Jeigu tau dreba rankos, tikėtina, kad prisiminimai apie šalį bus išplaukę, bet tuo pačiu, gražios, spalvingos, skanios nuotraukos užgožia visa, kas įvyko nemalonaus, blogo, nes, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų – tai, kas nepražudo mūsų, padaro mus stipresniais.
Nors visada maniau, kad net geriausio fotoaparato akis yra blogiau matanti už žmogaus, dėl ko nuotraukas prieš publikuojant viešai reikia šiek tiek paremontuoti, „photošopinimas“ blogiausią šio žodžio prasme (kai remontas iškreipia realybę) man ilgą laiką atrodė jeigu ne nusikaltimas, tai bent jau bereikalinga intervencija į tai, ką teko patirti. Vis tik ilgainiui, ir galbūt būtent todėl, kad foto akis yra kvailesnė už žmogaus, „photošopinimas“ ėmė atrodyti, kaip mažesnė blogybė – juk būtent tokiu būdu tai, ką mačiau bei jaučiau aš, galiu perduoti kitiems, kurie ten nebuvo. Žiūrėdamas fotografijas aš užuodžiu kvapus bei girdžiu garsus iš praeities, tačiau eilinis nuotraukų žiūrovas to negali patirti ir kol technologijos yra tiek plokščios, kad nesugeba ištraukti pasislėpusių akimirkos sluoksnių, tenka gudrauti.
Tiesa, tas gudravimas ilgainiui apsisuka prieš patį gudrautoją, kai fotografijos, įspūdžiams išblukus, tampa WYSIATI arba what you see is all there is (tai, ką matai ir yra viskas). O kur dingsta apsinuodijimas maistu? Nepatogūs naktiniai autobusai, sukčiai gatvėse ir šalti dušai? Pažiūriu Indijos nuotraukas ir jau beveik noriu grįžti, nors vos grįžęs sakiau, kad daugiau niekada gyvenime ten kojos nekelsiu (iš dalies tai buvo pasakyta įspūdžiui sustiprinti ir nebuvo 100% tiesa, bet…).
Ir nors Marokas atgal dar nekviečia bei ilgai nekvies, nuotraukų apgaulingumas priminė apie save, vos tik atsidarius redagavimo programą. Tai, pagalvojau, kad kol nevėlu, kol dar atmintis nepaveda, reikia trumpai atskiesti ryškius vaizdus nuo, dažnu atveju, ne tokių ryškių ar spalvotų prisiminimų apie šią šalį.
Maroke buvau 2016 sausio pabaigoje ir man tai buvo „apšilimas“ prieš Meksiką. „Apšilimas“ kabutėse, nes net ir išvengęs vizito į dykumą, dykumos efekto neišvengiau – dienos vietinės žiemos metu ten nuostabios, virš 20 laipsnių, tačiau naktimis temperatūros krenta ir iki 4-6 laipsnių. Didžiausia problema tai tampa biudžetinio lygio hosteliuose, nes šildymas ten arba neegzistuoja arba yra išgaunamas per malonę. Jeigu vykstate į šalį ne su 20 litrų kuprine ir jūsų lagamine telpa šilti batai bei pižama, tai sausio pabaiga tikrai nėra prastas laikas jau vien dėl to, kad pusę euro už kilogramą kainuojantys vietiniai apelsinai čia bus pačiame skanume.
Maroką, kaip rekomendaciją išgirdus mano pomėgius, girdėjau iš tų pačių žmonių, kurie rekomendavo aplankyti ir Iraną (check, check). Šalys turi kažką panašaus ir jų gatvinė/turginė prekyba, žinoma, buvo tas elementas dėl kurio gaudavau rekomendacijas apsilankyti šiose šalyse. Kitas panašumas tarp šalių yra jų sąlyginis artumas bei value for money, kaip lengvai pasiekiama neeuropinė egzotika. Į Maroką akcijų metu net iš Lietuvos galima suskraidyti už 100 € (tiesa, patogių, greitų maršrutų yra nedaug), bet ir Ukrainos avialinijos nenusileidžia – pasiekti Teheraną iš Kijevo dažnai galima už 150 €. Didžiausias skirtumas tarp šių šalių ir jų pasiūlymų yra įvaizdinis – Marokas yra savas, per žingsnį nuo Europos, egzotiškas, skanus, spalvotas, tuo tarpu Iranas yra teroristinis, pavojingas, arabiškas ir pan. Pusė dalykų, ką pasakiau apie Maroką yra ne tiesa ir visi dalykai, kuriuos pasakiau apie Iraną yra melas, tačiau įvaizdis yra viskas ir statistinis lietuvis rinkdamasis tarp šių dviejų šalių, tikėtina, pasirinks Maroką, kas mano subjektyvia nuomone būtų klaidingas pasirinkimas ir paminėsiu bent porą priežasčių kodėl (įrašų apie Iraną čia netrūksta – tereikia pasieškoti).
