Ką gi, iki kino šventės raginančios susiplanuoti atostogas lieka mažiau negu mėnuo. Tad nors organizatoriai delsia, jaučiu pareigą pasidalinti turima informacija ir paskelbti filmų, kurios pamatysime, sąrašą:
Lietuviškas pavadinimas / Originalus pavadinimas/ imdb lankytojų vertinimas/ 
– traileris
DRĄSI VIZIJA
� okiruojantys, neįprasti, drąsūs, egzotiški, kontraversiniai, diskusiniai filmai, pasižymintys originaliomis idėjomis, unikali ir išradinga vaizduote.
Vieno pabėgimo kronika / Crónica de una fuga [8.0/10 (215 votes)]
Versmė / The Fountain [7.7/10 (8,877 votes)]
Taksidermija / Taxidermia [7.7/10 (586 votes)]
Pilietis šuo / Mah nakorn [7.6/10 (297 votes)]
Javos opera / Opera Jawa [7.6/10 (33 votes)]
Laisva valia / Der Freie Wille [7.5/10 (218 votes)]
Smėlio namai / Casa de Areia [7.4/10 (452 votes)]
Sąmyšis priemiestyje / Suburban Mayhem [7.3/10 (501 votes)]
Dešimt kanojų / Ten Canoes Rolf de Heer [7.3/10 (396 votes)]
Mokyklinis autobusas / Shortbus [7.2/10 (2,613 votes)]
Vasaros rūmai / Yihe yuan [7.1/10 (96 votes)]
� imtmečio sindromai / Sang sattawat [7.0/10 (79 votes)]
Užtaisyta bomba / Sprængfarlig bombe [6.9/10 (86 votes)]
Už kadro / Offscreen [6.9/10 (67 votes)]
Knudo Rasmusseno žurnalai / The Journals of Knud Rasmussen [6.4/10 (86 votes)]
Prezidento mirtis / Death of a President [6.3/10 (1,510 votes)]
NAUJI ATRADIMAI
Ryškiausi 2006-ųjų debiutai, vien tik pirmieji arba antrieji jaunų režisierių filmai, nauji pasaulinio kino veidai, specialių prizų ir žiūrovų simpatijų nusipelnę laureatai.
Kitų žmonių gyvenimai / Das Leben der Anderen [8.4/10 (4,115 votes)]
Smuikas / The Violin [8.0/10 (59 votes)]
Kadakas / Khadak [7.8/10 (26 votes)]
Keturios minutės / Vier Minuten [7.6/10 (101 votes)]
Pusė Nelsono / Half Nelson [7.5/10 (3,404 votes)]
Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą / Cum mi-am petrecut sfarsitul lumii [7.5/10 (470 votes)]
Sapnuoti Singapūrą / Mei man ren sheng [7.5/10 (51 votes)]
Grbavica / Grbavica [7.4/10 (742 votes)]
Menas verkti / Kunsten at græde i kor [7.2/10 (31 votes)]
Moterys / Das Fraulein [7.0/10 (49 votes)]
Elektroma / Electroma [6.2/10 (87 votes)]
Viskas, ką aš žinau apie Lolą / Lo que se de Lola [5.5/10 (25 votes)]
Regėjimo pojūtis / The Sensation of Sight [……..]
PRIPAŽINTI MEISTRAI
Nusipelnę milžiniško ažiotažo, labiausiai pasižymėję, didžiausio dėmesio užsienio žiniasklaidoje sulaukę, svarbiausius tarptautinius kino festivalius apkeliavę ir prestižinius apdovanojimus iškovoję filmai.
