Turgus ant ratų, šiukšlės – visur (Pyin Oo Lwin – Hsipaw, Mianmaras).

Kambodža įveikta, Vietnamas į pabaigą, o aš vis bandau iki išvykstant į Filipinus nors su Mianmaru susitvarkyti. Viena iš stotelių jame – Hsipaw miestelis, nors realiai gal net ne stotelė, bet laikas iki jos įstrigo labiausiai.

Septintą ryto išsikrapščiau iki Pyin Oo Lwin traukinių stoties, nes, sakoma, kad jeigu jau kur važiuoti Mianmare traukiniu, tai būtent atkarpą iki Hsipaw per Goteik viaduką. Galima ir nuo Mandalay tą kelią įveikti (ką aš anksčiau ir planavau daryti), bet kaip vėliau įsitikinau – čia tik užkietėjusiems traukinių maniakams. Man užteko ir tų keturių valandų nuo artimesnio taško.

Nors bilietas tik $4 (atrodo), iš karto ištiesiu pasą, nes be jo čia toli nenuvažiuosi. Ir nors visų tie pasai dabar gan panašūs, bordavi, gyvoji bilietų mašina varto jį iš kairės į dešinę ir vis ištraukia į paviršių žodį „Lithuania“. Nors ir žinau, kad Mianmare iš Lietuvos nesu pirmas, per tris savaites tik kartą (tame pačiame Pyin Oo Lwin) sutikau vietinį, teigusį, jog buvo sutikęs mano tautiečių – dvi merginas. Visur kitur prisistatymas buvo palydimas „You’re the first one here from Lithuania“. Nenuostabu, nes net galingame Yangon turizmu nė iš tolo nekvepia.

Bilietus, tiesa, galima pirkti ir šiek tiek brangesnius bei keliauti šiek tiek labiau bajoriškai, bet aš pasirenku medines sėdynes – kartu su liaudimi. Traukinys prisistato laiku, bet kur lipti neturiu žalio supratimo – parašyta, kad antras vagonas, yra ir nurodyta vieta, bet gi antras vagonas yra „luxury“ klasės, o mano – medinis-kaukolinis. Viduje parodau vietiniam ir net tas sako, kad jo, čia šitas, bet kadangi azijiečių gerais linkėjimais bei norais toli irgi nenuvažiuosi, bandau pasiieškoti anglakalbių vietinių už vagono ribų. Vienas atsiranda ir paaiškina, kad netrukus bus prikabinti du vagonai ir antrasis bus mano. Aišku, kai laikrodyje matau, kad teoriškai aš jau važiuoju, o praktiškai jokių vagonų nėra, dar kartą pasirodau bilietų mašinai, kuri mane geranoriškai palydi aiškindama tą pačią situaciją, kaip ir vietinis, tik įtikinamiau, nes jam tai darant vagonai jau kabinami.

Lyg turgaus nebūtų buvę prie stoties, traukiniui pajudėjus prasideda antrasis ratas. „Traukinys šikančių nelaukia“ šia prasme čia negalioja, tad turgus nuolat ateina pas tave pats. Meniu keičiasi kiekvienoje stotelėje, o pardavėjai tai įlipa, tai išlipa – panašu, kad taip ir varinėja visą dieną pirmyn-atgal. Dar pagalvojau, kad tai neblogas būdas keliauti – užsidedi ant galvos bliūda su makaronais, čili padažu bei soja ir varinėji chaliavnai. Bet, aišku, jeigu jau aš, kaip užsienietis sumoku vos $4, tai vietiniai, tikriausiai, čia patys važinėja už sojos kainą.

Pats karščiausias mėnuo Mianmare netrukus, bet ir kovas čia jau karštasis sezonas, tad aplinka daugiau geltona nei žalia. Kai pagalvoji, kokius šiltus orus jie čia turi, supranti, kad trūksta infrastruktūros – miestai galėtų žaliuoti, vaisiai nokti, bet savaime tai nepasidaro. Skurdas dažnai jaučiasi ir turguose. Dar jeigu prieskoninės žalumos močiutės iš lysvių prikapsto, tai egzotiškų vaisių čia didelis trūkumas. Apelsinai, kurie mano giliu įsitikinimu daugeliu atveju būdavo arčiau mandarinų, nė iš tolo neprimena to, ką turime Lietuvoje – čia jie pakankamai maži ir nevienodai nudažyta skūrele. Taip ir nesupratau pagal ką atskirti, kurie geri, nes žiūri iš vienos moterkos vietiniai perka, tad nusiperki ir pats, o skonis… Na, Lietuvoj tokį dalyką nusipirkęs įvardinčiau „muilu“. Beskonis, su kauliukais ir dar gi nelabai sultingas. Bet ir vėl – pasitaikė ir skanių pavyzdžių.

