Visas Pushkar nuo greta esančios kalvos.

Apgaulingai keista vieta, tas Pushkar. Kaip ir visa Indija, beje. Jau jeigu esi Radžastane ir turi laiko, tai net nereikia galvoti, ką aplankyti – daugelis miestų gražiai išsidėstę vienoje juostoje, tik skirtingais atstumais. Pushkar, kaip tik vienas jų. Ant popieriaus ši vieta įžymi tuo, jog čia yra viena iš kelių pasaulyje esančių Bramha šventyklų. Iš kalbų gi, tiesiog jaukus ir gražus miestas. Suprantama, jaukus Indijos kontekste, nes tiek šiukšlės, tiek karvių mėšlas, tiek šlapimo kvapas neapleidžia ir čia.

Eilinė sienos dekoracija.
Eilinės durys.

Nuotraukoje pačiame viršuje gali matyti visą miestelį. Tiek ten jo ir tėra – penkios minutės skersai, penkios išilgai. Atmosfera kiek primena Hampi gyvenvietę, bet jau vien tai, kad Hampi yra daugiau gyvenvietė, o Pushkar piligriminis miestas, prideda jam tiek greičio, tiek prekystalių, kurie nuo ryto iki vakaro užimą visas pagrindinio kelio šalikeles. Ir nors miestelis mažas, nemažai keliautojų čia užtrunka savaitę, o kartais net ir mėnesį. Kaip ir Hampi, čia, kaip niekur kitur, didelė dreduotų-tatuiruotų kičinių Indijos (bei savęs) ieškotojų armija. Ką jie čia veikia, galiu reziumuoti vienu restorane nugirstu sakiniu, nuleistu į telefono ragelį: “Tomorrow i will try some stronger foods. If you know what i mean…”. Kur jau čia nežinosi…

Bazaro gatvelė. Rytas.
Nežinau ar Indijoje galima sakyti, kad čia “karovos niesčiasnos”, bet žiūrint, kaip jos blaškosi pilkais tekais ir laižo indelius nuo maisto, man atrodo būtent taip.

Pirmą vakarą, praleidęs gerą pusdienį kelyje, pabaigiau prie miesto centre esančio ežero-maudyklų. Saulėtekis toje vietoje nėra kažkuo ypatingas vizualiai, tačiau žavus savo vidine ramybe. Vidine, nes išoriškai, saulei besileidžiant, čia prasideda pinigų rinkliavos už “Aš ir mano dukrelė dabar jums pagrosim ir padainuosim” (šiuos, beje, laikydamasis principo, kad kartais negaila duoti, kai žmonės ne šiaip sau prašo, bet už kokią nors visuomenei naudingą veiklą, kukliai, bet parėmiau) arba “i don’t ask you money, buy me chapatti”. Vieni, atrodytų, tai daro, lyg žaisdami, kiti – kiek agresyviau. Su pirmais “badmyriaujančiais” vaikiščiais, pasibaigus prašymams, dar geras dešimt minučių prapliurpėm. Paskui bent porą valandų prakalbėjau su vienu vietiniu jaunu čigonu, kuris pokalbiui pasibaigus patraukė namo – į dykumas.

Panorama.

Po chaotiškų Indijos miestų, Pushkar tikra atgaiva, bet man nušvitimas atėjo ne apsilankius Bramha šventykloje, bet antrą vakarą einant pagrindine miesto gatve. Tris kartus ieškodamas įdėklo savo Kindle skaityklei ėjau pirmyn-atgal ir lygiai tiek pat kartų turėjau progą nusišypsoti vienai priešinga kryptimi einančiai turistei. ‘skant, šūdo malimui, teritorija čia didelė, bet realiai – arba tu eini į jogos mokyklą ir todėl lieki čia mėnesiui, arba nešdieniesi toliau. Aš nutariau išsinešdinti (patikslinu – miestas patiko, bet užsibūti čia nemačiau prasmės).

Beje, balandis mėnuo čia ne šventas, tačiau tikėjausi, kad piligriminiam mieste Pushkar, pasijusiu panašiai, kaip Varanasi (kur, beje, irgi vienas ant kito lipa maudymosi ghatai) arba Amritsare, kur toks dalykas, kaip ne sezonas, tikriausiai, net neegzistuoja. Paryčiais čia gali aptikti kelias keliolikos žmonių grupeles atliekančias apsivalymo ritualus, bet tai yra tirščiausia, ką gali patirti (nors įmetu porą nuotraukų iš vidinio baseino kiemelio, realiai šioje vietoje pamatyti-fotografuoti draudžiama). Net Bramha šventykla prie kurios daugybė gudročių bando išprašyti pinigėlių už batų saugojimą, viduje atrodo nykiai. Man iš šventyklos labiau įsiminė ne jos elementai, bet kunigėliui bučiuojamos kojos, tuo metu, kai jis mobiliame telefone tikrina žinutes.

Einant aplink ežerą, galima aptikti įvairių daiktų. Tiek nuotraukų rėmeliuose, tiek drabužių, tiek… siūlų špūlių. Šią jau buvau pasisavinęs, bet vėliau nutariau, kad, matyt, šie daiktai čia ne šiaip sau ir palikau pozuoti.

Kad jau apie kunigėlius… Kalbama, kad prie ežero naivuolius vis gaudo vietiniai šventieji, kurie sukalba maldeles tiek už jus, tiek už kiekvieną šeimos narį (paskui už kiekvieną reikia atsiskaityti materialiališkai), vėliau ant rankos užrišdami pusę rupijos vertą šniūrgalį, kad duotų kitiems suprasti, jog šie jau nusiurbti. Aš išėjau sausas, nes, tiesą sakant, niekas prie manęs labai ir nesikabinėjo. Tikėtina, jog tai susiję su tuo, kad garbės ratą aplink ežerą padariau šeštą valandą ryte, kas, matyt, yra neturistinis laikas. Tiesa, vieną veikėją sutikau, bet jis net nebandė kažko prastumti – parodė lėkštutes su aukomis, papasakojo, kaip veikia reketavimo sistema ir palinkėjo gero kelio.

Padėjo. Lyg maldelė. Tik tiek, kad nemokamai.

Daugiau nuotraukų – ČIA.