“Why not?” tapo tarytum vienu iš 21 amžiaus manifestų. Nebekvestionuojamų. Tu arba vienoje jo pusėje, arba kitoje. Arba išdrįsti, arba taip ir lieki bailiu. Juk gyvename tik vieną kartą, tai kodėl neduoti šanso atsirandančioms galimybėms? Todėl, kad kaip kažkas sakė, užtenka ir vieno karto, jeigu nugyveni pilnavertį gyvenimą. Ir todėl, kad kai skaitai paskutinio išminties dešimtmečio žmonių mintis, matai, kad ten nėra sekso septyniese”, gerimo iki žemės graibymo” bei lėkimo naktį automobiliu 220 km/h. Tai taip skirtinga nuo priėjimo prie tau patinkančio žmogaus ir pasakymo “tu gražiai atrodai” arba tiesiog “labas”.
Why not? pakeliauti aplink pasaulį ar Why? Ar keliauti, kad atrastum save ar, kad nuo savęs pabėgtum? Keliauti, nes turi tam galimybę ar todėl, kad to nori, todėl, kad tau to reikia? Kas sugalvojo šį beatodairišką “Why not?” paversti siekiamybe? Tie, kurie bando įšokti į milijono atsivėrusių galimybių traukinį? Išbandykit ir mus, ir tai, ką mes darom. Skaityk, užsiprenumeruok ir mane! Why not? Paragauk, išgerk ir manęs! Why not? Permiegok su manimi! Why not? Ir viskas atrodo taip paprasta, kai viskas baigiasi klausimo uždavimu. Nes juk kiekvienas atsakymas gali būti nemaloni tiesa apie save, apie aplinkinius, apie tai, kiek daug tu iš tiesų nežinai. Ir svarbiausia, kad nesusimąstydamai ragaudamas visas gyvenimo galimybes tu palieki vis mažiau laiko patiems svarbiausiems dalykams. “Life begins at the end of your comfort zone” sako kita to paties kelio išmintis. Ir nors, kaip ir “Why not?” atveju, joje nemažai tiesos, niekas manęs neįtikins, kad buvimas su mylimu žmogumi, grojimas gitara, mylimas darbas, pasivažinėjimas dviračiu, maudymasis jūroje ar mėgstamo patiekalo gaminimas bei valgymas nėra gyvenimas, nors kiekvienas šių dalykų, man kaip grįžimas į saugius, komfortabilius namus. Kodėl nepabandžius viso to pakeisti, apversti aukštym kojom? Why not? Nes aš esu savo vietoje ir žinau, ko noriu, tad… Why?
Aš sutinku, kad turėti jaukius namus, mylimą žmogų, patinkančius rašytojus, CD diskus, mylimą restoraną, mėgstamą atostogų vietą – taip pat yra Gyvenimas. Tik visi šie mieli, jaukūs, patinkantys dalykai man labiau primena gyvenimo sanatoriją, poilsio zoną į kurią norisi grįžti kiekvieną vakarą ar pabusti kiekvieną rytą.. Bet puikiai žinai, kad jie jaukiausi yra tuomet, kai neleidi jais sau per daug ir per dažnai mėgautis. Tu žinai, kad jie nebūtų tokie vertingi, jei kas rytą neišeitum (tiesiogine ir netiesiogine prasme) į netikėtumų, naujų atradimų, pavojų pilną pasaulį.. Aš nesakau, kad gyvenimas yra tai, kai išdrįsti šokti parašiutu ar susirandi meilužę adrenalino stulpeliams pakelti.. Gyvenimas (o ne gyvenimo sanatorija) man yra plėsti savo kaip asmenybės ribas, fizines, dvasines.. Nes komfortas taves nebeaugina (jokiom prasmėm), manau netgi po truputį pradedi degraduoti (čia nuo pernelyg užsitęsusio komforto..).
