipuram į Madurai tiesioginio autobuso nėra, per agentą nusiperkam bilietą Puducherry-Madurai, o iki ten, žinom, pasigausim bet kurį autobusą važiuojantį rytine pakrante. Agentai čia, žinoma, paslaugūs, bet už mokestį. Geriausia yra kuo greičiau susitvarkyti su visais makemytrip bei cleartrip appsais telefone ir juos praleisti, bet tuo metu mano telefonas dar buvo be internetinio ryšio, tad teko tenkintis vietiniu paslaugumu. Perkant bilietus jie užrašo ir tavo telefono numerį, kad jeigu ką, prieš išvykdami tau paskambintų. Tris kartus ir tada jau atia. Duodu savo numerį ir juokauju, kad tikiuosi neprireiks, bet… Gal ir nebūtų prireikę, bet su manimi keliaujantis amerikietis, bevalgant paskutinę vakarienę mieste, nutarė, kad jam dar reikia nubėgti iki paplūdymio pasemti saujelę smėlio savo dėdei (sakė rinks kiekvienoje vietoje, kur apsistos). O dievai ir demonai… Paskui dar prisidėjo ir tai, kad nors autobusą iki Puducherry gali pasigauti kas penkias minutes, jų greičiai gali smarkiai skirtis. Agentas sakė, kad kelyje būsim pusantros valandos – dvi, bet realybėje tai virto dviem valandom dvidešimt minučių. Jau buvau pradėjęs apverkinėti bilietus, bereikalingai sugaištą naktį ir pan., bet sulaukę skambučio sutarėm, kad mūsų palauks ir, nors ir perkreiptais veidais, jie sulaukė.
Tas naktinis pasitrankymas man atsirūgo tuo, kad išlipdamas, užmiegotomis akimis, autobuse palikau fotoaparatą. Gerai, kad dar eidami link hostelio nusprendėm pafotografuoti gatvėje miegančias karves. Tris kartus perbėgau per visas kišenes ir įdubas kuprinėje, nuleidau, pasikeikiau ir nulėkiau iki vietos, kurioje išlipau iš autobuso. Autobuso jau nebuvo, bet prisiminiau, kad vėluodamas į jį sulaukiau poros skambučių iš aptarnaujančio personalo. “To make long story short”, fotoaparatą jie rado ir kitą dieną grįždami tuo pačiu maršrutu, parvežė. Kaip sakė agentūros dispečris “small gift for driver?” Atidaviau viską, kas buvo likę piniginėje – 150 rupijų ($2.5). Pusė velnio už kokius $800 kainuojantį aparatą. Dar pasidžiaugiau, kad maniškis atrodo, kaip eilinė muilinė – kas ten žino ar atsirado ne dėl šios priežasties?
Taip mes atsirandam Madurai, apie kurį pasakot, tiesą sakant, nelabai yra ką (šypsosi). Žymiausia vieta čia – milžiniška Meenakshi šventykla su keturiais įėjimais, kurių kiekvienas, tai aukštas bokštas padabintas spalvotomis būtybėmis. Kaip ir daugelyje Hindu šventyklų, viduje fotografuoti draudžiama, o šiuo konkrečiu atveju, draudžiama net įsinešti kamerą (tiesa, viduje jau atsiranda mokestis už fotoaparatą, kurį galima naudoti). Čia viena iš tų vietų, kur ir su šortais, kad ir kokiais ilgais – neįeisit. Tas, žinoma, juokinga, nes jeigu esi su sarongu, kuris tau gali kaboti, kad ir virš kelių, įeiti gali. Pažiūrėti viduje yra ką, nors pačios švenčiausios vietos ten prieinamos tik induistams. Taip pat, šventyklos patalpose yra muziejus, kuriame surinkti “best of” pavyzdžiai iš visos šventyklos.
Kodėl važiuoti: Šventyklos vaizdas saulėtekio metu, šventykla, aplink esančios drabužių siuvyklos.
Kodėl nevažiuoti: Nes nors ir yra aplink dar n šventyklų, Gandhi muziejus (bet jų pilna šalis ir šis ne pats didžiausias/geriausias), daugiau čia nelabai, kas yra.