Dievaži, aš vengiu kelionių vasarą. Ir turiu omenyje ne šią pragarišką. Aš vengių bet kokių kelionių iš Lietuvos vasarą ir ši vasara yra puikus paaiškinimas kodėl – vasarą Lietuvoje ne tik, kad gerai, bet tiesiog geriau nei kitur. Šia prasme kelionė į Salonikus Graikijoje (kai visi save nors panagėse vadinantys mėgstančiais keliauti traukė į Atėnus) birželio viduryje galėjo atrodyti keistai, jeigu ne smulki detalė – bilietas pirmyn-atgal kainavo vos 44€. Tai buvo lenkų bendrovės „Rainbow“ eksperimentas ir dovana lietuviams, jeigu nesuklysiu, užtrukęs gal mėnesį (vienas skrydis per savaitę). Ir šiaip tie skrydžiai nebuvo brangūs, 100-130€, bet tai dar nebuvo ta kaina, kur griebi užsimerkęs, ypač, kai tuos bilietus atrandi atsimerkęs kitos kelionės metu Londone. Tai užmatęs savaitę anksčiau, kad dieną prieš kaina krenta iki 44€, susiplanavau savaitės kelionę ir laukiau. Ir, iš tiesų, antradienį kaina krito iki 44, o trečiadienį jau aš kritau į lėktuvą ir kertant vidurnaktį išlipau Salonikuose.
Tai apie Salonikus faktiškai tiek. Turi jie porą gražių ortodoksinių bažnyčių ir išsiskiria tuo, kad pas juos pilnas miestas nusėtas architektūrinėmis iškasenomis, kurios šen bei ten stypso visame mieste, tarytum laukdamos, kada archeologai grįš iš dienos pietų ir pratęs darbą. Dar man miestas įstrigo autobuso į oro uostą paieškomis išvažiavimo dieną, kai užsivaikščiojes begaline pakrante ir kone tuščiu mobiliu telefonu, iš pradžių naiviai pusvalandį pralaukiau autobuso (kuriuo ir atvažiavau) toje pačioje gatvėje, kuria ir atvažiavau, o vėliau gerą valandą kirtau gatves vertikaliai-horizontaliai, kad prigaučiau, kurioje vietoje stovi tas du kart per valandą vykstantis išganymas. Kitą dieną, jau Lietuvoje, mano bėgimo programa priminė apie šį pasibėgiojimą išmesdama „Yesterday we had a nice run. Should we repeat it today?“ Nou thenk ju.
Aš į Selonikus atvažiavau tam, kad iš čia išvažiuočiau ir man puikiai tai pavyko. Ir nors intro gavosi šiek tiek ilgesnis nei tikėjausi, daugiau linksmų istorijų pažadėti negaliu, na, nes tiesiog istorijos yra tai dėl ko mano kompiuterio perpildytas kietasis diskas cypia bandydamas savyje išturėti jau ir kokių 4 metų senumo neredaguotas nuotraukas. Tai lyg ir norisi rodyti mažiau žodžių, bet daugiau vaizdų, bet su jais mano santykis paskutiniu metu irgi savotiškas – yra magiškų vietų, kur norisi fotografuoti ir fotografuoti, kur sunku sustoti ir kur norisi tiesiog būti. Tai tose buvimo vietose dėl vieno kadro fotaparato nesitrauki. Na, kad neišgąsdintum nei akimirkos, nei savęs. Tai fotografine prasme man šioje kelionėje buvo dvi vietos: Rila vienuolynas Bulgarijoje ir Meteora vienuolynai Atėnuose. Džiaugiuosi, kad būtent šioms dviems vietoms skyriau bent jau tiek dėmesio, kad likau ten nakvoti, o ne išlėkiau tą pačią dieną, kaip atlėkęs. Abi vietos net tokių mažai, ką apie istorinę ar kultūrinę vertę suvokiančių asmenų akyse yra vertos tiek UNESCO įvertinimo, tiek pamatymo. Tiesą sakant, man abi šios vietos papuola į „a must“ kategoriją esant tiek tose šalyse, tiek netolimose apylinkėse. Meteora man labiausiai pavyko pasimėgauti atvykimo vakarą belaukiant saulėlydžio, kai visi vienuolynai jau uždaryti, o turistai seniai išvažiavę. Rila siūlo įdomesnę pramogą – nakvynę tipiškoje vienuolio celėje už 10€. Bet plėstis toliau būtų nepagarba naujam įrašų formatui, tad…
Rila vienuolynas (Bulgarija)
Meteora vienuolynai ir apylinkės (Graikija)
