Vienu sakiniu: Kelionė į save “Eternal Sunshine of the Spotless Mind” ir “The Fountain” motyvais.
Apie: Nemo Nobody gyvena normalų gyvenimą su žmona Eliza ir trim vaikais, kol tikrovė išnyksta ir jis prabunda, kaip senas žmogus 2092 metais. Būdamas 120 jis yra seniausias mirtingas žmogus pasaulyje, kuriame niekas nebemiršta. Tik jo tai nejaudina. Vieninteliai jam rūpintys klausimai yra ar jis nugyveno teisingą gyvenimą, ar mylėjo tas moteris, kurias turėjo mylėti ir ar turėjo vaikus, kuriuos turėjo turėti? Daugiasluoksnė meilės istorija rutuliojasi drugio efekto – jog drugelio mostelėjimas sparnais gali sukelti audrą už tūkstančių kilometrų – fone.
Citata: “You have to make the right choice. As long as you don’t choose, everything remains possible”.
Kodėl žiūrėti? Poros žinomų filmų minėjimas bandant apibūdint “Mr. Nobody” yra ir spekuliatyvus, ir sąžiningas tuo pačiu. Neabejotinai koks Michel Gondry fanas pažiūrėjęs Jaco Van Dormael darbą leptels, jog tai nesulyginami filmai, verčiau jau šį ambicingą belgų darbą lyginti su “Sliding Doors”. Turinio prasme jis neabejotinai bus teisus, tačiau ne atmosferos ir pateikimo, kurie šiuo atveju svarbesni. Nors vienintelė priežastis kodėl man bežiūrint “Mr. Nobody” neatvėpo žandikaulis yra tai, jog žiūrėjau jį ne didžiajam ekrane (jam tik ten vieta), esu tikras, kad daug kas nesupras manęs. Šia prasme labai tinka sulyginimas su Darren Aronofsky “The Fountain”, kuris vienus paliko labai skeptiškus, kitus – susižavėjusius. Aš prie antrųjų. “The Fountain” aš priėmiau skrandžiu, širdimi, akimis – viskuo, tik ne smegenimis. Lygiai taip pat nutiko su “Mr. Nobody”, kuris smegenis pradėjo varginti tik filmui pasibaigus. Jausmas tarp sapno ir realybės neapleido visų tų šimto penkiasdešimties minučių metu, kas vėliau paaiškėjo, buvo gan teisinga reakcija į tai, kas pralėkė pro mano akis.
Vizualinė filmo pusė ir ambicingumas ($58 milijonus kainavusi juosta – brangiausia Belgijos kinematografo istorijoje) gali nublankinti pasakojimo dalį, kuri yra ne kas kita, kaip pasaka su daugybe pradžių ir pabaigų, tačiau realiai sunku neįvertinti herojų spalvingumo ir aktorinio meistriškumo. Kone kiekviena siužetinė linija galėtų būti emocionalaus ir įtaigaus filmo varomąja jėga, tačiau tuomet, taip, tai galėtų virsti į “The Curious Case of Benjamin Button”, o atmetus siužeto fantastinį charakterį ir “Dear John” lygio pagraudenimus.
Aukščiau minėta citata yra ir įvadas, ir raktas į “Mr. Nobody” sprendimą, tačiau vargiai ja pavyks pasinaudoti iki juostos pabaigos ar net artimiausias kelias valandas po jos. Tai lyg atspirties taškas daugybei istorijų ir vienai režisūrinei vizijai. Kiek ir kaip tai paveiks kiekvieną iš žiūrovų, aš nežinau. Žinau tik tiek, jog teko skaityti mokslinio tyrimo rezultatus, kuriuose žmonių klausė, ko jie gyvenime labiausiai gailisi? Tarp populiariausių atsakymų nebuvo nė vieno teigiančio, jog žmogus gailisi dėl to, ką padarė: nusipirko tą mašiną, vedė tą moterį, įstojo į tą universitetą. Žmonės labiausiai gailisi ir graužiasi dėl to, ko nepadarė: nepabandė stotį į tą universitetą, neužkalbino tos merginos, neišvyko į tą kelionę. Kai tu padarai sprendimą, tu turi atsakymą. Vieną vienintelį. Kai nepadarai – atsakymo nėra, o klausimų su kiekviena diena vis daugėja: o juk galėjo būti taip, o juk galėjo atsitikti anaip, gal su anuo žmogumi aš būčiau laimingesnis? Tu tarytum imi gyventi alternatyvioje realybėje, vogdamas laiką iš esamos. Bet tuo pačiu žmones valdo ir kitas mechanizmas… Jeigu jie pasirenka ir jų sprendimas nesuteikia jiems laimės, kaltinti jie gali tik save. Jeigu jie nedaro sprendimų (joks sprendimas irgi sprendimas) ir tampa kitų pasirinkimo variantais, jiems nereikia kaltinti savęs – tam yra aplinkybės. Aš pats mėgstu sakyti, jog tam, kad būtum laimingas, turi būti drąsus – priimti svarbius sprendimus, prisiimti atsakomybę už juos. Jeigu tavo laimę kuria kitų sprendimai, aplinkybės, ar tai tikrai tavo laimė?
