DSC00887
Į šventovių, šventyklų bei šventyklėlių miestą Bagan, kaip ir į visur kitur, atvykstame nesveiku laiku – apie antrą arba trečią valandą ryte. Gal kur kitur tas neturėtų didelės reikšmės, bet šalyje, kurioje naktiniai prekiautojai „šmutkes“ ima vynioti jau aštuntą vakare, o devintą naktinis gyvenimas didžia dalimi jau yra pasibaigęs, rasti vietą nakvynei yra gan sunku (kol kas tik vykdamas į Hsipaw miestelį turėjau išankstinę kambario rezervaciją). Jokios mistikos – tiesiog durys būna užrakintos, dažnu atveju net ir su užtrauktomis grotomis, užrakintais vartais, etc. Tarp jau seniai nebeveikiančių ir tik nakčiai užsidariusių vietų skirtumas dažnai yra nepastebimas.

Taip ir bastytumeis lyg po miestą vaiduoklį iki pat paryčių, jeigu nepasimaišytum kokiam vietiniam po kojomis. Tai čia, panašiai kaip ir Inle lake, buvo iš širdies padaužyta į kelių hostelių duris, kol atsivėrė „Eden II“ vartai, kuriuos atidarė visiškai nusitašęs jų savininkas. Sutarėm, kad dvivietis su asmenine vonia kainuos $30 nakčiai, kas ir vėl tradiciškai yra 100% pabrangimas nuo to, ką prieš metus sakė „Lonely planet“. Tiesa, iš pradžių pareiškęs, kad „no charge for this night“, po kelių minučių girtas meistras pasibeldė į duris ir pareiškė, jog už šią naktį bus $20 (kaip už nepilną). Kelias minutes apeliavom į ankstesnį teiginį, jog žadėta nemokama naktis, kol galiausiai palinkėjom jam ramios nakties ir pasiūlėm pradžiai išsimiegoti, o tada pakalbėti (galiausiai pirma naktis Bagan mums nieko nekainavo).

Prabudę apie pietus, apylinkių tyrinėjimui išsinuomavom dviračius (apie 1500 kyat / 5 litai dienai). Buvo galima imti lėtapadžius arklių tempiamus vėžimaičius, bet kai kaina x10, tad nutarėm sutaupyti. Tiesa, prakaito būtų buvę mažiau ir būtume turėję stogelius nuo saulės virš galvos. Užbėgant įvykiams už akių reikia pripažinti, kad kitą dieną aš dėl apsinuodijimo maistu, o pakeleivis dėl bendro nuovargio iš pirmos dienos kelionės dviračiu, iki pat vakaro taip ir neišsiruošėm nors kiek toliau nuo savo hostelio.

DSC00855
Bagan yra puiki vieta, kurioje gali persvarstyti savo, kaip keliautojo-kryžiukų plane dėliotojo, stilių. Yra netgi teorija pavadinimu „paradox of choice“ teigianti, jog kuo didesnis pasirinkimas, tuo sunkiau pasirinkti. Net iki tiek, jog galiausiai spjauni į viską ir nesirenki nieko. Ir net jeigu nuo auksinių Bagan laikų, kai maždaug 42 kvadratiniuose kilometruose buvo 13 000 šventovių, šiandien šventumas susitraukė iki kiek daugiau nei 2 000 vienetų (reikia turėti omeny, kad kai kurie objektai tikrai nedideli), efektas, grubiai tariant, žiūrint į tuos bokštelius yra „kaip prišikta“. Man patiko George Orwell „Burmese Days“ randamos eilutės apie vietinio tarnautojo-pižonėlio U Po Kyin požiūrį į šiuos dalykus, net ir turint omeny, kad svarbiausi iš statinių išdygo 11-12, o ne 20 amžiuje:

„According to Buddhist belief, those who have done evil in their lives will spend the next incarnation in the shape of a rat, a frog or some other low animal. U Po Kyin was a good buddhist and intended to provide against this danger. He would devote his closing years to good works, which would pile up enough merit to outweight the rest of his life. Probably his good works would take the form of building pagodas. Four pagodas, five, six, seven – the priests would tell him how many – with carved stonework, gilt umbrellas and little bells that tinkled in the wind, every tinkle a prayer. And he would return to the earth in male human shape – for a woman ranks at about the same level as a rat or a frog – or at worse as some dignified beast such as an elephant“.

Gal ir nenuostabu, kad knygą pavadinimu „Burmese Days“ Bagane galima nusipirkti kiekvienoje kiek didesnėje šventovėje ir dar gi plius iš kelių pardavėjų (ten galiausiai neatlaikiau ir aš), bet kodėl tada nėra kur kas žinomesnių jo darbų „1984“ ir „Animal Farm“? Viskas paprasta – šie kuriniai Mianmare yra uždrausti, nes kai kam atrodo, jog išgalvotos vietos, kuriose vyksta minėtų knygų veiksmas, buvo inspiruotos Mianmaro, kuriame George Orwell turėjo progos tiek dirbti, tiek gyventi. Vietiniai sako, kad yra seni leidimai, kuriuos tai šen, tai ten dar galima aptikti, bet visumoje tų kitų kūrinių man neteko matyti. Beje, knygos nors ir visiškai naujutelaitės, apsuktos polietileninė plėvele, realiai yra piratiškai, nelabai kokybiškai atspausdinti vietiniai gaminiai, kurių kainos svyruoja ties $3-5. Kaip ir viską, šiuos dalykus galima įsigyti ir už $10, bet ši prabanga prieinama tik patiems naiviausiems.

