Nuotraukos dažnai primena tai, ko niekada nebuvo. Kažkur teko matyti meninę instaliaciją–filmą, kurioje žmonės vartoja meną, berods, Florencijoje. Kai kurie beveik nesustodami eina priešais save nešdamiesi nuolat įjungą fotoaparatą arba telefoną – net nesivargindami akimirkai sustoti ir tiesiog pasimėgauti tuo, ką mato. Grįžę jie turės, ką parodyti. Aš taip kažkada fotografuodavau koncertus – ne profesionaliai, bet man tiesiog atrodė, kad tai papildomas būdas įamžinti tai, kas patinka. Iki kol supratau, kad koncertas mano atmintyje ir nuguldavo, kaip nuotraukos, vaizdai, nors eidavau į juos dėl muzikos ir emocijų.
Prisiminiau tai iš archyvo ištraukęs trumpos kelionės (2015 m., balandžio 2-9 d.) po Pietų Korėją nuotraukas: kur tai? kas čia? Tai buvo jau mano trečia kiek ilgesnė kelionė po Aziją ir fotografavimas bei reportažų rašymas tuo pačiu nebekėlė tokio susižavėjimo, kaip anksčiau. Susižavėjimo? Man net sunku pasakyti, kodėl tai dariau: dėl draugų, dėl artimųjų? Atsikeli, papusryčiauji, į traukinį, autobusą ar metro, visą dieną ant kojų, tada pavakarieniauji (pusryčiai, plius vakarienė, kurią aš vadinu pietumis, yra įprastinis mano mitybos rėžimas) ir dar iki nulūždamas redaguoji nuotraukas (jeigu pas mane ar ką kitą matote šimtą įspūdingų nuotraukų, tai tik todėl, kad tas žmogus jums nerodo likusių 900, jau nekalbant apie likusių 100 sutvarkymą) ir aprašinėji savo įspūdžius. Aišku, žmonės džiaugiasi tavo tekstais, laikina, giria – argi tai ne puiki motyvacija rašyti dar, dar ir dar? Juk tik tam tie fb ir instagram profiliai ir egzistuoja, kad pakelti savo vertę… Tik, kad man suveikė priešingai. Vieną dieną į pašto dėžutę gavau pažįstamo žmogaus padėką už įrašus. Žmogus džiaugėsi, kad jais pradeda savo dieną ir taip nekeliaudamas pats, keliauja su manimi. Beveik tada ir nustojau rašyti. Aš nenorėjau, kad kas nors keliautų su manimi! Ne, aš nenorėjau ir keliauti vienas (na, tai atskira didelė tema kiek aš noriu ar norėjau keliauti vienas ir kiek su kuo nors, tad net nepradėsiu..), tiesiog pasirodė, kad tampi alternatyva jų pačių kelionėms. Gi žinau, kad žmonės uždirba, gali… na, taip, tikėtina, kad tiesiog ir kiti prioritetai, bet mane iš tiesų stebina žmonių smalsumas mano kelionių atžvilgiu, kai niekaip nematau, kad jis virstų jų pačių kelionėmis. Galvoju, kad gal nelabai įdomiai papasakojau ir vietoje to, kad sudominčiau, atgrasinau žmones nuo kelionės? Ir čia galima kalbėti apie susireikšminimą bei susijautrinimą, tačiau yra ir kitas momentas – kiekviena akimirka, kurią tu skiri savo rašiniams, įspūdžiams yra akimirka, kurią tu ištrauki ir paaukoji iš savo asmeninės kelionės, savo laiko ten ir tada. Tiesa, yra ir trečias momentas – nuotraukos ir surašyti įspūdžiai primena apie tai, kas buvo taip seniai, kad jau ir nebeprisimeni. Štai atrinkau keletą man gražesnių nuotraukų, bet nors realiai kelionės metu aplankiau keturias-penkias vietas ar miestus, kai kurių jų atgaminti nebegaliu. Gaila? Gal. Bet, jeigu neliko, tai gal ir nereikia? Bet aš prisimenu daug dalykų, kurių nėra nuotraukose ir niekada nebuvo.
