Tik išlipau iš mikroautobusiuko, kuris pristatė mane nuo Hanoi oro uosto iki miesto centro, tik išsitraukiau vietinį žemėlapį, kad prieš užsiregistruojant hostelyje nulėkčiau kur nors palesti, kai prie manęs pristabdė vaikinu ir mergina užpildytas motoroleris. Nedidukė, bet apvaloka azijietė greitai nusiropštė nuo motorolerio ir dar benusiimdama šalmą pradėjo: “Sir, we’re students and we…”. “Oh, c’mon…” – nutraukiau jos intro ir lyg ką tik prabudęs iš lovos bandžiau suregzti rišlų moralizuojantį sakinį apie tai, kad “mes studentai ir norim pasipraktikuoti anglų kalbos žinias” yra praeito šimtmečio apgavystė (scam) ir reiktų sugalvoti ką nors originalesnio. Nepamenu tiksliai, bet tai kas sprūdo iš mano burnos neturėjo nieko bendro su rišlumu, tačiau atmintyje išliko, kaip azijietė nieko nepešus ir nieko nesakydama tepena link motorolerio. “Sekantis” jau, matyt, sukosi jos galvoje.
Vakar ir vėl, einu iš muziejų maratono, kai staiga iš kažkur iššoka ilgakojė tamsiaplaukė (man regis buvo greta motoroleris su kolege) ir pradeda: “Hello, I’m a student…”. Čia jau ir aš netuščiažodžiauju ir teišlemenu trumpą, bet emocingą “Oh, c’mon!..”. Nesiveja ji manęs ir nieko nebando paaiškinti, nes abu viską puikiai žinom. Tie, kas nežino, tesužino, jog geriausiai anglų kalbos žinias praktikuoti yra kokiam nors bare, kur pokalbio pabaigoje gauni šimto ar dviejų šimtų dolerių sąskaitą už gėrimus.
Niekada negalvojau apie scam’ų ištakas, bet jos tikriausiai yra, mąsčiau. Pavyzdžiui Hue miestelyje dvi mergaičiukės prie manęs prisistatė dar einant nuo stoties iki hostelio. Tuo pačiu klausimu – pabendrauti angliškai. Draugiškai atsisakiau, nes iš ties norėjau pirma susirasti hostelį, tada papietauti, o jau tada… Tik “oh c’mon!” aš joms nepasakiau, nes nors, kaip sakė, studentės, jos tebuvo du nekalti vaikai, lyginat su šaltais, apskaičiuojančiais profesionalais, kurie bandė mane prigauti Hanojuje. Nuo pirmų sekundžių jausmas visai kitas. Gal tiesiog mergaitės iš Hue buvo geresnės profesionalės? Į šį klausimą atsakyti jau negalėsiu, bet Hue iš ties labai jaunas miestas. Nežinau, kiek ten universitetų (bet faktas, kad turi), tačiau kartais apimdavo jausmas, jog esi ne viename iš Vietnamo miestų, tačiau viename iš studentų miestelių. Tai ir tas prašymas pabendrauti atrodė daug natūralesnis.
Vakar apėjau pagrindinius Hanojaus muziejus, tad po rytinio pasivaikščiojimo Old Quarter ir French Quarter, kaip ir planavau, prisėdau pasižmonėti prie miesto centre esančiu ežeru. Nes čia yra Hanojus. Čia močiutė, trumpam uždarius noodlų verslą, rodo Gangam Style II judesiukus, čia merginos verkia skaitydamos sms’us ir čia vaikinai kabina bei bučiuoja kitas merginas.
Nuo kažkurio iš viešbučių pagaunu wi-fi ir, bet kadangi tai vienas iš ryšių, kuris neleidžia prisijungti prie “facebook” (turi Vietname kai kas problemų su Zuckenbergu), tad tiesiog pasitikrinu galimus maršrutus Filipinuose nuo Manilos (būsiu ten jau 24 d., o kur iš ten – vis dar planuoju). Tuo metu prie manęs prieina mergina ir pradėda jau n kartų girdėtą dainelę apie anglų kalbą. Tik tiek, kad skirtingai nuo profesionalų ji gan drovi ir jos anglų kalba kartais nelabai suprantama. Ir kaip iš tiesų elgtis tokiais momentais, aš iš ties nežinau. Visų pirma, į tokias dar tiksliai nenuspėjamas aferas aš esu linkęs, visų antra, turiu jas priimti, kaip natūralų dalyką, nes keliaujant vienam jie nutinka dažniau nei keliaujant dviese ar kompanijoje ir trečia – jeigu klystu dėl žmogaus intencijų, pasirodysiu ne ką gražiau nei aš piešiu jo paveikslą savo galvoje.
Įsivaizduokit, kad bare prie jūsų prieina graži mergina, o jūs į “labas” drebtelit “tu čia dėl pinigų prie manęs limpi?”. Sunku įsivaizduot, kažką gražaus tarp tų dviejų žmonių, po tokios susipažinimo. Net jeigu ir galėjo būti.
Bet tuo pačiu atrodo, kad reikia. Vien taupant vieniem kitų laiką. Bandau aš jai aiškinti apie tai, kad būna dviejų rūšių norintys pasipraktikuoti anglų, bet net ir kalbėdamas prastai, aš kalbu per greitai, tad ji prašo pakartoti lėčiau. Keista, bandai apkaltinti, kad čia ji galbūt tave aplink pirštą vedžioja, o ji nuoširdžiai pasimetusiu veidu prašo tai pakartoti lėčiau.
Kažkaip įsikalbam, nes nu gi vis tiek, ką aš galiu prarasti tiesiog sėdėdamas ant suoliuko. Po kurio laiko prisistato dar vienas veikėjas. Po to tos merginos draugė, o paskui vietiniai ima dygti, kaip grybai po lietaus. Vienus keičia kiti, bet pastoviausi išlieka ir jau žiūriu kokie 6-8 visą laiką, ne mažiau. Vieni stropiai bendrauja, kiti stovi lyg statistai, tarytum visai ne dėl tavęs čia sustojo, bet todėl, jog po šiuo medžiu aura gera. Iš kelių jų taip ir neišgirstu nei žodžio.
Kažkurią akimirką dar prisistato grupelė su kamerom ir užduoda klausimą ar man patinka “smart” ar “beautiful” merginos? Vietoj atsakymo gauna porą pamokėlių iš kur filmuoti ir į kur man žiūrėti, bet paskui ir atsakau.
Dar po kiek laiko jau matau, kad prieina baltas vaikinukas ir mus fotografuoja. Pasišnekam, sako negalėjau praeiti – sėdi baltas bičas, o aplink jį krūva vietinių. Dar sako, aš truputį ir pafilmuosiu filmukui, jeigu jūs nieko prieš.
Prie progos paklausiu vietinių, kame yra malonumas, kad jūs kartais norit nusifotografuoti su užsieniečiais, o jie man išvedžioja, kad jie (vietnamiečiai) tiesiog draugiški žmonės, nori užmegzti kontaktą, bet kartais dėl drovumo gal taip paprasčiau – pradedant nuo temos apie foto. Sakau, tai ar gali būti, kad vakar, kai sėdėjau po prekybos centro stogu, valgydamas bandelę su Coca-Cola, laukdamas lietaus pabaigos ir pagaliau sulaukiau, kad prie manęs prieitų mergina su mažu berniuku (jie nuolat vienas kitą tampė prieš mano akis bent porą minučių) ir pasakytų, jog jos broliukas nori nuotraukos su užsieniečiu, iš tiesų tai ji norėjo susipažinti? “Jo, gali būti”, – patvirtina jie.