Aš gi tuo tarpu apimtas „paradox of choice“ jau pirmoje iš vietų imu šaudyti kadrus, kurie turi labai mažai ką bendro su lankomu miestu.
DSC00722

DSC00730

Darydamas žemiau esančią foto jau garsiai sakiau, kad čia nesąmonė, bet reikia kažko ir mano puslapio skaitytojams.
DSC00724

DSC00726

DSC00737

DSC00745

DSC00747

Žinoma, kad aplankai svarbiausias vietas, net jeigu ilgainiui ir užmiršti jų pavadinimus, nes realiai efekto yra tiek, kiek tu leidi sau į tai pasinerti. Vykti iš vienos vietos į kitą greituku, prilygsta kelias sekundes trunkančiam šimto nuostabių Mianmaro mergelių bučiavimui. Aš verčiau jau skirsiu daugiau dėmesio vienai iš jų. Kaip tik prie vienos žymiausių mergelių, tpfu, t. y. šventyklų, Anandos, prie manęs iš tiesų prišoka viena mergina, kuriai aš automatu atsakau „no, thanks“, bet karščio nualintas kūnas bei kojos bėga lėčiau nei ji beria žodžius, tad sužinau, kad greta, už sienų yra vieta nuo kurios atsiveria puikus vaizdas. Sutinku eiti kartu ir už tos sienos matau pastatą panašesnį į bunkerį nei man pažadėtą vienuolyną. Aplinkui, kaip ir visur kitur šiukšlės, tad pridėjus prie esamos situacijos porą valandų, po kurių saulė jau būtų nusileidusi, būtų puiki vieta kaukštelėti turistui per galvą ir atimti visus pinigus. Lyg mano lakios fantazijos neužtektų, belendant per klūpintiems azijiečiams pritaikytas landas, ji dar užklausia ar aš čia vienas, po ko supranti, kad testamentą rašyti jau per vėlu, nes prieš tavo akis jau šviesa tunelio gale. Ačiū dievui, ne ta. Iš tiesų, puiki vieta apsižvalgymui, ką pats tikrai būčiau praleidęs. Nuskubu pasikviesti pakeleivio, nes jo didelė foto patranka gražių kadrų yra ištroškusi, kur kas labiau nei mano kompaktiškas fotoaparatas. Ir, žinoma, aš, pačiomis blogiausiomis „ir aš čia buvau“ tradicijomis.
DSC00763

Mergaitė galiausiai vis tik bando daryti lengvus pardavimus tempdama link savo krautuvėlės, bet šie dalykai čia manęs visai nejaudina – tol, kol kuprinėje yra tie patys 30L, kurie buvo pradedant kelionę, tol moliniam Budai teks laukti geresnių laikų. Tiesa, man regis ten užkibau ant vieno gudraus kabliuko. Pasakiusi, jog yra studentė ir kolekcionuoja įvairių šalių pinigus, išsiprašė ji iš manęs Dariaus ir Girėno. Prieš tai dar gerai išsiaiškino kiek dolerių jie verti. Būtų tai buvęs vienintelis kolekcionieriaus atvejis, patikėčiau, bet gi jau sutikau ir kitų „kolekcionierių“. Tik va, velnias žino – čia ir dolerius tik tobuloje formoje išsikeisi, tai man nelabai suprantama, kaip Mianmare apčiuopiamą vertę įgaus lietuviški pinigai.

DSC00818
Dar Bagane gausiai pardavinėjami atvirlaiškiai. Tiek centriniame pašte, tiek prie kiekvienos iš šventyklų. Visiška priešingybė visiems kitiems aplankytiems miestams. Atvirlaiškių pardavėjai čia atakuoja iš visų pusių, tad gelbėja tik kiaulės akys ir rytinis savihipnozės seansas. Kad pirkai iš kažko kito jau šiandien – menkas argumentas vietiniams vaikučiams. Beje, čia patyriau gan trumpą, tačiau šiek tiek vietinių anglų kalbos žinias iliustruojantį momentą. Tie, kurie kreipiasi į tave, žinoma, jog angliškai šiek tiek moka. Aišku, jeigu tai daugakalbiai (tarkim motorolerių taksi vairuotojai), tai supranti maksimum 50% to, ką jie sako. Kaip ir daugelio kitų Azijos šalių atstovų, jų kalba skamba labai balsiškai, apvaliai, tai ir angliškai jie kalba tokiais pačiais suapvalintais žodžiais, kurių nei pradžios nei pabaigos nesugaudysi. Ir štai, besimaunant batus, kuriuos reikia palikti prie kiekvienos iš šventyklų, į mane kreipiasi mergaitė už 2000 kyat siūlantį 10 atvirlaiškių komplektą. Tada nesupratau, jog siūlomas visas komplektas ir žinodamas, jog atvirlaiškio kaina apie 200-500 kyat, klausiu kodėl taip brangiai – gi kitur daug pigiau, į ką ji visai aiškiai atsako: „Sorry, I don’t understand – I sell postcards“. Ir, žinoma, toliau spokso tau į akutes tikėdama, jog nupirksi. Ir vėl ne.