Žiūriu savo mylimiausią kelionių šaltinį wikivoyage.org ir suprantu, kiek visko buvo galima pamatyti, kad ir trumpoje, savaitės trukmės kelionėje! Bet nepamačiau… Iš dalies gal ir todėl, kad prieš penkerius metus wikivoyage.org dar nebuvo mano mylimiausias skaitinys planuojantis keliones, bet buvo ir kita priežastis…
Prieš pat išvykdamas į Korėją aš užsukau į Balį Indonezijoje. Planavau ten užtrukti iki mėnesio, užtrukau kiek daugiau, bet apie šią salą galiu papasakoti tik knygos „Eat, Pray, Love“ fanams susižavėjusiems dvasine salos sostine Ubudu (tiesa, pats nei knygos, nei filmo nesu matęs, bet mėgstu Elizabeth Gilbert po jos kito darbo – „Big Magic“). Aš ten savaitei užsirašiau į jogos ir aplink jogą mokyklos „Radiantly Alive“ narius ir taip iš jos ir neišėjau. Ten susipažinau su viena korėjiete ir turint omenyje, kad jai ta mokykla patiko ne mažiau nei man, o joga (ir aplink) vykdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, tai mūsų draugystė natūraliai turėjo persikelti į Korėją, kur ji turėjo pabūti mano gide. Neturėjau jokių planų Korėjai, nes jeigu pirmose kelionėse turėjau aplankyti kuo daugiau highlight’ų, tai vėliau ėmiau rinktis įdomias vietas-miestus, kuriuose dėl vienų ar kitų priežasčių norisi užtrukti daugiau. Jeigu tai būtų buvęs mano draugės gimtasis miestas Pietų Korėjoje – Busanas – tai būtų tikęs ir jis. Su išvykom pahaikinti aplinkui – kad ir visai savaitei. Iš Balio aš išvykau porą savaičių anksčiau – manęs prieš Korėją dar laukė Macau ir Hong Kongas. Ji į Korėją, man ten būnant, taip ir neatvyko. Po tiek laiko sunku įvardinti tikslią priežastį, kodėl ji taip ir neatvyko, bet priežastis būtų medicininė–diagnozė. Praėjus vos kelioms dienoms po mano išvykimo ją paguldė į ligoninę – ji tiesiog nebegalėjo savarankiškai kvėpuoti ir judėti, visą kūną tarytum paralyžavo. Po kelių savaičių Denpasar ligoninėje ji atsigavo, grįžo į Korėją ir šiuo metu JeJu saloje dirba jogos instruktore :)
Kaip ten bebūtų, labai taikiau Korėjoje pamatyti sakuras. Tų metų Azijos kelionėje tiek atskridau į Japoniją, tiek iš jos grįžau namo, bet prieš grįždamas, Japonijoje sakuras užgriebiau vos akie krašteliu. Tik, jeigu kam atrodo, kad „ajajajajai, kaip nepasisekė“, tai ne – sakuras Japonijoje aš jau buvau matęs ir nebuvau tikras ar noriu tai patirti dar kartą. Pamenu, kaip „Yoshino“ kalne (Japonija) kokiam pusvalandžiui strigau ant religinės procesijos. Suprantat, man į kalno viršūnę reikia, kur atsiveria gražiausi vaizdai, o jie, matai, neša kažkokius rastus, žygiuoja šventikai ir viskas – viduryje kalno praėjimo nėra. Gerai, atlauki, tada leki akis išdegęs į patį viršų, trim sekundžių pasidžiaugi ir pradedi dvigubai greičiau (kad pavyti tą prarastą pusvalandį) ristis žemyn, jog spėtum į atitinkamos valandos traukį. Ir viskas būtų gerai, bet japonų ant kalno daugiau nei sakurų ir jie visi tie tokie faini, mieli, fotkina viską, perka kiekvieną šūdsuvenyrį, vietinį saldėsį… Grubiai tariant Japonijoje pupuliariausiose vietose tu gali tik plaukti su minia – eiti savais keliais ten nėra galimybių. Pridėkim prie to problemas su viešbučiais (tiek rudens lapų, tiek sakurų sezonų esu matęs, kai atsidarai booking.com ir ten arba nėra nieko (likus porai dienų), arba koks vienas–du uber brangūs SPA kurortai už porą k nakčiai) ir kartą tai patyręs, pakartoti nebenori.
