Jeigu tau dreba rankos, tikėtina, kad prisiminimai apie šalį bus išplaukę, bet tuo pačiu, gražios, spalvingos, skanios nuotraukos užgožia visa, kas įvyko nemalonaus, blogo, nes, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų – tai, kas nepražudo mūsų, padaro mus stipresniais.
Nors visada maniau, kad net geriausio fotoaparato akis yra blogiau matanti už žmogaus, dėl ko nuotraukas prieš publikuojant viešai reikia šiek tiek paremontuoti, „photošopinimas“ blogiausią šio žodžio prasme (kai remontas iškreipia realybę) man ilgą laiką atrodė jeigu ne nusikaltimas, tai bent jau bereikalinga intervencija į tai, ką teko patirti. Vis tik ilgainiui, ir galbūt būtent todėl, kad foto akis yra kvailesnė už žmogaus, „photošopinimas“ ėmė atrodyti, kaip mažesnė blogybė – juk būtent tokiu būdu tai, ką mačiau bei jaučiau aš, galiu perduoti kitiems, kurie ten nebuvo. Žiūrėdamas fotografijas aš užuodžiu kvapus bei girdžiu garsus iš praeities, tačiau eilinis nuotraukų žiūrovas to negali patirti ir kol technologijos yra tiek plokščios, kad nesugeba ištraukti pasislėpusių akimirkos sluoksnių, tenka gudrauti.
Tiesa, tas gudravimas ilgainiui apsisuka prieš patį gudrautoją, kai fotografijos, įspūdžiams išblukus, tampa WYSIATI arba what you see is all there is (tai, ką matai ir yra viskas). O kur dingsta apsinuodijimas maistu? Nepatogūs naktiniai autobusai, sukčiai gatvėse ir šalti dušai? Pažiūriu Indijos nuotraukas ir jau beveik noriu grįžti, nors vos grįžęs sakiau, kad daugiau niekada gyvenime ten kojos nekelsiu (iš dalies tai buvo pasakyta įspūdžiui sustiprinti ir nebuvo 100% tiesa, bet…). More