Kultūra

Setouchi Triennale – nuo menų net salos dreba (Japonija, Kagawa)


Šiandien negavęs sviesto su nuolaida, eilinį kartą pagalvojau, jog Japonija nėra brangi šalis. Na, išskyrus vaisius, žinoma. Bet ten finansiškai prigauna kitas dalykas – kai viskas taip gražiai išdėliota, sujungta bei sureguliuota, tu pasineri į tą komfortą bei egzotiką ir vakare belieka tik skėsčioti rankomis matant, kokį svorį tavo piniginei permetė šis dienos lengvumas. Vis dar manau, kad value for money prasme, Japonija yra viena geriausių šalių pasaulyje, bet tik tuo atveju, jeigu gebi tą value pamatyti ir įvertinti.

Todėl, kai japonai tau sako, kad verta nusipirkti kokį pass’ą (traukinių, parodų, keltų), tai beveik garantija, kad verta, tiesiog reikia protingai jį išnaudoti. Ir visas šis intro, kaip paradoksalu bebūtų, veda ne link traukinių pass’o (apie kurį, tikiuos, rašiau jau senų senovėje), bet būtent kitų dviejų – menų bei keltų. Daugiau

Istorijos papasakotos 6 žodžiais.

TIME MACHINE REACHES FUTURE!!! … nobody there …
– Harry Harrison

I’m dead. I’ve missed you. Kiss … ?
– Neil Gaiman

Nesvarbu ar „For sale: Baby shoes, never worn“ buvo parašyta Ernesto Hemingvėjaus, ar ne, prisimindami trumpų istorijų galią, žmonės iš „Wired“ nusprendė paieškoti daugiau istorijų. Rezultatas čia.

Knygų žiūrkėms

Knygų žiūrkėms gera alternatyva Amazon.com yra http://www.bookdepository.com/ Kurmiai pastebėjo ir paskaičiavo, kad amazon.com moki už pačią siuntą (įsėdimo mokestis) $3.99 ir tada dar atskirai už kiekvieną knygą po $3.99. Vien įsėdimo mokestis skatina imti daugiau knygų, bet tada viso siuntinio kaina perlipa 75 Lt ir patenka į muitinės zona, kuri mielai nugręžia vieną kitą dešimtinę. Amazon.co.uk kainos, deja, nėra konkurencingos. Tuo tarpu Bookdepository nemaža dalis knygų yra $3-6 brangesnės, tačiau į kainą jau įeina ir siuntimas (nemokamas). Atrandi, kad kažko nori ir užsisakai be „ką čia dar užsisakius?“ skausmų. Be to, siunčia iš UK, tad ateina greičiau.

DAVID LEVITHAN. The Lover’s Dictionary: A Novel, 2011.

Rinkdamasis knygas esu atsargus, gal net kiek perdėm. Gal ir ne – paskutinę grožinės literatūros knygą nutrenkiau šiaip ne taip ištvėręs 100 puslapių (tai buvo vos penktadalis) – jaučiau kaip vertimas negrįžtamai sugadino knygą ir jau imasi mano akių. Tada nusprendžiau, jog skaityti reikia originalo kalba, o kadangi be gimtosios pažįstu tik rusų ir anglų, pasirinkimas man, kaip ir dažnam amazon.com lankytojui, buvo nesudėtingas.

David Levithan JAV yra žinomas vardas, man gi „Lover’s Dictionary: A Novel“ užkliuvo tik… dėl pavadinimo, formos ir fakto, kad amazon.com knygų redaktoriai naujausią amerikiečių autoriaus knygą paminėjo prie mėnesio (berods tai buvo sausis) geriausiųjų.

Tikiuos niekas nesupyks, jog citatos, kurių norėčiau perkelti bent keletą, bus originalo, anglų kalba, kurių pirmoji pasitinka atvarte: Daugiau

Tarptautinio modernaus šokio festivalio dienoraštis: aprengtas kūnas ima šokiruoti.

IV diena.
Il Posto ir Marco Castelli (Italija) | Išnara

Nemokamai nereiškia blogai. Pasižiūrėti išradingo italų pasirodymo ant Žilinsko galerijos sienos susirinko nemažai žmonių, bet tikrai ne tiek, kiek pasirodymas vertas. Negaliu nesuprasti, bet vis tik buvo keista, kad nemaža dalis žmonių taip ir neatitraukė akių nuo gyvo pasirodymo, o dalis tiesiog stovėjo toje vietoje, kur nesimatė ekrano transliuojančio tą patį pasirodymą kitu kampu. Iš pradžių atrodo, kad tai kažkas panašaus į tai, ką matom grandiozinių koncertų metu – ekranai-pagalbininkai stovintiems tolumoje ir negalintiems matyti atlikėjų veidų, mimikų. Vėliau aiškėja, kad filmuojama ne iš priekio, ką mato visi susirinkusieji, tačiau iš apačios. Tokiu būdu ekrane prieš akis esantis plokščias vaizdas atgyja, šokėjos tampa stačios, gravitacijos dėsniai jas tarytum nuleidžia ant žemės. Bet, suprantama, taip nėra, čia ir yra pasirodymo unikalumas. Ekrane pasirodymas atrodo stačias, tačiau visa vyksta laisvai sklandant sienos paviršiumi. Dviejų veikėjų „dvikova“ ant sienos primena tai Matricos skraidymus, tai „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ levitavimus. Skirtumas tik tas, jog ten, mes žinom, yra efektai, o čia viskas daroma gyvai, prieš tavo akis. Efektas įstato šypseną ir nepaleidžia gerą pusvalandį, o Marco Castelli ant ritmingos elektronikos gyvai pridėtas saksofonas dar ir suorganizuoja mažą diskoteką – bent jau šalančioms pėdoms ir vaizdui prieš akis pritariančiai galvai. Nors imk ir pakartok dar kartą – čia tas atvejis kai „kaip?“ net neleidžia pagalvoti „apie ką?“. Tiesiog kaifas. Daugiau