Kai prieš kelias savaites Misiukonis T. rubrikoje “nostalgija” apie “Erasure” albumą “Wild!” parašė “Nors fanai sako, kad šis “Erasure” albumas ne pats geriausias, bet…”, pajutau, kad turiu parašyti apie “East of the Sun, West of the Moon”. Atspirties taškas tas pats – paklausk eilinio klausytojo apie A-ha ir jie tau paminės jų šiek tiek synth berniukiško laikotarpio hit‘us “Take On Me”, “Sun Always Shines On TV”, kiek tamsesnius “Hunting High And Low” bei “Stay on These Roads” arba šoks į trečią grupės reinkarnaciją su “Minor Earth Major Sky”, “Velvet”, “Summer Moved On”, “Lifelines”, “Forever Not Yours”, etc. Tuo tarpu jų vidurinysis periodas, kurio metu pasirodė “East of the Sun, West of the Moon” ir “Memorial Beach” muzikos metraštininkų yra faktiškai ignoruojami. Nepelnytai, sakyčiau.
Vienas muzikos kritikas kalbėdamas apie A-ha ir konkrečiai aukštas natas imantį Morten Harket vokalą, gražiai paironizavo dėl to, kad dabartiniai atlikėjai parodijuoja neva tai išskirtinį Thom Yorke (“Radiohead”) verkiantį-cypiantį vokalą. Bet kur tas vokalas buvo jų debiutiniame albume “Pablo Honey”, klausė jis? Nebuvo, kol neatsirado a.a. Jeff Buckley “Grace”. Ar pastarasis buvo pionierius šia prasme pop muzikoje? Vargiai, kai prisimeni pirmus trijulės iš norvegijos albumus – o juk tai buvo dar giliais 1985!
Po saldžiai sultingų “Hunting High And Low” bei “Stay On These Roads”, “East of the Sun, West of the Moon” atrodė lyg žalios mėsos išpjova su spanguole ant viršaus – vaizdas solidus, bet kaip tai valgoma? More