Visų pirma, žmonės. Nors ir teko girdėti apie arabišką svetingumą, patirti jo pavyko minimaliomis dozėmis. O dar kai prisiminuose iškyla iranietiški pasvarstymai „tai pasibelsim į kieno nors duris ir paprašysim leisti pernakvoti“… Kartą jau lyginu Maroką su Iranu, tai reikia pripažinti ir tai, kad marokiečiai turisčių moterų nediskrimuoja – euras yra euras, o euro savininkui į lytį nežiūrima. Didžiai daugumai marokiečių (ir aš čia pabrėžiu pirmą bei paskutinį kartą, jog didžiajai daugumai, tačiau ne visiems) turistai jau, matyt, lenda per gerklę ir jie juose temato uždarbio šaltinį. Kiekviename žingsnyje. Kartais iš neatsargumo ar naivumo paklausdavome krypties, kur eiti ir jau matom, kaip gatvės gidas kviečia eiti paskui. Ačiū, ačiū, padėkojam (x 3 kartus) ir sakom, kad gido nereikia, bet net ir tokiu atveju vietinis nepasibodės paprašyti euro.
Pagrindinėje Marakešo aikštėje (UNESCO paveldo objektas su istorijų pasakotojais, ugnies šou ir pan.) eidamas pietų kokioms 0.3s sustoju, kad padaryčiau atsainią muzikantų-šokėjų foto (pafotošopinus atrodys, kad specialiai fotkinau) ir net nepažvelgęs ar pavyko, nukulniuoju toliau. Dar po 0.3s prie manęs jau pribėga (ar reiktų sakyti prišoka?) vienas šokėjų ir prašo pinigų. Su tokiais, atsiprašant, šūdžiais aš nesideru – parodau ekranėlį, paspaudžiu „delete“ ir palinkiu sėkmės toliau brūžinant UNESCO paveldo grindinį. Nors keliaujant atrodė kitaip, grįžęs atrandu, jog beveik neturiu Marakešo aikštės nuotraukų – matyt, kad būsiu „ant pykčio“ pravalęs visą tą komercinę sintetiką.
Žinodamas, kad mano pakeleivei „couchsurfing“ sistemoje kas nors vis siūlo apsilankyti dykumoje (mes žinom, kad tai beveik būtina, bet tam neturim nei laiko, nei tinkamų rūbų), nors aiškiai parašėm planelį, kuriame laiko dykumoms nėra, savo profilyje aiškiai parašau: „dykumų rodeo nesiūlyti“. Kitą dieną gaunu laišką iš serijos „mačiau, kad domina dykumos, tai aš ir mano dešimties kupranugarių šeima…“. ok, f, u.
Prieš atvykdami į Fezą, keletą dienų bendraujam su „couchsurferiu“, kuris pažada mus priimti. Kuo Fezas arčiau, tuo mes konkrečiau bandome išsiaiškinti, kaip ir kada mes galėtume susitikti. Bičas mums pažada „no problem“, pats pasitiks, bet adreso neduoda. Paskutiniai susirašinėjimai, susiskambinimai įvyksta likus valandai iki atvykimo traukiniu, bet žmogus tiesiog mus ignoruoja, nors ir matom, kad žinutę „what’supe“ perskaitė. Kai atvyksti į svetimą miestą prieš vidurnakį, tas nėra labai fun, bet turint omenyje, kad Maroke esame ne pirmą dieną, tas labai nenustebina. Ir ne, kitą dieną ar dar vėliau negauname žinutės, jog jį partrenkė automobilis dėl ko jis negalėjo atsiliepti ir mūsų pasitikti – likus pusdieniui iki mūsų atvykimo žmogus tiesiog dingo.
Maistas. Žmonės ir maistas yra tai, ką privaloma tvarka keliaudamas gauni kiekvieną dieną, todėl būten šių elementų kokybė dažnai apibrėžia, kaip prisiminsi kelionę. Daug kas Maroką mini, kaip trydų bei apsinuodijimo šalį, bet apie tai kiek vėliau.