Valgymo kultūra čia apėmusi visas transporto priemones. Net ir važiuojant autobusu, yra sustojimai, atsiprašant, nusimyžti, ir yra pavalgyti. Kokiam pusvalandžiui. Vienas paėdimas, kas maždaug tris valandas. Turint omeny, kad traukinyje nuolat gali įsigyti valgio, keisti tie ilgalaikiai sustojimai, bet, matyt, tokia tradicija.

Sustojam man nežinomoje vietovėje. Dvi garso kolonėlės plyšauja vietinį „muzoną“, o publika švenčia valgydami. Vieni valgo patys, kiti(-os) atvirai krūtimi valgydina vaikus, trečias vaikas pats nuogu pimpalu bėgioja aplink tvorą. Kai kurie vietiniai tingūs, tad jie aptarnaujami McWindow principu, kai pirkimo-pardavimo procesas vyksta per langą.

Aplinkui jau ima sukiotis šunys, nes žino, kad netrukus gali kažkas tekti ir jiems. O tenka ne todėl, kad juos kažkas maitina, bet todėl, kad viskas čia yra metama pro langą arba tiesiog ant žemės. Sutik jaunesnį, išsilavinusį žmogų ir garantija, kad jam pačiam tai atrodys šlykštus reikalas, bet senoji karta gyvena būtent taip ir tai yra vienas dalykų, kurių taip ir nesugebėjau priimti Mianmare. O jiems tai norma. Va nuotaukoje mažasis šiukšlius (užaugęs bus tikra šiukšlė), ką tik pro langą išmetęs polietileninį maišelį su makaronų likučiais. Žiūri, padla, net nesupranta, ko aš jį čia fotografuoju.

Pajudam, o kraštovaizdis nesikeičia: geltona, šakos, dega, laužai, šiukšlės. Ir jeigu važiuojant traukiniu Vietname tarp Hue ir Danang norisi išlipti per uždarytus langus, tai čia profilaktiškai reikia nuo jų laikytis atokiau. Maršrutai, atrodytų, kasdieniniai, bet šakų neaplaužo – per neuždarytus langus (o kur jau čia uždarysi, kai liaudžiai oro kondicionierius nepriklauso) jos vis įsiveržia į vidų. Tai jeigu manai, kad gali nusnūsti atsirėmęs į lango rėmą, tai kelkis ir švytėk nuo įbrėžimų kraujuojančių snukiu. Kartais, tiesa, atšoki ne nuo šakų, o nuo karščio bangos, nes nu… dega medžiai palei bėgius.

Bėgių/vagonų būklė tai ir vėl atskira istorija. Žiūrint pro vagonų sujungimo plyšį, atrodydavo, kad tie, kurie važiuoja priekyje, siūbuoja 90 laipsnių amplitudėje. Lyg girta mama chaotiškai sūpuotų savo kūdikį. Bet net ir toks palyginimas netrukus išgaruoja iš galvos, nes imi jaustis, kaip atrakcione „Sutramdyk amerikietišką bulių“. Na, žinot tą, kur atsisėdi ant buliaus plastmasinės versijos, o tave blaško ir bando ištrenkti iš balno. Tai visiškai taip. Koks penktas lygis iš dešimties. Iš pradžių smalsu, kada apsiversim ir ant kurio šono, paskui apima vidinis isteriškas juokas peraugnatis į nesutramdomą šypseną, kol galiausiai buitis prispaudžia prie sėdynės ir tu susimąstai apie praktiškesnius dalykus, pavyzdžiui, ar tualete yra saugos diržai? Nėra, tad bent jau aš atkarpas ten eiti rinkdavaus labai atsakingai.

Ties Goteik viadukų traukinys pristabdo, lyg specialiai dėl turistų, kad jie spėtų pasidaryti nuotraukų. Galvos tik kyšt, kyšt – net vietinių. Vis tik pati važiavimo traukiniu atrakcija man pasirodė kur kas įspūdingesnė nei šis statinys. Įveikus 700 metrų atkarpą 100 metrų aukštyje belieka laukti Hsipaw.

