Šypsosi mano tarpdančiai. Ne dėl fluoro, bet dėl ten įstrigusių mango atplaišėlių. Baltašikniai Indijoje šiuo metu gali nusipirkti kilogramą mangų už kokius 4 litus, bananų už litąpem, vynuogių – du litus. Vietiniai, matyt, moka gerokai mažiau, bet aš renkuosi ilgiau valgyti nei derėtis. Bet tai buvo prieš tai, t.y., kai aš buvau turguje, nes po to, aš nuėjau į žymiausią Jodhpur’o omletų kepyklėlę ir pamačiau šitai…
Jau vien iš pirmos nuotraukos galima suprasti, kad vieta žinoma, o rekomendacija “Lonely planet” iš karto iškepė ir dar vieną omletų kepyklėlę priešingoje gatvės pusėje. Ir vis tik aš čia, “Omelette shop”, pas “Omelette man”. Ateinu čia per pusryčius, tad jų pačių rekomenduojamą “Masala butter cheese omelette” (45INR/1.84LT) gaunu ne iš paties meistro, bet iš jo sūnaus rankų – dabar čia karšta, arti 40C, bet darbų prasme – ne karštymetis. Ir vis tik, nors nuotraukoje nesimato, greta viso šio balagano stovi -nioliką padėklų su kiaušiniais. Šaldytuve? Juokaujat?.. Mano akis jau senokai priprato tokiose vietose mėgautis spalvų deriniais, chaotiškai išmėtytų daiktų kuriamais raštais ir užmiršti tiek pačios vietos, tiek joje naudojamų instumentų higieninį indeksą. Ir taip yra labai daug kur pietryčių Azijoje. Kerti savo porciją sėdėdamas ant plastikinės kėdutės ir matai, kaip priešais tave bliūde praskalaujamos panaudotas lėkštes. Nes tekančio vandens laikinoje kavinėje ant ratų nėra ir niekas čia nė neplanuoja skirti bidono švaraus vandens, kad įsiteiktų baltašikniui. Nes, na, visada yra tie, kurie gali ir nuo popieriaus lakšto valgyti ir tie, kurie vis tiek toliau savo viešbučio restorano neis. Ir jie bus iš dalies teisūs.
Pietryčių Azijoje (Mianmaras, Kambodža, Vietnamas, Filipinai, Malaizija, Šri Lanka, Indija, Tailandas) pravalgiau pusę metų, tačiau problemų su virškinimu turėjau tik kartą. Ir tai… Tai buvo šūdužeigėlė Mianmare, kurion nusitrenkiau tik dėl nemokamo wi-fi (nemokamo ir beveik neegzistuojančio), bet dėl vaizdo užsisakiau milksheik’ą ir lietinį su bananais. Ir maistas, sakykim, toks nelabai keistas, o ir vieta nebuvo gatvės prekyba, bet tuokart nepadėjo. Daugiau niekada…
Būdamas Tailande juokavau, kad jeigu per Chinatown’o (o ir šiaip viso Bangkoko) lauko kavines prasineštų lietuviškoji san-higienos inspekcija, būtų priverstos užsidaryti 95% “skylių”. Fantastiškų, tačiau higienos prasme tikrai ne etaloninių. Blogiausia, kad nuo trydos neapsaugos net rekomendacijos. Jeigu visi vietiniai lipa per galvas, kad pavalgytų vietoje x, tai nereiškia, kad tau ten pavalgius, kitą dieną nebus x. Su vieta viskas ok, antraip kitą dieną čia stovėtų šimtas apsitriedusių azijiečių ir spardytų vietinio šefo užpkalį tol, kol ir jis irgi pradės galvoti vien tik apie tą vietą.
Problema ta, kad mums jų vietinės bakterijos yra neįkandamos. Ir čia ne filosofija – visi tie “niu niu niu” nuo mažens ir antibakteriniai muilai, šampūnai, skalbikliai bei plovikliai kiekviename žingsnyje, taip saugo vakarietišką organizmą, kad šiam vos patekus į mažiau sterilią aplinką, tenka reaguoti ne pačiu maloniausiu būdu. Tas pats juk ir su skiepais. Net tos supermamos, kurios turi sveiko proto paskiepinti savo mažylius, nesusimąsto apie tai, kad jų pačių vaikystėje gautų skiepų poveikis jau seniausiai išgaravo. Nes anksčiau išeidavai į gatvę, įkvėpdavai viruso ir tuo pačiu su juo susidorodavai, taip atnaujindamas imuninę sistemą. Dabar gi virusai nebevaikšto – visi jie nuskalbti, nuprausti, iššveisti.
Būdamas vienuolyne Tailande, sutikau užkietėjusią induistę. Ką tik buvo iš ten ir planavo netrukus vėl grįžti. Tai irgi, vienas pirmųjų dalykų, ką ji man pasakė, buvo “don’t drink tap water” (negerk vandens iš krano). Sako, aš n mėnesių sugebėjau to nedaryti, bet paskui vieną vakarą prasiskalavau su juo dantis ir kapiec – kritau į lovą. Tai aš ir negėriau ir neskalavau su juo. Dažniausiai. Na, kai prisimindavau. O prisimindavau, kaip kada… Taip, kiekviename mieste vanduo kitoks, tad gali būti, jog man tiesiog pasisekė.
Indijoje sutikau backpacker’į metuose, kuriam ir Azija ne naujiena, ir Indija. Geriu aš sau man ant stalo pastatytą vandenį, o jis taip: tu geri ne iš butelių? Jis, mat, ne. Nežinau, gal aš tikrai rizikuoju, tačiau, kai matau viešoje vietoje esantį čiaupą ir prie jo esantį užrašą “drinking water”, nesikuklinu ten pasipildyti savo buteliuką. F, juk parašyta “drinking water”, ko dar norėti?
Tad nėra čia viskas taip blogai, nors ir pigu. Pavyzdžiui, mano šiandieninis omletas papuola į “mažiau nei doleris” bei “mielai pakartočiau” kategoriją. Mano hostelyje, kur už naktį moku $5 dolerius, toks pats kainuotų gerokai virš dolerio, gal net du ir jau tikrai abejoju, kad būtų toks pats skanus. Kaip, kad dažnai juokaujama – užsisakyk restorane patiekalą už $10 ir jie tau jį atneš iš gatvės už $1. Skanaus, kad ir kur tai bebūtų!
