december.jpg

Tuo metu, kai radijo stotys pradeda groti “Wham” – “Last Christmas”, o muzikiniai piratai bei jų draugai atsiliepdami į rinkos poreikius dieną naktį “kepa” “Best Christmas Songs” (vol.1-5), aš iš savo kuklios muzikinės kolekcijos traukiu penktą “December” kopiją. Taip, penktą, nes pirmas keturias per ilgą laiką Kalėdų proga padovanojau brangiems žmonėms. Tai reto grožio darbas, kas svarbiausia, įveikiantis tiek muzikos kritikų plunksnas, tiek paprastų klausytojų sielas.

“December” pasirodė 1982 metais (taigi, šiemet šiam darbui jau 25!) ir sekė “Autumn”, pirmą jo sezoninį darbą įrašytą leidybinė kompanijoje “Windham Hill”. Ir jeigu “Autumn” George Winston apibūdino, kaip “Kalėdų giesmes Helloween’ui”, tai “December” yra būtent tai – žiema, sniegas, Kalėdos. Kartais, kai kambaryje prigęsta šviesos ir klasydamasis ramiai skambančio pianino garsų kuriam laikui užmiršti, kad egzistuoja pasaulis už tavo lango – net gruodžio pabaigoje dažnai visai ne žiemiškas, bet nusėtas globaliai atšilusių balų.

“December” – tai švarus pianinas be jokių pašalinių garsų. Taip ir matai namą sniegynuose, kažkur netoli miško, bet toli nuo skubančio miesto. Jame didžiulė, daiktais neperkrauta erdvė, o joje George Winston liečia juodus-baltus klavišus ir pasakoja, ką mato. Kiek vėliau tokia muzika bus pavadinta “New Age” – priskirta filosofiniam-dvasiniam judėjimui. Tai vidinės ramybės, atsipalaidavimo, vidinės kelionės garsai. Vis tik dar ilgus dešimtmečius nuo tradicinės atsipalaidavimo muzikos “December” išsiskirs ne tik į jį sudėta vidine šiluma, bet techniškai tikslus, nepriekaištingas atlikimas. Kai tavęs neužpuola garsų lavina, o tik pavienės natos – kiekviena detalė tampa svarbia.

Štai kas man sukelia nostalgiją kiekvieną žiemą. Ne pirmą ir tikrai ne paskutinę. Ech, kada tai visiems bus Kalėdinė muzika?