Negali sakyti, kad Marokas yra šalis, kuri neturi išskirtinės savo virtuvės (pavyzdžiui, mano mylimas Mianmaras, mano nuomone neturi, bet – ten žmonės faini) – turi. Bet panašu, kad norint autentikos bei įvairovės reikia patekti į namus, šeimas, kas nėra labai paprasta dėl anksčiau paminėtos priežasties – žmonių „svetingumo“. Nebandėm prabangių restoranų, bet ne pagal juos šalies virtuvė ir vertinama, tačiau visus likusius, plius-minus, gali apibūdinti, kaip tadžinas (troškinys moliniame inde), plius kuskusas – tiek vienas, tiek kitas turi visas variacijas (žuvis, vištiena, daržovės, etc.), bet tai vis tiek vienas ir tas pats patiekalas. Ir, dar gi, ne pats geriausias. Pamenu, kad apsilankęs Vilniuje esančiame marokietiškame restorane buvau nusivylęs „prėsku“ jų tadžinu, bet ne, pasirodo, viskas gerai – jis tiek pat autentiškai „prėskas“, kiek ir turi būti. Todėl po kelių to paties patiekalo bandymų, aš sėdau ant vietinės sriubos – „harira“. Sriuba žiauriai pigi, o su šviežia duona dar ir skani. Grįžęs į Lietuvą, pagal receptą, bandžiau pasigaminti kažką panašaus ir visiškai nesigavo, nes paaiškėjo, kad tai, ką valgėm Maroke, buvo devintas vanduo nuo hariros – daugiau vandens, nei ko nors valgomo, nors turėtų būti atvirkščiai. Bet ir vėl – tikėtina, kad šeimose gautum tikrą daiktą.
Būdami Feze padarėm neatleistiną biudžetiniams keliautojams dalyką – paragavom stovinčio maisto. Aš net nenoriu leistis į kalbas apie tai, kad valgyti gatvėje ruošiamą maistą yra pavojinga, nes tai melas varantis į restoranus, kuriuose sumoki dešimt kart brangiau, kad gražioje lėkštėje gautum tai, ką kažkas ką tik iškepė gatvėje. Bet yra vienas „bet“ – maistas gatvėje turi būti ruošiamas prie akių! Vis tik Feze pas gerą ir charizmatišką senuką užmatėm to, ko neturėjo niekas kitas ir palūžom. Vienas anksčiau, kitas vėliau, bet palūžom. Mano draugė prisilapucino visokių salotyčių, kurių aš tik paragavau, tad ji krito jau kitą dieną, o mane bakterijos nepalyginamai švelniau, bet vis tik užvaldė po poros dienų. Ir, kai sakau, kad krito, tai čia beveik pažodžiui – nuvykus į ledo rūmus Chefchaouen aš bėgau ieškoti pečiuko prie kurio galėčiau atsakyti nors į porą e-mail’ų, o ji tiesiog įsivyniojo į patalus ir nuėjo miegoti.
Tai, žinot, aš galėčiau dar pasakoti ir pasakoti apie Maroką, bet nenoriu, tingiu, nemanau, kad labai verta. Ar tikrai taip blogai? Ne, ne taip. Fezas man net ir patiko. Jo begalinės gatvės, kuriomis gali vaikščioti pirmyn-atgal dienų dienas, niekada nepasiklysti (jeigu nebijai pasiklysti) ir kaskart atrasti ką nors naujo. Chefchaouen buvo beprotiškai šaltas naktimis (tiesą sakant, iš pirmo hostelio mes išsinešdinom po to, kai mano draugė atgulėjo tris kryžiaus valandas), tačiau tai puikiai kompensavo diena šiame bene fotogeniškiausiame mano matytame mieste, ko įspūdį galiausiai šiek tiek numušė tik faktas, kad nė vienas iš ten siųstas laiškas nepasiekė adresato. Marakešas yra šikna – ne tiek neįdomus, kiek sugadintas miestas. Essaouira man labiausiai patiko turgus – toks jausmas, kad ir užsieniečių jame ne tiek daug, ir vietiniams nelabai motais tie užsieniečiai – jausmas pakankamai autentiškas. Na, ir šiaip vanduo, žuvėdros, žuvys, saulėlydis, uostas, kartais net ne Marokas. Pamatyti ten kažko labai wow, tai nepamatysi, bet dieną-dvi pasivaikščioti ir parelaksuoti galima.
Visos kelionės yra savaip žavios ir aš nė vienos negalėčiau apibūdinti, kaip blogos, bet vienos prašosi būti pakartojamos, o kitos tiesiog įvyksta, kad užleistų vietą naujoms. Nežinau… Kitą kartą, jeigu reikės pabėgimo iš žiemiškos ir pilkos Lietuvos sausio pabaigoje ar vasarį aš geriau pamėginsiu kitą Gibraltaro pusę – Ispaniją, Barseloną. Gerų apelsinų, tikiu, bus ir ten. Kartais žmogui iki pilnos laimės reikia ne tiek jau ir daug.
Daugiau apgaulingų nuotraukų – flickr.com