Užuojauta Keršto poniai / Chinjeolhan geumjassi (Rež. Park Chan-wook) [7.8/10 (5,373 votes)]
Kelias į Guantanamą / The Road to Guantanamo (Rež. Michael Winterbottom, Mat Whitecross) [7.7/10 (2,573 votes)]
Po vedybų / Efter brylluppet (Rež. Susanne Bier) [7.7/10 (824 votes) ]
Vėjas, siūbuojantis miežius / The Wind That Shakes the Barley (Rež. Ken Loach) [7.5/10 (3,523 votes)]
Tykus gyvenimas / Sanxia haoren (Rež. Jia Zhang-Ke) [7.5/10 (229 votes) ]
Aš nenoriu miegoti viena / Hei yan quan (Rež. Tsai Ming-liang) [7.3/10 (76 votes)]
Padavėjas / Ober (Rež. Alex van Warmerdam) [7.2/10 (299 votes) ]
Vaiduokliai / Ghosts (Rež. Nick Broomfield) [7.2/10 (48 votes) ]
Kopijuojant Bethoveną / Copying Beethoven (Rež. Agnieszka Holland) [6.8/10 (619 votes) ]
Pusmėnulis / Niwe mung (Rež. Bahman Ghobadi) [6.8/10 (30 votes) ]
Didinga jaunystė / Juventude Em Marcha (Rež. Pedro Costa) [6.6/10 (71 votes) ]
Praha / Prag (Rež. Ole Christian Madsen) [6.2/10 (83 votes) ]
Loterijos pardavėja / Kubrador (Rež. Jeffrey Jeturian) [6.1/10 (39 votes) ]
Go meistras / Wu qingyuan (Rež. Tian Zhuangzhuang) [5.8/10 (19 votes) ]
Niekas nėra tobulas / Va ser que nadie es perfecto (Rež. Joaquín Oristrell) [4.9/10 (31 votes) ]
AKTUALI DOKUMENTIKA
Mūsų gyvenimo realybė, kuri sudomins, šokiruos, prajuokins, supažindins su aktualiomis temomis, suteiks naudingos informacijos, privers pamąstyti ir apgalvoti savo požiūrį į pasaulį.
Besikartojantis gyvenimas / Life in Loops (A Megacities RMX) [8.4/10 (18 votes) ]
Nepatogi tiesa / An Inconvenient Truth [8.3/10 (11,906 votes) ]
Pasiklydę Budos vaikai / Buddhas Lost Children [8.2/10 (47 votes) ]
Čigonų karavano pasakos / When the Road Bends: Tales of a Gypsy Caravan [8.2/10 (19 votes) ]
Vis dar nereitinguotas filmas / This Film Is Not Yet Rated [7.8/10 (1,833 votes) ]
Amžiams / Forever [7.8/10 (18 votes) ]
Perversiškas kino gidas / The Pervert’s Guide to Cinema [7.6/10 (129 votes) ]
Tiltas / The Bridge [7.5/10 (92 votes) ]
Baltoji planeta / La Planete Blanche [6.8/10 (94 votes) ]
Klajokliai tx / Nomadak tx […….]
AFRIKOS BALSAI
Filmai iš Afrikos arba apie Afriką, kuriuose žinomi ir garbūs režisieriai atkreipia dėmesį į skausmingiausias ir svarbiausias juodojo kontinento problemas.
Egiptietiškas pastatas / Omaret yakobean [8.1/10 (361 votes)]
Kai vėjas pakelia smėlį /Si le vent souleve les sables [7.7/10 (20 votes)]
Čiabuviai / Indigenes [7.3/10 (501 votes)]
Žmogaus sūnus / Son of Man [6.8/10 (44 votes)]
Sausros sezonas / Daratt [6.5/10 (52 votes)]
Koks nuostabus pasaulis / WWW: What a Wonderful World [6.2/10 (25 votes)]
o, dziugu. tik pasirode, kad siemet bus dar sunkiau issirinkti.
na štai, programos dar nėra, bet bent jau aprašai su nuorodomis ir traileriais atsirado: http://www.kinopavasaris.lt/filmai.php
Festivalio PROGRAMA:
http://www.kinopavasaris.lt/programa.php
Aha, ir dar ka tik DELFI radau straipsniuka apie kino kluba.
http://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=12421763
Paneigdamas kai kieno paranojiskas mintis, dedu nuoroda is biteplius kinomanu forumo:
http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/572332.462.1-=(1318264914
Bais tingiu pats is visur rinkti lietuviu kritiku atsiliepimus apie festivalyje rodomus filmus – ten viskas jau padaryta.
T. Auksarankis, kaip visada, skelia savo rekomendacijas:
http://whatson.delfi.lt/news/kino_pavasaris/article.php?id=12497197
Pagarba vien uz tai, kad prisipazista, jog kai ko nemate ir nemala sh bandydamas uzmaskuoti, jog yra atvirksciai.