DSC00802

DSC00814
Saulėlydžio fotografavimui pasirenkam kelių aukštų šventyklą. Ne mes vieni, bet telpa visi norintys. Daugybė fotoaparatų, tačiau tikriausiai retas jų žino, kas jų laukia.

Net jeigu ir minėjau, Mianmaras skęsta dulkėse. Kuo didesnis miestas, tuo labiau. Keliai čia prasti, daug kur važinėjama ir šalikelėmis nuo ko dulkių ore tik dar daugiau. Galiausiai dabar čia vieni karščiausių mėnesių, kurių metu lietaus, tikriausiai, niekada nebūna, o drėkinti žemę trūksta tiek noro, tiek lėšų, tiek infrastruktūros.

Todėl gražiai besileidžianti saulė staiga ima slėptis iš neaišku ko sudarytame debesyje ir gaunasi tik pseudo saulėlydis. Tą reikia turėti omenyje, tiek keliaujantiems į Bagan, tiek į kokį Angor Wat Kambodžoje – lietaus sezonas turi bjaurų šlapią prieskonį, tačiau jo dėka aplinka aplink architektūrinius paminklus atgyja, o dulkės nusėda.

Kaip jau ir minėjau, kitą dieną su kolega faktiškai praleidžiame, o trečiosios rytą keliamies penktą ryte, imam dviračius ir dar tamsoje lekiam šturmuoti saulėtekio. Į ten pat. Ir vėl ne vieni, nors ryte, matosi, renkasi foto prasme gerokai rimtesnė publika. Štatyvai, tele objektyvai…
DSC00852

DSC00869

Danguje pasirodo oro balionai, kas reiškia, jog iki saulėtekio liko pakankamai nedaug laiko. Tikiu, kad pasiplaukiojimas oro balionu virš šių šventovių būtų įvykis vertas atskiro aprašymo, bet $300 už jį niekaip neįsipaišo į mano biudžetą. Kaip vėliau paaiškės, balionai išgelbėjo saulėtekį arba kaip sakė jau trečią rytą čia ateinantis fotografas „one more dissapointing sunrise“. Ne tai, kad saulėtekis buvo nuviliantis – tiesiog kitoks negu tikėjaisi. Nebuvo to skaidraus vaizdo, kurį įsivaizduotum atvirutėje. Vaizdas toks, lyg tavo fotoaparato objektyvas būtų padengtas dulkėta plėvele. Gal iš miglos kylančio miesto vaizdams tas ir netrukdo, bet jeigu turi kiek kitokią viziją – tada sunku.

Lieka vos kelios valandos iki mano kelionės į Pyin Oo Lwin – miestą, kuriame aš galutinai imsiu palūžinėti su „reikia pamatyti“ taktika ir persimesiu į „reikia pabūti“, bet jo užuomazgos atsiranda būtent Bagan. Miesto dvasia, atmosfera ir grožis yra vietose, o ne šventame bėgime. Net ir nedalyvaudamas šioje sporto šakoje, jaučiu, kad pritrūkau poros dienų. Ir kartais taip norisi griūti su visais vietiniais prieš Budą ir nusilenkti jam, bet supranti, kad nors tavo intencijos ir būtų geros – būti su visais, jausti čia tai, ką jaučia jie – tiek išoriškai, tiek vidumi iškristum iš konteksto. Pamenu, kaip kadais su klase lankėm vieną iš bažnyčių. Socialinis spaudimas vaikiškame amžiuje neleido pasirodyti, jog esi netikintis (tiesą sakant – net nekrikštytas), tad be to, kaip sakė vieno filmo herojus-vagis „akiniai-kiaušai-piniginė-laikrodis“ judesio, dar kažką neva ir pamurmėjau lūpomis. Po viso to prie manęs priėjo klasiokė ir leptelėjo iš serijos „tu juk nežinai žodžių“?. Be spaudimo, bet tiesiai-šviesiai. Nuo tada būdamas ne savo vietoje stengiuose neapsimetinėti tuo, kuo nesu.

Likus valandai iki kelionės atgal per Mandalay į Pyin Oo Lwin, užsislėpusiam paštui priduodų pirmuosius atvirlaiškius – visiems tiems, kurie jų buvo užsiprašę, tad laukit. Ir pačiam įdomu ar ateis ir kada.

Pažiūriu į autobuso bilietą – dar vienoje pragariškoje kelionėje man atiteko vieta numeris 13. Vėliau paaiškėjo, kad bent jau Mianmare, bent jau man, tai negalioja.