Apylinkės ties Busano oro uostu kažkuo panašios į Vilniaus oro uosto – ilgas koridorius nuo centrinės gatvės iki galutinės stotelės. Skirtumas gal tik tas, kad Busane visas tas koridorius yra nusodintas sakuromis. Gali pagalvoti, kad tai sakurų miestas, bet ilgainiui jų ima mažėti iki kol jos visai išnyksta. Ir vis tik, įspūdis išlieka. Teisingai sakoma, kad labiausiai išlieka pirmas ir paskutinis įspūdis, tad jeigu į ką ir verta investuoti turizmo prasme, tai į oro uostus, jų apylinkes, aptarnaujantį personalą, transportą nuo/iki ir pan. Aš, pavyzdžiui nusileidęs Singapūre jaučiuosi, lyg ką tik būčiau grįžęs namo (tiesa, paskutiniu metu ten internetui reikia talonėlių, kas kiek sumažina malonumą, bet…). Priklausomai nuo to, kaip gerai esu pasiruošęs atvykimui (žinau, kur gyvensiu, kur nuvažiuot pavalgyt ir pan.), dažniausiai nuo atskridimo į oro uostą iki išvykimo iš jo aš užtrunku apie valandą, kol susitvarkau formalumus, atsakau visiems į laiškus ir pan. Jeigu aplinkybės priverčia gana anksti išvykimui atvykti į tokį oro uostą, tai irgi ne problema, nes pramogų jame daugiau negu trijuose Lietuvos Akropoliuose kartu sudėjus.
Busane atvykęs kiek užtrunku pirmame iš hostelių – jau ir spėju susidraugauti su vakarop grįžtančiais jo gyventojais, kai galiausiai e–paštu prisibeldžiu iki savininkų, jog jie mane prichekintų – pasirodo, kad atvykau į ne tą, nors ir tų pačių savininkų hostelį labai panašiu pavadinimu. Nors jau ir balandis, o aš pasiruošęs nerti į sakuras, abu hosteliai yra milžiniški, tačiau visiškai tušti. „Ne sezonas dar“, – paaiškina. Ne sezonas, nes Busanas yra paplūdimiai. Ne sezonas, tai ne sezonas, pagalvoju, ir neradęs didesnių pramogų savo hostelio apylinkėse be kokių tai plonus–mažus ungurius primenančių žuvelių vietiniame turguje (atrodo, kaip vietinis delikatesas, bet aš suabejoju tiek jų paruošimo būdu, tiek porcijos dydžiu, tiek kaina) išvykstu į Heosimcheong Spa. Laikoma, kad tai didžiausias „hot springs SPA“ visoje Azijoje. Įėjimas 5-7€ ir gauni kelis aukštus įvairiausių baseinų ir pirčių. Vieta atmosfera nusileidžia net elementariam japoniškam sento, bet ne ambicijomis ir gabaritais.
Nuotraukose viršuje yra vienos iš šventyklų netoli Busano apylinkės. Kelionė pasirodė labiau verta kelionės nei pačios šventyklos, bet realiai labiausiai užstrigo dėl kitų dalykų: miško plotų aplinkui ir valgyklos. Vos tik nugirdau, kad šventykloje yra nemokama budistinė vegetariška valgykla, žinojau, kad turiu į ją patekti. Patekau. Likus pusvalandžiui iki uždarymo, bet patekau. Ten didelėm išbadėjusiom akim prisidėjau tiek krakmolingo šūdmaisčio, kad springdamas ryjau, nes, nu, valgykla nemokama, bet palikti kažką lėkštėje būtų nepagarbos ženklas. Man net atrodo, kad aš iš tos valgyklos išėjau pilna burna, kurią paskui netoliese ištuštinau. Viskas gerai, buvo ir skanių dalykų, tiesiog viskam reikia turėti saiką.