atsidariau savo kino pavasarį kiek anksčiau nei vingis. įveikti: nepatogi tiesa, pusė nelsono, šis filmas dar nereitinguotas, prezidento mirtis. įspūdžiai gan nykoki. smulkiau po gal kino pavasario :) nieko negali žinot – lieka kartais vienas kitas neišnaudotas abonento bilietas. neišmesi gi
tai o koks tolkas tai daryti po kino pavasario? tam ir yra tema, kad nukreipti zmones, kur reikia ir atgrasinti nuo to, ko nereikia. tik.. jeigu puse nelsono manes neuzkabino, nors tai 100% rekomenduotinas kokybiskas filmas (ishsinesiau is jo “25 valandos” atmosfera), tai “nepatogi tiesa” paveike ir veikia tiesiogiai – jau sekancia diena po jo pasikeciau visas buitines lemputes :)
turėjau omenyje, kad po kino pavasario bus smulkiau KODĖL ne arba taip. nėra vienos tiesios apie filmus. čia kaip iš tos patarlės: “na vkus i cvet tovarisch net”.
o as, kad po festivalio jau nebe taip ir idomu isgirsti tas nuomones.. idomu ar sutampa topa ar ne, bet.. tai daugiau statistika.
beje, apie kinopavasari siandien bus kalbama ltv laidoj “kultura” 13.00-14.30
gal kas ką jau galėtų rekomenduoti DAR pažiūrėti?
nezinau kiek tai butu rekomendacija.. kadais namuos pradejau ziureti “versme” (kazkoks piratinis dvd rip’as). po penkiu minuciu supratau, kad tokiam filme reikia skandintis dideliame ekrane. ir siaip, jame reikia skandintis.
labiausiai gailiuosi, kad didziajame ekrane negalesiu pamatyti “Tilto” :/
Prieš mėnesį vykusiame pirmajame festivalio pristatyme Life klube, regėjai nedrąsiai minėjo, jog laukiama, kad bus užbaigti naujausi lietuviški filmai (trumpo metražo) ir bus pristatyti “Kino
pavasaryje”.
Taigi, jie ir užbaigti !
1. INESA KURKLIETYTĖ Varnų vasara
2. Marius Ivaškevičius Mano tėvas
3.Vytautas V. Landsbergis Liudvikas
4. PENKIŲ Muzikos Akademijos studentų darbai apie Lietuvos teatro praeities žvaigždes (D.Banionį, G.Karka, R.Staliliūnaitę, kt.)
Bravo
pirmoji rekomendacija (iš mano pusės) – Kelias į Guantanamą. stiprus M.Winterbotomo darbas: emocingas, įtraukiantis, užduodantis ir atsakantis į klausimus bei paliekantis erdvės žiūrovui. 10/10
Del bilietu (daug kam kyla klausimu):
Perkant abonementą į 10 „Kino pavasario“ filmų, vienas bilietas kainuoja 8
litus. Savaitgaliais ir švenčių dienomis bilietai į rytinius seansus iki 13
val. kainuoja 10 litų, į vakarinius – 12 litų.
Paprastomis dienomis bilietai į filmus iki 18 val. kainuoja 10 litų, po 18
valandos – 12 litų.
Bilietai parduodami kino teatru Coca – Cola Plaza ir Skalvija kasose.
Paskutiniai pasakojimai apie festivalį – laidoje “Kultūra per LTV 2
po 22 val.
Ta laida visa skirta kinui…
Saulius Macaitis. Balta Varna apie keistą „Kino pavasario ‘07“ pradžią:
http://www.balsas.lt/naujienos/rinktiniai/straipsnis62601
Maloni pradžia. Galima akcentuoti popsiškus festivalio momentus, bet.. Niekas gi neverčia pvz. vietoj Aronofskio šedevro eiti į “Ibiza” palapinę – čia jau asmeninis pasirinkimas. Žiūrėsim, kiek ilgai veiks mano batereikos, bet pirmą dieną galima apžvelgti visą repertuarą. Ypač kai jame tik 2 ir, tiesą sakant, gan geri filmai (pasistengsiu g. – geru naujienu puslapyje nekreipti per daug dėmesio mažiau vertingiem filmam).
