Yra sakančių, kad jau nebe didžiausias, bet vis tiek – vienas iš (±200 hektarų; iki milijono žmonių). Net jeigu ne didžiausias, tai bent jau tas, kuriame filmavo “Lūšnynų milijonierių”. Net jeigu ir nefilmavo, tai bent pora vaikų tame filme tikrai yra iš Dharavi lūšnynų.
Kai pagalvoji apie tokią vietą, lyg ir nori pamatyti, bet tuo pačiu, lyg ir nejauku. Tad nugirdęs, kad pora kambariokų planuoja vykti ten, prisijungiau. Nuo senamiestinės Mumbajaus dalies (Colaba) jie per pusvalandį pasiekiami traukiniu. Galima vykti ir su turu (± $10), kurio metu pamatysit daugiau “highlight’ų”, bet savarankiškas pasivaikščiojimas lygiai taip pat įmanomas.
Žodis “lūšnynas” puikiai tinka prabangaus Mumbajaus kontekste, tačiau nuotraukos aukščiau, toli gražu neatskleidžia, kaip ir kuo gyva ši miesto dalis. Tiesiog draugiškumas draugiškumu, bet yra nerašytos taisyklės, kad čia nefotografuojama, tad pirmus ir paskutinius kadrus padarau eidamas tiltu virš geležinkelio bėgių. Atmosfera miestelio viduje kažkuo panaši į neturistinius miestelius – vietiniai ir stebisi tave čia matydami, ir džiaugiasi. Nors bevaikštant kartą teko išgirsti žodį “money”, realiai niekas čia tavęs už rankos netampo, į burną nerodo ir pinigų neprašo. Ko nepasakysi apie jokią kitą vietą Indijoje, jau nekalbant apie didmiesčius, kuo yra Mumbajus.
Įėjus pasitinka kelios pagrindinės gatvelės, kurios niekuo nesiskiria nuo įprastinių dulkinų Indijos gatvelių. Gatvės prekyba, šioks toks eismas. Sustoju nusipirkti šviesios spalvos džiovintų figų (buvo nematytos) ir matau, kad riešutų kainos čia gerokai mažesnės nei bet kur kitur. Net, atrodytų, nustatytą kainą visame mieste turinčios cukranendrių sultys, prasideda 5 rupijomis mažesne kaina.
Tokie įprastiniai pasivaikščiojimai, tiesa, greitai pabosta ir nors nejaukiai, neriam tarp namų. Danny Boyle filmuodamas “Lūšnynų milijonierių” net buvo priverstas pereiti nuo kino juostos ant skaitmenos, nes šiose siaurose gatvelėse jokia rimtesnė technika neįsitektų, ką jau ten bekalbėti apie visą filmavimo komandą… Buteliai suspausti, kartais lyg pusantro aukšto, kartais pusės, kartais pusrūsyje ir tikrai nedidukai, tačiau, jeigu jau kalbėti apie jų estetiką, tai neišsitraukti fotoaparato buvo gana sunku. Užuolaidos dailiais raštais, sienos ryškių spalvų, kilimėliai ant durų ir, kadangi šeštadienis, daugybė iš už durų lendančių spalvingai apsirengusių vaikų. Šypsosi, krizena, jeigu vyresnis, kartais, žiū, prisijungia, pavaikšto greta, kitiems žiūrint ir pavydint, kad štai kokį draugelį turi. Nebūtų sunku ten pasiklysti, bet, tikriausiai, nebūtų sunku ir sužinoti, kaip grįžti iki geležingelio stoties.
Kitame Dharavi kampe vyksta darbas – atliekų rūšiavimas, skalbinių virinimas, etc. Čia atskira šešėlinė ekonomika, kurios apyvarta nuo 500 milijonų iki milijardo dolerių. Virš pusės lūšnų kabo palydovinės antenos, o kai kurie gyventojai turi ir sąskaitas Šveicarijos banke, ir prabangius automobilius. Tiesiog nevisiems būtina apie tai žinoti.
Istorijų, kai tu atlaukęs eilėje gauni masažą už $10, o paskui matai savo masažistą miegantį gatvėje po medžiu – apstu. Panašu, kad tai viena strategijų uždirbti daugiau. Šiaip net išsilavinę vietiniai jums pasakys, kad išmaldos duoti nereikia, nors kartais atrodo, kad taip problemos atsikratyti galima greičiau. Man po 2-3 savaičių, visas tas ubagynas ir paprašaikos ilgainiui panašėja į atplyšusį tapetą – lyg ir žinai, kad yra, bet kol kas atėjęs į svečius, pirštu nebaksteli, tol ir nekreipi dėmesio.
Tai tiek apie lūšnynus. O su didžiausiu pasaulyje žmogiškuoju laudromatu (pusiaukelėje tarp Dharavi ir Colaba) neužsižaidėm. Pamatyti jį galima vos išnirus iš geležinkelio stoties, bet padarėm porą nuotraukų iš viršaus ir dingom, nes prie įėjimo apačioje stovėjo trys išsiskėtę vyrukai ir reketavo po 200 rupijų nuo asmens. Kai jau ėjom tolyn, šūktelėjo, kad tik 400 rupijų už visus (4 vnt.), bet su pora fak ir panašių pasiuntėm juos velniop, nes mokėti pinigus už apsilankymą vietoje, kuri yra nemokama, tai ačiū, nereikia.
Ir vis tik vieta unikali. Tai didžiausia pasaulyje atvira skalbykla. 5000 dhobių (skalbėjų) iš 200 šeimų, kasdien čia išplauna apie 100 000 vienetų skalbinių per dieną. Čia sueina nešvarumai iš vietinių restoranų, ligoninių, o dhobio darbas – paveldimas. Vis prisibijau duoti Indijoje kam normaliai išskalbti mano drabužius, než žinodamas, kaip čia tai daroma (trankant į akmenį), bijau gauti ir su skylėm, ir be “guzikų”.