Broliai Dan ir Chip Heath knygoje “Switch: How to Change Things When Change Is Hard” vietos keitimą rekomenduoja, kaip itin stiprią įpročių keitimo techniką. Sunku mesti narkotikus, kai visi tavo draugai (kad ir menininkai) – narkomanai. Atitinkami vakrėliai, bendravimas.

Galbūt mes kartais ir neįvertinam privalumų kuriuos suteikia šalis, kurioje gimėme (“Lietuvoje šalta” – važiuok į Siriją, bus karšta), tačiau tuo pačiu prisirišam prie jos taip, kad gyvenamosios vietos keitimas atrodo neįmanomas. Kodėl? Ar tai yra sąmoningas pasirinkimas ar viso labo baimė kažką keisti savo gyvenime, bandymas likti, kad realiai ir minimalaus, bet vis tik komforto zonoje?

Turint omenyje, kad Lietuvoje lietuvių jau nėra trijų milijonų, galime save vadinti drąsią tauta, tik aš vargiai turiu omenyje emigrantus į JAV ar Airiją, kur žmonės išvažiavo tiesiog. Tiesiog, kur geriau, tiesiog, kur išvis įmanoma gyventi. Vargu bau ar kuris jų nuo gimimo svajojo gyventi Dubline ar pan. Tiesiog aplinkybės ten važiuoti buvo palankios.

Tačiau realiai, kas jus čia laiko? Kalbos barjeras? Vienas mano bičiulis studijų laikais susidomėjo kinų kalba. Šiek tiek pažaidė su ja Lietuvoje, vėliau išvažiavo pasimokyti (su stipendija) jos į Taivaną, kur jau kokius ketvirtus metus ir gyvena. Jeigu tai įmanoma su kinu kalba, tikiu, kad norint įmanoma ir su visom kitom. Maistas? oh c’mon… Puikus klimatas, Šiltas jūros vanduo? Dideli atlyginimai? Tikrai geri trys draugai, kokių niekur niekada nesusirasi? Amžius? Julia Child, knygos “Mastering the Art of French Cooking” autorė, kurią taip puikiai filme “Julie & Julia” suvaidino Meryl Streep, meilę maistui atrado tik būdama 34, kai Ceylone sutiko savo būsimą vyra, gurmaną Paul Cushing Child.

Dabar, kai internete gali rasti informaciją apie bet kurią šalį, o jau kitą savaitę joje būti, ar mes tikrai padarome viską, kad būtume ten, kur norime būti? Niujorke, kur reikia ne laukti, kada atvyks tavo mylimos grupės, bet suspėti suvaikščioti į visų jų koncertus… Kažkur piečiau, kur vaisiai/daržovės noksta po tavo langu, o ne konteineriuose, kurie savaitėmis keliauja į parduotuves.

Dabar galvoju ar tik ne Ken Robinson kažkas klausė: “O ką man daryti, jeigu aš atradau, kad mano pašaukimas yra teisė ir aš noriu būti teisininku? Bet man jau 50 ir po penkerių metų, kai baigsiu studijas, man bus jau 55”. “O kiek jums bus po penkerių metų, jeigu dabar nepradėsit studijuoti?” – klausimu į klausimą atsakė Ken Robinson.