Atidarymo filmą – vokiečių “Kitų gyvenimai” – trumpai apibūdinčiau kaip tobulą filmą, turintį skyliu kone kiekviename aspekte. Perfrazuojant žmonių kalba – jeigu filmas užkabina, praignoruoti akivaizdžias scenarijaus skyles gan nesunku. Dar kitaip – sunku džiaugtis geru darbu, kai jauti, jog jis galėjo būti dar geresnis. Nesigilinant į siužetą (galima pasiskaityti http://www.kinopavasaris.lt) reikia pastebėti/pagirti įtikinamą istoriją bei puikiai atkurtą atmosferą. Būtent dėl pastarojo momento šis filmas kai kam gali priminti kitą vokiečių darbą – „Viso gero,Leninai“. Garsiai juoktis neverčiančių bajerių yra tiek vienoje, tiek kitoje juostoje ir abi reiktų priskirti mažoms mažų žmonių dramoms didelės sistemos kontekste. Deja, bet šios istorijos pagrindinis veikėjas – VDR saugumo karininkas – man tampa nebeįdomus istorijos eigai jau 1/3 filmo. Ko tikėtis iš „užkietėjusio“ saugumiečio, kuomet besiklausydamas sekamo žmogaus grojimo pianinu, jis pravirksta? Nieko nespėlioji, tiesiog lauki kuo viskas baigsis. Kaip manot, ar gale nustebau? Dar užkliuvo ir tai, kad scenaristas radęs pakankamai laiko detektyvinės istorijos išrišimui, nepakankamai dėmesio skyrė, kad parodytų/įtikintų, kas saugumietį į visą tai pastūmėjo? Telieka priimti faktą kaip duotybę. Bet žiūrisi lengvai ir saldžiai. Neabejotinai filmas plačiajam skoniui.
http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1172234616
To nepasakysi apie naujausią Darren Aronofsky filmą „Versmė“ (The Fountain). Nėr ko slėpti – pusantros valandos jaučiausi lyg prikaustytas prie 220 km/h lekenčio automobilio sėdynės. Tai labai emocionalus filmas. Faktiškai minimaliai standartinių dialogų/struktūrų. Turiu omenyje, kad mažai „atėjau-sutikau-pakalbėjau-išėjau“ – didžioji dalis epizodų atrodo lyg aukščiausios eilinio filmo natos, kulminaciniai momentai. Prie to prisideda ir vykęs montažas ir Kronos Quartet/Mogwai garso takelis, neleidžiantis atsikvėpti keliaujant tūkstanmečiais pirmyn ir atgal.
Tai FORMOS filmas. Pagrindinė mintis/siužetinė linija elementari, bet ji taip gražiai ir meniškai ištempta/išvystyta, kad nesunkiai gali pasiklysti ir pasimesti. Pamenu panašus jausmas apėmė pažiūrėjus T. Vinterbergo „It‘s All About Love“ – metafora apie meilę/atšalusius santykius ten įpinta į visai padorią istoriją, kuri visai ne iš tos operos. „Versmėje“ viskas kiek nuosekliau. Keliaujant per mintis, istorijas, visur atsikartoja ta pati nemirtingumo, meilės mylimam žmogui tema. Vis tik man kaip pagrindinė mintis išliko, jog „mirtis – tai kelias į gyvenimą“. „Wishful thinking“? Tikiu, kad kai miršti, tokia mintis gali palengvinti kelią. „Mirtis – tai kelias į gyvenimą“. Amžiną gyvenimą. Toks jausmas, kad galėčiau šį filmą žiūrėti amžinai..
http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1172230513
vakar maciau “versme” – palieciantis ir isliekantis filmas, kurio tikrai nepavadinciau fantastiniu, nes jis man labai realus pasirode. nerealiai simboliskas mitas apie tobula meile ir svajones.
aisku, tos tikros fantastikos dalys kelia juoka, bet tai esmes nekeicia. Labai grazu is jausminga.
Jo as ir kuo daugiau galvoju apie “Versme” tuo labiau noriu pazureti ji antra karta.. Man atrode, kad i si filma ipinta ne viena tema, ir ne viena ideja. Tai filmas ir apie reinkarnacija ir galbut apie mokslo nevisagalisikuma pries kai kuriuos dalykus gyvenime, o svarbiausia apie tai, kad mes veluojame gyvenime myleti.. mes vis teisinames, kad padarysime tai veliau, kaip uzdirbsime pinigus, kai padarysime atradimus isgydysiancius zmona, kai busime amzinai gyvi kai atrasime Gyvybes medi. taciau vyras pamirso svarbiausia, kad niekas geriau negydo zmogaus, nei artimo meile, demesys, siluma… ir kol jis sedejo uzsidares labaratorijose, prarado galimybe patirti ta paskutiniu akimirku dziaugsma bunant kartu, o galbut TUO jas net prailginant..
ai, istikruju teisingai po filmo diskutavome su kai kuriais, kad uztenka suvokti pagrindine sio filmo ideja, o tada.. tiesiog be atodairio nerti i tas auksines kosmoso dulkes, i zmogaus sielos amzinybe. tiesiog visu tuo megautis..