Aš beje visai neseniai supratau, kad visai be reikalo nuėjus į vakarėlį, nuvažiavus į naują šalį, vis ieškau ten pažįstamų veidų, draugų su kuriais galėčiau užtikrintai, ramiai, kokybiškai pabendrauti.. Supratau, kad pasukus į priešingą pusę nei eidavau iki šiol, yra kur kas didesnė tikimybė atrasti, sužinoti, pažinti kažką naujo.. Kartais tai baugina, kartais tie nauji susidūrimai, naujos patirtys ne visada atneša vien geras emocijas, bet, kad ir kokios jos bebūtų, jos naujos.. Jos kažkuo mane nauju praturtina. O kas žino, kuri patirtis gyvenime bus vertingesnė.. Todėl man GYVENTI yra tolygu AUGTI, bet visiems skirtingai :)
Tu, aišku, pratęsei nuo ten, kur mes kažkada trumpai užsikabinom, tačiau man čia labiausiai norėjosi atkreipti dėmesį į tą beatodairišką galimybių stvėrimą už ragų. Žmonės nustojo klausinėti, kodėl daro tai, ką daro ir tiesiog daro. Man tai atrodo, kaip bėgimas nuo savęs, gyvenimas neva tai naujuoju pasauliu ritmu, nesusimąstant ar jis turi ką bendro su tavuoju ritmu. Kodėl tu tai perki, kodėl tu to nori, kodėl tu ten eini/važiuoji? Nes “why not?” Čia taip ir norisi prisiminti tą ironišką “o jeigu siūlytų šokti į ugnį, šoktum?” Why not? Beje, užtikrinu, kad sukimas ne į tą pusę, ne į tą gatvelę ir panašiai, greitai gali tapti tiek gyvenimo norma, tiek komforto zona. Tai ką tada daryt? Į žemę raustis? Jeigu atrandi, kad ėjimas ne į tą gatvelę yra gyvenimas, tai ir gyveni tuo. Kam tai keisti? Why not? Nes, kol nerandi, kas yra gyvenimas, reikia ieškoti, čia yra tiesa. Žmonės prieš kiek tai amžių sugebėdavo GYVENTI neišvažiuodami ne tik, kad iš savo šalies, bet ir miesto, o, žiū, nepraeis nė šimto metų ir be kasmetinių kelionių į kitas galaktikas jau bus negyvenimas :)
Prieš kiek tai amžių žmonės sugebėdavo išgyventi be grotuvų, be kino, be kompų.. O beždžionės iki šiol taip sugeba :)) Nemanau, kad verta tokius dalykus lyginti. Homo sapiens gi tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad jis ne vien tenkina savo fizinius poreikius, o suvokdamas save kaip individą ieško tos savosios tapatybės ir būdų ją įprasminti. Tavo minimas šūkis “why not?” yra skirtingai vertingas ir kritikuotinas skirtingais atvejais, kaip ir visi kiti kraštutinumai.. Gal mes panašiai ir mąstome, tik kol kas kalbame skirtingais išsireiškimais. Man “ieškantis aktyvumas” reiškia ne kas sezoną naują hobį, naujus draugus.. Labiau tai, kad jei man visą laiką patiko vanduo, vandens sportas, tai aš nesitenkinsiu visą gyvenimą vien gulėjimu jakuzzyje ar mergaitišku pasiplaukiojimu Impulse. Vieną dieną išdrįsiu pagaliau nueiti pas profesionalius trenerius pasitobulinti savo plaukimo technikas, išmokti naujų, gal net sudalyvauti kokiose mėgėjų varžybose. Dar vėliau išdrįsiu žengti sekantį žingsnį – mokintis šuolių nuo tramplino. Pradžiai nuo mokyklinio, paskui nuo varžybinio, o galutinis tikslas ir nuo 10 m. ir t.t.. Štai čia “why not?”, mano nuomone yra sveikas, kryptingas aktyvumas vien tam, kad nesimurkdytum tame pačiame, šiltame, maloniame, bet deja stovinčiame vandenyje..