Reziumė: “Mr. Nobody” lipa į kultinio filmo teritoriją, o tai reiškia tik vieną – pasižiūrėti būtina. Nepatiks – spjausi, patiks – dėkosi Dievui, kad nepraslydo pro akis.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=kMLVUr0whbE
Viktorija
Ačiū, dabar tikrai šį filmą peržiūrėsiu.
m
O kad aš taip mokėčiau aprašinėti filmus… :/
Nors aišku, gal man to nelabai ir reikia. Bet vis tiek :) Pasižiūriu dabar į savo “apžvalgą”, tai net liūdna pasidaro :)
paulius.rymeikis
esu tikras, kad ne visiems “taip” patinka. tai juk nėra kino kritika, tik apžvalga. subjektyvi, emocionali, etc. kiekvieną mūsų šia prasme (pa)veikia skirtingi dalykai, juoba niekas nematėm, kaip atrodė pirma a.a. Macaičio recenzija.
muchio
Iš pradžių šį filmą buvau “nurašęs” dar net nežiūrėtą. Po to, prisiminiau The Fountain patirtį, kai filmo mintis pasiekia tamsiausias tavo sielos kerteles ir išlieka gyva atmintyje labai ilgai.
Man Mr Nobody žiūrėjimas buvo keturgubas džiaugsmas – prieš tai neskaičiau jokių recenzijų, aprašymų, vertinimų, nes nenorėjau vadovautis kitų nuomonėmis ir patyrimu, todėl žiūrėjau ir akimis, ir ausimis, ir galva, ir širdimi… Kas tas Nemo? Dievas berniuko pavidalu? Kur tas futuristinis pasaulis, kur visi nemirtingi, tačiau indiferentiški, nes laikas nedaro įtakos jų sprendimams ir gyvenimams?
Šis filmas abejingų tikrai nepaliks – supratę gaus peno pamąstymui, nesupratę – paburnojimui.
J
Apžvalga man iš tiesų patiko. Bet su kino kritika nieko bendro neturi: nėra profesionali, nėra argumentuota ir nekontekstualizuojama (išskyrus kelis mažyčius palyginimus su kitais filmais). Bet, mano nuomone, tokia ir buvo autoriaus intencija – parašyti neformalią, subjektyvia ir paprastą apžvalgą. Kaip jau minėjau – “susiskaitė” maloniai.
Filmą mačiau ir, deja, negaliu nei labai girti, nei labai peikti. Keistai neutraliai jaučiuosi šio filmo atžvilgiu :)
paulius.rymeikis
Kino kritikas yra profesija. Vieni ją turi, kiti apsimeta turį. Aš niekada niekur neprašau būt įvardinamas kino kritiku ir tokiu nesijaučiu – tik apžvalgininku (jeigu kas mato/girdi kitaip, matyt čia jau jų matymo reikalas). Visada galima kažką aprašyti konkrečiau, techniškiau, detaliau, tačiau labai, labai, labai retai to norisi.
Beata
‘Eternal Sunshine of the Spotless Mind’ ir ‘The Fountain’ supratau. bent jau taip maniau. dabar, peržiūrėjusi šį filmą, kilo daug skirtingų minčių, daug, taip vadinamų “atsakymų” ar bent jau tos mintys, kurios gali jais tapti. žiūrėjau iki galo su mintimi, kad bus paaiškinimas. bet tas paaiškinimas buvo toks specifinis. toks, nevienareikšmiškas.
man patiko soundtrack’as, atpažinau Eric Satie, tai (man asmeniškai) suteikė realumo jausmą.
Kaip svečias išsireiškęs viršuje, prieš tai neskaičiau jokių recenzijų, nieko. džiaugiuosi.
beje, gražiai parašyta. individualiai. būčiau žiūrėjusi po perskaitymo :]
mano sveikinimai autoriui (ypač, kai tai rašoma, kaip norima)
Ovidijus R.
tikrai gerulis. ir sutinku, kad esmė ne tame, ką norėjo pasakyti, bet kaip visą tai parodė.