Keista, pas mane tas filmo emocinis poveikis atejo kazkaip paveluotai.. man jis patinka dabar net labiau, nei tada kai as ji ziurejau :))
butent ta pati zodziu “isliekantis” norejau pasakyti , kaip ir jurgaM. Kuo toliau galvojau, tuo labiau patiko
Kadangi D.Aranofsky savo vaizdingas pasąmonines vizijas, sukeltas skaudžių nesėkmių bei netekties išgyvenimų, gali parodyti ir vienaip “suprogramavęs, nupaišęs, nufilmavęs ir sudėliojęs”, ir visiškai kitaip, antrą kartą to žiūrėjimas galėtų būti susietas noru vėl panirti į tas vizijas. Kazko daugiau isgauti, isigilinti i terminą “ką tuo norėta pasakyti”, vargu bau ar prasminga.
Kaip žinia, “Fontanas” yra nupirktas Lietuvos rinkai dar praėjusiais metais. Savininkai neišdrįsta titruoti filmo ir paleisti į ekranus, abejodami jo komnercine sėkme. Festivalis galėtų tapti puikiiu stimulu apsisprendžiant…
O štai vokiečių filmas savo visišku realizmu, kaip tik gali sukelti daugiau minčių po filmo, “ar taip galėjo būti”, “ar realios transformacijos”. Aš kuo toliau, tuo daugiau galvoju, jog tai filmas, kurį drąsiai galima rekomenduoti linkusiems kiek daugiau į “buitinio prado” filmus. Puiku, jog kūrėjai neperspaudžia nė į vieną pusę (detektyvizmo, melodramizmo, psichologizmo, istoricizmo) – visko paima po trupinėlį. Pelnytas OSKARAS
Atkreipiau dėmesį, kad rytoj renkantis filmus, rytiniame seanse galima orientuotis į dabartinį SKALVIJOS hitą “ADOMO OBUOLIAI” – Didžiojoje salėje 11val.30 min. bus rodomas naujas tų pačių autorių filmas “Užtaisyta bomba”. Apie tai čia jau minėta.
Betgi, tik dabar pastebėjau, jog sekančiame šios salės seanse – ispanų Niekas nėra tobulas, taip yra aiškus orientyras – paskutiniame KINO PAVASARYJE teatre LIETUVA, kai kam į pirmą trejetuką, kitiems – į penketuką įėjo šauni komedija “Nesąmoningai”.
http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/432660.462.4-=(878285041
žinutes Nr.81; 82, kt.
Taigi – “Niekas nėra tobulas” irgi tų pačių autorių darbas, irgi “garantuojantis gerą nuotaiką”…
Na, o šiandien 18 val. danų “Po vedybų” kūrėjus atstovauja tame pat festivalyje įsimintina buvusi dramatiška istorija “Broliai”…
Taigi, ponai, TĘSTINUMAS
Kai iš filmų grįžti po vidurnakčio ir žinai, kad jau kitą dieną prieš dvyliktą (dienos) jau vėl reiks būti kine, nelieka nieko kito, kaip tik trumpi pastebėjimai iš vakar dienos – susidaryti įspūdžiui rekomenduoju į juos eiti ar ne tikrai užteks.
Danų “Po vedybų“ – tai bent trečias man žinomas režisierės Susanne Bier ir scenaristo Anders Thomas Jensen (jo plunksnai priklauso pernykščio festivalio žvaigždė „Adomo obuoliai“ ir šiame rodomas „Užtaisyta bomba“) projektas. Pirmi du (rodyti ir Lietuvoje) – „Broliai“ bei „Atviros širdys“. Ir nors „Adomo obuoliai“ galėtų būti puikus įrodymas, kad A. T. Jensen gali parašyti įvairių tekstų, jo darbai su moteriškos lyties režisierę linksta į šeimynines dramas, santykių aiškinimąsi. Toks ir „Po vedybų“. Pasiturinti danų šeima, trys vaikai, vedybos ir netikėtai jų gyvenimuose pasirodęs verslo partneris iš Indijos. Dvigubai netikėtai ir, pasirodo, kažkuo susijęs su jais žmogus. Visa kita – tai tiesiog netikėtų scenarijaus rakursų dėliojimas. Ir kaip pasakytų anglakalbiai – „I mean it!”. Aišku, tai ir scenaristo susišnekėjimas su režisiere, bet „Po vedybų“ (net lyginant su vokiečių „Kitų gyvenimai“) nepalieka BEREIKALINGŲ klaustukų „ar taip galėjo būti?“, „nesąmonė, kaip čia taip jis ėmė ir pasikeitė“ ar pan. – nepaisant staigių siužetinių posūkių, istorija tiesiog plaukia iš ekranų. Taip (prisimenant dogminę „Šventę“), tai matyta, bet… Ir velniškai kokybiška. Aš filmą rekomenduočiau pažiūrėti vien dėl to, kad man tai – geriausio europoje scenaristo darbas.