Tiesa, yra dar kitokie teigiami “why not”, tokie kaip.. Važiuoji autobusu po “Vyšnių sodo” premjeros ir kažkas visam autobusui pasiūlo after party “Piano.lt” saleje. Iš viso autobuso pasirašo gal keturi ar penki žmonės, tie kurie išdrįsta avantiūrai “why not”.. Tiem penkiems drąsiausiems, penktą valandą ryto, geriausias Lietuvos pianistas gros savo mėgstamiausius kūrinius, o paskui ant puse milijono kainuojančio fortepiono su juo pusryčiams kirsime picą, gersime vyną, daug juoksimės ir džiaugsimės auštančio ryto akimirkos grožiu.. Ir tikriausia, kad labai daug, panašių netikėtai nuostabių dalykų nutinka tiems, kurie visgi išdrįsta pasinaudoti tais gyvenimo pamestais “why not?” Aišku, kad jei tai tampa norma, ir tu tik ir ieškai “nuotykių”, tai jau tampa priklausomybe, liga. Todėl viskas yra OK kol tu valdai situaciją, o ne ji tave valdo ;)
Aš apie “Why not?” privalumus (ypač kūrybiškumui) galėčiau ir atskirą referatą parašyti :) Bet vis tiek… Why “Why not?”? Pažįstu ne vieną tai dažnai kartojantį žmogų, kuriam žandikaulis susirakintų, jeigu paklausčiau “O kas tu esi?”. Iš dalies šis klausimas man kilo bekeliaujant, kai paskutinėmis savaitėmis vos nepalūžau likti dar mėnesiui-dviem. Kai pagalvoji, tai tikrai – “Why not?”. Bet, žinai, iš tokių kelionių gali visai nesugrįžti, nes nauji įspūdžiai ir patirtys neleidžia susimąstyti kodėl tu tai išvis darai, ką tau tai duoda, kas tame labiau patinka, kas mažiau, kaip visa tai prisideda prie tavojo Aš? Todėl nutariau grįžti atsakyti į iškilusius “Why” ir jau tada pratęsti. Nes aš tikiu, kad jeigu tau reikalinga parduotuvė yra už kilometro einant tiesiai, tai ėjimas iki jos šalutinėmis gatvelėmis, pasukant tai kairėn, tai dešinėn yra laiko, gyvenimo švaistymas. Kitas dalykas yra, kai išėjęs iš namų, tu nežinai, kur nori nueiti – taip, tada belieka klaidžioti. Kai kas tai daro iki gyvenimo pabaigos. Dar kai kam šis klaidžiojimas yra siekiamybė (ačiū dievui, kad yra ir kitokių žmonių – antraip daktarų tikriausiai išvis neturėtume :D). Profesionalios plaukimo pamokos yra kryptingas tobulėjimas. Afterparty po “Vyšnių sodo” (turėk omeny, kad kiti žmonės galėjo turėti kitų planų tiek nakčiai, tiek rytui, tiek nemėgti Geniušo) tau, tai tas pats, kas man pakvietimas į afterparty po “Arcade Fire” koncerto arba kokio filmo su Felicity Jones premjeros :D Bet yra daugybė žmonių nerandančių savęs ir aš esu įsitikinęs, kad tai labiau dėl “Why?” trūkumo gyvenime, o ne “Why not?”.
Taip, sutinku, kad atradus kažką kas tau tikrai tinka ir patinka, nėra ko blaškytis.. Bet tikrai pažįstu žmonių, net savo artimų rate, kurie nžn ko nori ir tai aiškiai įvardija kaip problemą – ką man daryti jei aš aiškiai nežinau ko noriu iš gyvenimo? Ką noriu veikti, kokių didelių tikslų siekti? ir pan… Tad plaukia tokie pasroviui, tenkindamiesi mažais kasdieniais malonumais, visokiais “why not?” ieškodami saves..
Žinai, net mane čia subalamutinai :)) Einu galvot, kodėl dabar darau tai ką darau ir ar tikrai tai yra tai ką noriu daryti :)) Nors tiesa pasakius, tai šiom dienom noriu tik plaukiot ir iš baseino neišlipti ir labai aiškiai žinau “Why..?” :)))
O tu šiom dienom Vilniuje ar savo vasarnamyje? Gal kokį vakarą susibėgam? ;)
Jeigu viskas ok, tai gali būti, kad nuo penktadienio būsiu vasarnamyje. Tai galim ryt bandyt, jeigu neturit kokių didelių planų. Šiandien pats negaliu jau. Prie progos http://www.amazon.com/Finding-Your-Element-Discover-Transform/dp/0670022381/ref=tmm_hrd_swatch_0?_encoding=UTF8&sr=&qid= įduočiau – jeigu ne tau, tai draugams gal tavo pravers ;)
Gaila, bet snd mes isvaziuojam i Utena, tevuko aplankyt.. Beje penktadieni po darbu vaziuojam i pajurio puse, tai jei neturi netycia kuo vaziuoti, galim pamėtėt iki vasarnamio ;)