Tuo metu, kai dauguma vilniečių traukė į R.E.M. koncertą, snobai (patys suprantat kodėl) ir šiaip keistą skonį turintys piliečiai (cirkas? klounai ir ruoniai sukantys lanką aplink juosmenį?) rinkosi naujose “Menų spaustuvės” patalpose, kur vyko uždaromasis, kaip dabar aiškėja deja vienetinis, “Naujojo cirko programos” vakaras. Deja, nes temoje apie “Menų spaustuvės planus” paliktas komentaras apie vieną iš pirmųjų pasirodymų lyg ir nenuteikė dideliam optimizmui likusių vakarų atžvilgiu, bet, kaip paaiškėjo vėliau, uždaromasis „L’Ecume de l’air” tiesiog užbūrė susirinkusiuosius. Deja, rekomenduoti nėra ką – pinigai surinkti, žiūrovai patenkinti, o cirkas mediniais vagonėliais išvyko.

Tiems, kurie supranta, jog kalbos apie jausmus/ emocijas, kuriuos sukėlė tam tikras reginys yra tas pats, kas, kaip sakė vieno filmo herojė “šokti apie architektūrą” (neabejotina, kad ji menkai tenutuokė šiuolaikiniame mene, bet…), siūlau pasižiūrėti penkiolikos minučių klipą, kuris dalinai atspindi visą prancūzų trupės “Les Apostrophés” pasirodymą. SPAUDI ČIA IR MATAI.

Kažkur aukščiau minėta mintis apie ruonį ir jo sukamą lanką bei galimi pasvaigčiojimai apie liūdnajį ir linksmąjį klouną, kurie linksmina žiūrovus yra taip giliai įsiskverbę į mūsų pasąmonę, kad vien išgirdę žodį cirkas, renginį galim padėti į tą smegenų kertelę, kurioje per amžius nevalytos dulkės prašyte prašo neliesti šios vietos, apsisukti ir eiti… Kur nors, bet kur – kad ir R.E.M., kad ir ir filmą “Atsitiktinė santuoka”.

Bet visa tai vargiai panašu (tiek vizualiai, tiek pasisemtų įspūdžių pobūdžiu) į tai, kas yra pavadinta „L’Ecume de l’air”. Akivazdžiai teatriškoje atmosferoje (apšvietimas, erdvė) nuleistoje permatomoje uždangoje matome kontrabosisto Michelio Bismuto siluetą. Jo instrumento garsai į sceną išveda Martiną Schwietzke, kuris iki vakaro pabaigos susilauks maždaug poros šimtų tūkstančių aplodismentų (skaičiuojama, kai vienas vieno žmogaus suplojimas rankomis lygus vienam aplodismentui).

Ir nors minimame klipe jūs puikiai galite matyti, kad šiuolaikinis (naujasis) cirkas gerokai skiriasi nuo to, kurį matėtė per televiziją – „L’Ecume de l’air” atveju tai panašiau į teatrinę muzikinę (džiazinę) improvizaciją su šou elementais – noriu išskirti kitą momentą, kuris ir nustebino, ir prikaustė.

Visų pirma, nesikartojimas. Tą pačią akimirką, kai buvau užburtas muzikos, šviesos ir žongliravimo manija, kilo ironiškas klausimas: na ir kas toliau? Ir galima praleisti akivaizdžius veiksmo paįvairinimus, kai Martinas Schwietzke žaidžia su kartu su Micheliu Bismutu nešiojamu kontrabosu, nes judesių, tempo ir emocijų įvairovė keičiasi kiekviename numeryje (kiek jų ten buvo? 7? 9?). Gal jeigu tai tiesiog būtų žongliravimas keičiant judesius, tempą, kamuoliukų skaičių, viskas atrodytų nepalyginamai nuobodžiau negu dabar, kai priklausomai nuo muzikos ir apšvietimo, kamuoliukai tai virsta degančiais į viršų lakstančiais rutuliais, kuriuos norisi kuo greičiau paleisti iš rankų, tai lengvais ir minkštais tešlos kamuoliukais, kuriuos norisi vartyti rankose, tai švelniais nepaklusniais gyvūnėliais, kuriuos norisi priglausti arčiau savęs.

Kitas dalykas – pasirodymo netobulumas, kuris labai suartina žiūrovą su žonglieriumi ir priverčia išgyventi dėl to, kas vyksta scenoje. Jeigu matėt tobulai sukarpytą klipa, tai dar nereiškia, jog matėtė, kaip visa tai vyksta iš tiesų. Kai pabandau prisiminti ir nors mintyse pats atlikti visus rodytus judesius, suprantu, kad neįmanoma ištempti valandos trukmės programos neklystant. Kamuoliuokai krenta, pakeičiami kitais ir veiksmas tęsiasi, bet kai visomis mintimis skendi scenoje cirkus išdarinėjančiuose kamuoliukuose, kiekvienas nukritimas tampa ir asmenine tragedija, pažadinimu iš sapno iš kurio nenorėtum prabusti.

Vienoje čia (G.) esančioje temoje kalbėjom apie filmus, kurie vieniem palieka gilų įspūdį, o kitiems – lyg praslysta paviršiumi, yra negilūs, apie nieką. Tai štai toks buvo ir „L’Ecume de l’air” – apie nieką, kuris kažkur viduje išliks kur kas ilgiau negu milijonas kažko.

Foto: Dmitrijus Matvejevas