Gerokai prasčiau su istorija Daft Punkų Elektromoje. Prastai yra tai, kad istorijos/scenarijaus ten nelabai ir yra. Greičiau jau mintis. O tos minties, geriausiu atveju, būtų pilnai pakakę nebent tik 8 minučių videoklipui. Deja, viskas išsitęsia iki 74 (pilna kompaktinė audio plokštelė!). Ir ne tai, kad veiksmas visą tą laiką neįdomus – jo tiesiog nėra! Daugybė bereikalingų neišbaigtų, tiksliau pertemptų kadrų, kuomet pagrindiniai herojai žygiuoja iš vieno ekrano kampo į kitą arba kamera dvi minutes seka jiems iš paskos, pastariesiems einant dykumų. Ką tai duoda istorijai? – Nieko. Dar galit suabejoti, kad filmas vertingas dėl muzikos.. Ghm, tikrai nieko ypatingo. Nesijaučia, kad muzika gelbėtų filmą ir tai tikrai nėra geriausia, ką sukūrė „Daft Punk“. Be to, ji skamba gal tik trečdalyje filmo. Spręskit patys, bet aš rekomenduočiau apsieiti filmo traileriu.
“Nepatogią tiesą“ išmainiau į „Keturias minutes“. Tiesiog pirmąjį jau esu matęs, o jis, nors jame gausu gamtos, stichijos vaizdų, vis tik visų pirma yra turinio filmas. Tai aš ĮVERTINAU ir kompiuterio ekrane. Filmo ašis – pretendento į JAV Prezidentus Al Gore paskaita, kurią jis pristato jau n metų. Paskaita apie globalinį atšilimą ir galimas bei jau esamas pasekmes. Nemačiau filme jokios sumautos politikos – tik nuogus, nepatogius faktus. Jeigu geras filmas yra tas, kuris kažkaip paliečia tavo gyvenimą ar net keičia jį, tuomet „Nepatogi tiesa“ turėtų būti prie tokių. Gal ir ne visiems. Aš jau sekančią dieną kone visas lemputes namie pakeičiau į elektrą tausojančias. Kviečiu pamatyti kodėl ir prisijungti.
Vokiečių “Keturios minutės“ kiek priminė kadais trumpai pas mus rodytą irgi vokiečių socrealistinę dramą „Šviesos tolumoje“ (atrodo toks pavadinimas). Ten buvo emigrantai, pabėgėliai, šiuo atveju nusikaltėliai. Tiksliau nusikaltėlės, galimos pianino pamokos ir gyvenimo pragaro paskandintas muzikinis talentas. Deja, bet nors istorija ir žiūroviška, graži, emocionali, nėra per daug įtikinanti, natūrali. Ar būtina parodyti, kad 20-tis žmogus yra visiška padugnė, rodant kaip jis krapštosi nosį? Taip, taip yra lengviausia. Bet kai išgirsti, kad tas pats žmogus dar prieš 8 metus dalyvavo pasauliniuose konkursuose Niujorke, Amsterdame, suabejoji ta neįtikėtina transformacija. Aišku, reikia žiūrovui kuo sukurti tuos du pasaulius ir galų gale susitikti gerajame, kartu su pagrindiniais herojais. Labai jau nuskaitomos užmačios žiūrovo atžvilgiu. Gal todėl daug kam jis gali ir patikti. Tiesa, aš tą patį tik nepalyginamai profesionalesniame lygyje mačiau ir „Kitų gyvenimuose“, bet.. Pvz. čia rašantis Arūnas, už tokius palyginimus man mielai užvažiuotų per marmuzę.
Oki, geros trečios dienos!
siandien maciau du: “pasiklyde budos vaikai” ir “regejimo pojutis”.
pirmasis: nuostabus budizmas ir geris, ramybe ir atsipalaidavimas. ir ne vien del to, kad mane rytietisku filmu harmonija ir dvasingumas veza.
antrasis – didziausias nusivylimas (kol kas). amerikietiskojo lygio filosofine apysaka. amerikietiskojo, nes filosofija labai negili, plius dar pusiau hepiendas. truputi sunervino ir tiek.
as prie aprasymu prieisiu tik ryt (tiksliau siandien ishsimiegojes), bet.. “regejimo pojutis” man neabejotinai liks vienu didziausiu festivalio atradimu.