Kadangi tai mažas miestelis, faktiškai su 3 pagrindiniais svečių namais, profilaktiškai pasiskambinau išvakarėse ir rezervavaus kambarį. Išlipęs iš traukinio supratau, kad neprisimenu kur (rezervavaus). Žinau, kad vienam iš dviejų tai tikrai, bet kuriam – už/prieš argumentų randu kiekvienam. Kiek pakaidžiojęs gatvėmis, pasigrožėjęs analoginiu šviesoforu pasuku link vieno iš dviejų įtariamųjų ir paaiškėja, kad ne ten pataikiau. Belieka antrasis. Puikus, beje, medinėmis grindimis, tad batus reikia palikti prie įėjimo. Turint omenyje, kiek čia religinių objektų ir, kad prieš įžengiant į juos reikia nusiimti apavą, galima būtų rašyti, kur galima būti su batais, o ne kur juos būtina nusiimti. Pats apsistoju Mr Charles Guesthouse, bet kiek teko matyti, tai pakankamai šeimyniškai jaukiai atrodė ir Golden Doll/Mr Kid į kurį nėriau pirmu bandymu. Sienos beveik popierinės, bet iki dešimtos vakaro bent jau internetas ten buvo.

Buvo ir norėjosi, kad būtų, nes miestelis nepalyginamai mažesnis už Pyin Oo Lwin, tuo žavus, tačiau realiai jame veikti nėra ką. Ir turgus žavus, ir gatvelės. Net Sunset Hill saulėlydžio žiūrėjimui, bet tai ir viskas. Keli vėliau sutikti turistai sakė, kad Mr.Shake ten labai puiki vietelė, bet realiai maisto (bent jau į vegetariško pusę) pasirinkimas ten irgi ne kažką kas geriau, kas mano akyse tolygu visiškam vietovės nurašymui.

Tai kuo ši vieta žmones traukia (čia sutikau ir vieną su grupe keliavusį turistą su kuriuo susipažinau Pyin Oo Lwin)? O gi, ekskursijomis į greta esančias gyvenvietes. Žinai, kur tipo varai į kaimelius ir pamatai, kaip žmonės šioje šalyje iš tiesų dar gyvena. Jeigu labai pasiseka, tai kaimelio gyventojai, paaiškėja, vis dar su tautiniais drabužiais vaikšto. O jeigu jau aukščiausia pasisekimo forma, tai tu kelionės metu net esi pakviečiamas į vienus iš namų, pavaišinamas arbata. Bet tokios pramogos ne man ir ne panašiems į mane, nors organizuotos turistų grupės traukia į tokias vietas konvėjeriu. Nežinau, man pačiam jaustis „Monkeys in town“ nepatinka, tad ir kitų tokiais gyviais versti nenoriu. Neprisideda turizmas prie tokių žmonių autentiško gyvenimo būdo… Va ir dabar dėliojuos maršrutą po Filipinus – lyg ir noriu aplankyti į UNESCO įrašytas ryžiu terasas, bet kai paskaitai, kad derlingumas ūkininkams persimetus nuo ūkio į suvenyrų pardavėjus krito iki 30%, pagalvoji dar kartą. Ir dar kartą.

Galiausiai lieku dar dienai ir iš siūlomų maršrutų išsirenku nemokamą – iki vietinių šiltųjų versmių bei vietinės reikšmės krioklio. Neabejoju, kad abi bus nieko vertos, bet dar bent dieną pabūti miestelyje norisi, tad pagal hostelio šeimininko ranka improvizuotą žemėlapį einu ieškot.

Pasivaikščiojimas buvo mielas ir ilgas iki tiek, kad dienos pabaigoje aš nuo veido ne prakaitą, bet jau druską šluosčiau. Ir čia vis per tą vietinių gerumą bei anglų kalbos žinias. Nu nori jie tau padėti, nors ir negali. Taip akivaizdžiai praėjęs versmes (geru pusvalandžiu pagal žemėlapį), žiūriu mergaitė motoroleriu darda. Sustabdau ir rodau žemėlapį (nerodykit azijiečiams žemėlapio, ypač tokiems, kur nuo plūgo, nes jie nė velnio jo nesupranta), balą jame, ir klausiu į tą pusę (tolyn) ar į tą (atgal)? Mergaitė parodo pirmyn ir nudarda toliau. Nu ir aš bandau. Bet kadangi tai mano jau ne pirmas susidūrimas su draugiška informacija, vis tik nusprendžiu grįžti iki pagrindinio kelio ir net neradęs versmių, paieškoti krioklio.