Viktorija
Gaila,kad nepraslydo pro akis. Labiau nei “Eternal Sunshine of the Spotless Mind” ir “The Fountain” priminė Donnie Darko – dar vienas “mindfuckas”, apie žmogaus sprendimus, kuriuos jis priima gyvenime, jų reikšmę, įtaką aplinkiniams su Mr.Nobody aktyvesniu žaidimu laiko tėkme. Asmeniškai nepatiko, nes priminė filosofijos paskaitą, abejojant ar net dėstytojas ką nors išmano apie discipliną. Forma taip pat man neišgelbėjo šio filmo, nes nepasirodė labai originali, šiuo atžvilgiu man daug pranašesnis pasirodė šiemetinis visai ne arthousinis, nors režisuotas “indie credibility” turinčio Edgar Wright Scot Piligrim vs. The World :)
paulius.rymeikis
Na, Mr.Nobody bent jau apie kažką. Kas realiai yra Scott pilgrim be stiliaus? Pirmos dvidešimt minučių pakartotos šešis kartus? Absoliučiai stilingas tuščias filmas.
lukas never
kaip tik sužiūrėjau savaitgalį.. na, žiūrėt malonu, bet “kultinis” – vargu bau. asocijavosi labiausiai su eternal, sliding doors ir šriodingerio kate :) kai tik išlindo pastarosios reikalas, iškart buvo šioks toks nusivylimas (prie mindfuck’ų priprantama ir tada jie pradeda erzinti, maždaug po visos pasakos pabudau iš sapno – ir vėl), bet likusias 15-20 min. dar buvo galima bukai “pasirgt” už tą gražią pastraipą su anna :P ačiū, pauliau, kad nepraslydo, bet visi minėti asociatyviniai reikalai (išskyrus the fountain ir benjamin button) man padarė kur kas didesnį įspūdį.
Viktorija
Ne pirmos 20 min. pakartotos šešis kartus. Labai savotiškas superhero, fantasy etc. lydinys, kurio esmė naujoviškas žanrų perpynimas ir kūrybingas požiūris į žanrų standartus(jie vis savaip perkuriami, šaržuojami),apart formos kurią apibūndinčiau kaip realaus laiko komikso, animacijos ir senosios mokyklos video žaidimų stilistikos lydin). Pardon už neįtilpimą į temą(“off topicą” vadinamąjį):)
Viktorija
O kas liečia Mr. Nobody prasmę tai manau ji sutelpa filmo tagline ir tolesnės, gilesnės prasmės ieškojimas jame gryna tuštybė, nes ir šiame filme ‘arkliukas’ žaidimas forma, mano kuklia nuomone, nevykęs, nes mindfuck žanrinėje srityje nepridėjęs nė lašo nauja.
paulius.rymeikis
Stilingas tas Pilgim, neprikiši. Bet sunkiai paneigsi ir tai, kad pamatęs pirmas dvidešimt minučių esi matęs visą filmą. Siužetine prasme filmas miršta, o stiliaus – tiesiog buksuoja vietoje. Tada atlauki iki paskutinių trijų minučių, kad sužinotum, kuo visa tai baigiasi. Tiek, tad tos meninės jo vertės. Man Mr.Nobody akivaizdi kepurė virš Pilgrim (nors tai visai nelygintini filmai) ir šiaip privalumas yra tas, kad ji nepalieka tavęs tiesiog išdulkinto ir nepatenkinto, o iš ties leidžia pagalvoti apie “great lengths”, kuriuos tu gali nukeliauti, kol nepadarai sprendimo. Juk didžioji dalis žmonių ir gyvena srovės bėgyje. Mindfuck yra blogai, kai jis yra savaime tikslas – išdūrt tave. Čia gi tokia pateikimo forma yra 100% logiškai pateisinama – ši versija gal kiek ir hiperbolizuota, bet žmonės paliekantys galvoje daugybę “what if..” būtent taip ir gyvena. Sakyčiau net gi, kad jokio mindfuck čia ir nebuvo. Nu nes jo nebuvo – tokiai formai yra realus paaiškinimas.
paulius.rymeikis
Europos kino akademijos apdovanojimuose ką tik gavo
THE PEOPLE’S CHOICE AWARD FOR BEST EUROPEAN FILM
http://www.europeanfilmacademy.org/the-european-film-awards/the-winners/