Na kam ta “marmuze”? Visai pritariu tavo “keturiu minučių” vertinimais. O viską pasako “gerokai profesionalesniame lygyje”. Taip ir yra…
Yačiau jau sklando festivalinėje erdvėje žiūrovų įspūdžiai – “Keturios minutės” SUPER filmas! To galima buvo tikėtis, bet niekada su tuo nesutiksiu…
O dėl “The tarantinos” derėjo viską metus lėkti šokti pagal Quentino skonį ir britų atlikimą… Minutinis “Regėjimo lauko” pamatymas viduryje, paliko įspūdį – būtinai pamatysiu po savaitės. O anglų nebebus…
na as irnesutiksiu su Mantasgo vertinimu apie “REGEJIMO POJUTI”. Man sis filmas kol kas is spetu praziureti paliko bene geriausia ispudi. Nors visgi paliko nemazai “kodel?” :) Man pati filmo ideja gal net kazkuo primine “Versme”, kad maziau reikia uzdavineti klausimu i kuriuos nera atsakymu, o daugiau tiesiog GYVENTI. Filmas susuktas superiskai net jei su hapyendu manes tai visai nesunervino, kaip pvz suerzino filme “PO VEDYBU” to herojaus sugrizimas i Indija, nu negi nebutu uzteke tos sagos uzsegimo vaikui prie to tevo kapo ir tiek… Tai ne ble, reikia butinai dar parodyti, kad tas induks laimingas ir be jo jau dabar.. dar gerai, kad neparode idiles šeimoje vyrui numirus i dabar jau su ta pirmaja meile kuriant naujaji gyvenima.. nors jei prisimenant “Adomo obuolius” tai ten igi be hapyendu neapsieita..
Siaip sie abu man filmai kol kas tikrai neblogi pasirode. Kalbant apie “PILIETIS ŠUO” nu man jis toks šiaip sau.. Pradėjo taip gana efektingai, bet paskui atrodė, kad visą tą režisieriaus spalvingą “pasižaidimą” buvo galima sudėti į 40 min. ir būtų buvę per akis, o dabar tai net kelis kartus nusižiovavau ir pradėjau žvilgčioti į laikrodį dėl pačios filmo fabullos ištęstumo ir nuobodumo..
Į “ELEKTROMA” turėjau bilieta ale po kinomanu atsiliepimų visgi nusprendžiau geriau važiuoti į mišką žibučių rinkti :D
Apie lietuviu kina, o dar tiksliau Ivaškevičiaus “Mano tėvas” geriau kol kas net neužsiminti :D Sedejome saleje gal keturiese: Valiulis, E.Latėnaitė (Fausto mylimoji ;) ) kažkas iš organizatorių ir aš – didžioji Ivaškevičiaus kūrybos gerbėja :)) Pakenčiau tą filmą tik dėl to, kad jis bent nebuvo toks pretenzingas kaip visokie Diringai ir dar dėl to, kad gan gerai vaidmeniui tiko ir jį atliko Vilkaitis, visa kita kaip čia pasakius… visas 20 min. kažkoks dirbtinumo, nenatūralumo pojūtis neapleido.
Niu tai va tiek kol kas..
“kelias i guantanama” – neabejotinai geriausias is iki siol matytu. leidzia apie viska, kas vyksta tarp vakaru ir al qaedos, suprasti is absoliuciai kitokio kampo. labai itraukiantis ir prikaustantis.
Saulius Macaitis apie „Kino pavasario ‘07“ egzotikos spalvas:
(Apie “Kadakas”, “Užuojautą Keršto poniai”, “Tykus gyvenimas”)
http://www.balsas.lt/naujienos/kultura/straipsnis66444
Patiko labiausiai Jurga – A.T. Jenseno scenariju komentuoja “ble”… Ir TAI Pauliaus svetainуje! :D; :D
Ne Dievas Jensenas, oi ne Dievas… Talentingas?