Gimhae (pirmas nuotraukų su sakurom blokas), kuri žinojau, kad yra viena geriausių vietų sakuroms Korėjoje stebėti, tokia ir buvo. Mažai, kuo skyrėsi nuo Japonijos. Gal tik tuo, kad užkandžiai ir maistas apylinkėse kėlė didesnių iššūkių – Korėja yra mėsos. Jo kimchi, jo vegetariškas bibimbap, bet tiesiog akivaizdu, kad šalis yra mėsiaėdžiai ir kitokiems čia, nemokant kalbos, lengva nebus. Be to, kad tai įspūdinga vieta stebėti sakuras (realiai tai, kas matosi nuotraukose yra labiau Gimhae sakurų laisvės alėja, bet realiai visas miestas nusėtas jomis), tai dar ir įdomi vieta istoriškai. Žinia, kad japonai ir korėjiečiai turi tam tikrų istorinių skaudulių. Vienas tokių buvo Gimhae sakuros. Pasirodo, kad po to, kai japonai buvo okupavę šį regioną, korėjiečiai iškapojo prisodintas sakuras, kaip okupacijos simbolį. Bet tada mokslininkai ištyrė sakuras ir paaiškėjo, kad genetiškai, tai yra ne japoniškos, bet korėjietiškos sakuros. Visa tai virto masine, šimtatūkstantine medžių atsodinimo akcija, kas ir jaučiasi. Paradas nuotraukose yra susijęs su kita švente, bet reikalo nepagadino.
Vis tik labiausiai man su Gimhae pasisekė dėl to, kad vos atvykęs nusipirkau vakarinį bilietą išvykai į Seulą. Kai jau saulei nusileidus sėdau į autobusą, mačiau kilometrines žmonių eiles prie autobusų stoties bilietų kasos ir tuo pačiu žinojau, kad po manęs yra likę gal tik kokie 2-3 reisai. Tikiu, kad Korėjoje, panašiai, kaip ir Japonijoje yra apie viską pagalvota ir reaguojant buvo pagaminta daugiau reisų, bet turint omenyje jų anglų kalbos gabumus, džiaugiuosi, kad nepavarginau ir tik pats nuvargau keturių valandų kelionėje autobusu aprasotais langais.
Seule susitikau su vaikinu, kurį sutikau Japonijoje. Labiausiai dėl to, kad, ypač, kai nesi pasiruošęs, susiplanavęs, šalyje nekalbančioje angliškai, nors koks nors gidas yra gera idėja. Labiausiai su juo nuvargau bandydamas paaiškinti, jog nenoriu, kad jis man nupirktų kokį nors suvenyrą dovanų ir realiai suvokiau, kad tuo jį nuvyliau. Na, bet man tikrai nereikėjo jokio suvenyro – aš keliauju su mažyte kuprine, kurioje geriausiu atveju vietos yra tik dalykams, kurie pačiam krenta į akis. Man ir išvis susidarė jausmas, kad jis ne tiek man norėjo parodyti Seulą, kiek mane parodyti savo draugei (nei kodėl taip, nei kodėl man taip pasirodė – aš pasakyti negaliu). Kai mes tą vakarą išsiskyrėm, tai buvo dėl maisto. Mačiau, kaip jie varvina akis žiūrėdami į „hotpot’us“ (gyvai čirškini mėsytę ir valgai – big ir social thing Korėjoje), tad jau būdamas dėkingas už supažindinimą dienos metu su bibimbap, atsisveikinau sakydamas, kad turiu eiti ir nėriau į tinklinę udon makaronų užeigėlę. Tai buvo tas pats udon tinklas, kurį ne kartą lankiau ir Japonijoj, tad buvo giliai nusispjaut, kokiais pagaliukais ten kas aprašyta – puikiai žinojau, ko noriu.
Išvykstant iš Korėjos liko įspūdis, kad jeigu ne mėsos (kai kam tai galėtų būti privalumas), čia yra apsčiai, ko sugrįžti, ypač turint laiko. Ne dėl miestų. Labiausiai dėl šventyklų įsikūrusių nuostabaus grožio vietose, nacionalinių parkų ir haikinimo galimybių. Deja, bet visam tam reikėjo laiko ir gerokai geresnio planavimo nei laidau sau tą kartą.
Ir vis tik moralas rašant šiandien, 2020 metų balandžio 11 dieną, yra: pasimėgaukit sakuromis mano nuotraukose, nevykite į tas kelias masinio susibūrimo vietas Lietuvoje, o gal net ir išvis tik Vilniuje; pasitaupykit save ir pinigus ir kitąmet nuvykite ten, kur žavėjimasis sakuromis yra visai kitame lygmenyje. Gražių ir saugių švenčių!
