Tęstamas kitų Italijos kino grandų tradiciją, po Roberto Rossellini “Rome, Open City” ir Federico Fellini “La Dolce Vita”, Paolo Sorrentino vieną pagrindinių vaidmenų atiduoda savo šalies sostinei Romai. Miestas čia ir magija, ir prakeikimas. Viename kadre, galbūt, apstulbintas miesto grožio širdies smūgį gauna japonų turistas, kitame vyksta vakarėlis, kurio kaltininkas Jep Gambardella (aktorius Toni Servillo) kažkada reziumuos, jog jo vakarėlio traukinukai yra gerai tuo, kad jie niekada neišvyksta (iš Romos). Tai, dėl ko Jep Gambardella yra žinomas bei gerbiamas, įvyko prieš daugelį metų parašius sėkmingai išleistą knygą. Ir jeigu tikėti Jep žodžiais, ko reikia, kad parašytų knyga, priežastis yra didis grožis, kurį jis kadais rado moteryje. O Roma juostoje lyg narkotikas, lyg alternatyva, pakaitalas tam grožiui. Tai miestas atsiskleidžiantis didelėje puokštėje patirčių – nuo architektūros iki galvos daužymo į sieną performansų. Nuo pasisėdėjimų prie vyno taurės su draugais iki vyskupo triumfuojančio po vienuolės senutės žodžių, jog apie skurdą reikia ne kalbėti, bet jį patirti, bet vėliau išrūkstančio savo prabangiu automobiliu. Čia ir kaimynas milijardierius, nusimanantis, kas iš tiesų siuva geriausius kostiumus Romoje, ir pelikanai tavo buto balkone, tačiau Jep Gambardella vis rengia vakarėlius ir niekaip nepradeda kitos knygos, nes… neranda Didžiojo grožio.
p.s. Filmo premjera buvo parodyta didžiausioje FC Vingis salėje ir dabar iškeliavo į mažesnes sales, tačiau, esu tikras, neužsibus ir ten, tad jeigu yra noras pamatyti, tai kodėl ne šiandien?