Žemėlapyje atrodo, kad eisi keliais, o reliai – vaikštai tarpais tarp arbūzų lysvių. Sutinku moteriškę su buivolu, kuri man užtveria kelią. Ji iš kart ima mojuoti ir rodyti kiek į šoną. Klausiu ar kriokliai ten ir rodau krioklį (neklauskit kaip), o ana linksi. Nudžiungu (lyg vienos pamokos tądien buvo negana) ir metu kelelį dėl keleliūkščio. Nors jaučiuos, lyg tolčiau nuo krioklio, vis tik ryžtingai judu per iš garbės žodžio padarytą lieptelį, kur man įsisega rudoji skruzdė. Na, įsisega tai jau taip, kad skauda ir taip, kad pučiant ar kratant ranką neatsikratysi. Jau ir taip kojos per tą lieptelį vos kiaurai nepralindo, tai dar šita rudoji… Garsiai kelis kartus pasakau, kas ta moteris tokia (rusų kalba, nes lietuviškai, nusprendžiu, ji nesupranta) ir kur jai eiti (irgi rusiškai).

Grįžtant ta p…a man vėl rodo tą patį, bet aš jai keliom kalbom pasiūlau užsikišti ir einu ten, kur man atrodo reikia eiti. Apsuku porą ratų ir traukiu skųstis prie interneto, nes atrodo, kad daugiau čia manęs niekas vis tiek nesupranta. Grįždamas pamatau tarytum baseinėlį, kuris pagal žemėlapį turėtų būti krioklio apačioje. Tik, kad va jame keturios mergiotės turškiasi, o aš nesiskutęs, tai praeinu aplink. Galvoju apeisiu iš kitos pusės ir tiesiai į viršų. Kaip tik žiūriu upeliūkštyje akmuo peršokimui į kitą pusę… Tada paaiškėja, kad ten paršelio lavonėlis ir noras praeina. O merginos žemyn upe apsiprausinėja toliau.

Tą vakarą kavinėje susipažįstu su dviem vokiečiais, kuriems patariu pabandyti pasivaikščioti pagal žemėlapį (nes jie monkeys in town irgi negali suvokti), bet prieš tai žemėlapio autoriaus paprašius surašyti esminius dalykus vietine kalba. Atsidėkodami už tai, kai aš juos po savaitės sutiksiu Yangon, išduos, kad karštuoju periodu krioklio ten ir nebūna. Ir negaliu nieko kaltinti – pats klausiau tik dėl versmių, o kai žinojau, kad kažkur yra krioklys ir radau kelią iki jo žemėlapyje – išbandžiau.

Hsipaw, tiesa, turi autentišką rytinį turgelį. Tikrai ne turistinis reikalas, nes septintą ryto didžioji dalis jo dalyvių jau plaunasi namo. Pirkti, neturint virtuvės, ten nėra ką, bet vaikštant rytinėmis gatvėmis užsukti verta. Rytiniame pasivaikštinėjime pamačiau ir dar vieną iki šiol galvoje užstrigusį dalyką. Išsitraukiu prie upės fotoaparatą. Kaipo veiksmo nėra, bet, galvoju, dėl bendro reikalo vieną kadrą padarysiu, nes vis tik gražu. Ir čia iš kažkur ryto ramybę sudrumsčia vietinis. Žiūriu, ką jis darys. O jis toks, su didžiule pinta terba ant kupros. Prieina prie upės ir taip staiga pasilenkia šonu, kad iš tos terbos į upę bent dešimt kibirų šiukšlių. Opa! Vakare einu per tiltą per šią upę ir vienoje pusėje matau, kaip žmonės prausiasi, kitoje – šiukšlių įlanką (ne įlankėlę). Galvoju, aš tikriausiai ne pirmas tai pamačiau.

Centrinis turgus – tikrai pačiame centre. Einu ir galvoju, kas jame ką perka? Toks jausmas, kad po stogų ten nesunkiai telpa bent po vieną žmogų iš kiekvienos Hsipaw šeimos. Lyg koks HUB’as – vis ne namie sėdėti, geriau jau laiką su chebra pastumdyti.

Kadangi didžiulis vieno banko padalinys dolerių čia nekeičia, o viešbutis naudodamasis padėtimi keičia apgailėtinu kursu, mintyse palinkiu jiems sėkmės, atsisakau dienos kelionės iki Lashio ir kitą rytą prabudęs vėl einu iki traukinių stoties – pigiai, užtikrinai traukiniu grįžtu į Pyin Oo Lwin. Braškių ir padoraus indiško maisto. Galiu ir tiesiai šauti į Yangon, bet 16 valandų kelyje, kai pakeliui tokia ramybės oazė? Jau ir tada jutau, kad atsibodo važinėti, o atvykęs iki Yangon ir nutariau, kad viskas – šiam kartui tai paskutinė mano stotelė Mianmare.