Taip – labai…
„Kino pavasario“ gyventojo (kaip kitaip pavadint režisierių, kurio filmai šiame festivalyje dalyvauja kiekvienais metais?) Michael Winterbottomo dokumentika “Kelias į Guantanamą“ sukalta tikrai profesionaliai ir meniškai. Kiek susipainiojęs ir apsnūdęs lemtingos filmo herojų kelionės pradžioje užsukau pažiūrėti britų darbo “Vaiduokliai“ (berods taip vadinami emigrantai dirbantys juodžiausius, kitiems per prastus darbus), o ten vaizdelis nepalyginamai buitiškesnis, nors, turiu pripažinti, įtraukiantis. Filme pasakojama apie iš Kinijos į Britaniją atvykstančią nelegalią emigrantę – pradedant 6 mėnesių kelione įv. transporto priemonėm ir baigiant… Įdomu, kad iš pradžių maniau, jog papuoliau į AKTUALIOS DOKUMENTIKOS seansą – merginos gyvenimas fiksuojamas taip, lyg kažkas ją nuolat persekiotų su kamera. Ilgainiui supranti, kad kai kurių kadrų ŽMOGUS tiesiog negalėtų sau leist filmuot – taigi supranti, kad žiūri surežisuotą dokumentiką. Tas pats ir su „Keliu į Guantanamą“ (kalbama apie amerikiečių karinę bazę, skandalingai pagarsėjusią žiauriu elgesiu su kaliniais) – dar vienu pseudodokumentiniu darbu. Atrodo iš kur tokia sensacinga medžiaga – o gi iš herojų prisiminimų. Įdomu, ar labai klysčiau, pasakęs, kad gal tik 1/10 filmo medžiagos originali, ne Winterbottomo atkurta medžiaga? Iš čia ir tam tikros abejonės dėl autentiškumo. Tikiu, kad tai vyko, bet lengva ir kritikuot – realiai faktais grįstom istorijom „Žmogus grizlis“ ar „Tiltas“ padeda ne tik geri norai. „Žmogus grizlis“ – senos naujienos, o štai “Tiltas“ iš šiųmetinių juostų. Vėl tenka pripažinti, kad dėjęs į jį nemažai vilčių, festivalio tempo skatinamas palikau jį po gero pusvalandžio. Filme kalbama apie gausiai turistų lankomą \”The Golden Bridge\” tiltą ir jo aukas – kone kiekviena mėnesį šokdami nuo jo nusižudo keli žmonės. Kadangi statistika riebi – galima įtaisyti ten kameras ir iškepti pikantiškų vaizdų. Vėliau pakalbinti visus su tuo susijusius: draugus, šeimos narius ar net pačius išgyvenusius. Bet kiek galima klausytis to „blah blah blah“? Taip, nauji žmonės, naujos nuomonės, kitoks požiūris, bet.. Kur visa ta istorija veda? Ar ji baigiasi kita nata negu prasidėjo ar ta pačia tik kitoje oktavoje? Nusprendžiau išsiaiškinti kitą kartą, juoba, kad filmas rodomas ne iš juostos (bet DVD) – tad jo pamatymas didžiajame ekrane grynai sąlyginis. Tiesa, užakcentuosiu – jeigu ne festivalio tempas, mielai būčiau pažiūrėjęs iki galo. Ir pažiūrėsiu!
Esama festivalyje, mano manymų, ir vietinės reikšmės darbų. Prie tokių “Kadakas“. Ir ne taip svarbu turinys. Gražūs vaizdai pasirodė perdėm archajiški. Lyg tai būtų pirmo profesionalaus Mongolų režisieriaus prižiūrint vietinei valdžiai (visa tai netiesa) – taip filmai atrodė prieš 20 metų! Panašiai gomurį nuteikė ir Afrikos filmų programos darbas “Kai vėjas pakelia smėlį“. Statiška ir sausa (ne dėl to, kad filme kalbama apie vandens trūkumą).
Gerai susižiūri “Grbvica“. Taip, tai filmas su politiniu prieskoniu ir gaila, jeigu pagrindinį Berlyno kino festivalio prizą jis gavo dėl priežasčių nesusijusių su filmo profesionalumu. Galima turėti skirtingas nuomones, bet iš dalies pagirtinas už paprastą, bet stiprią ir nuoširdžią istoriją gimusią Balkanų karo baisybėse, jis atlikimo prasme vargiai peržengia geriausio (pvz.) Lenkijos kino festivalio filmo ribą. Čia lyg atsakymas į klausymą „Ar už gražias akis tau atlyginimą padidinti?“ būtų „Taip“.
Filmai tik gerėja.. Anders Thomas Jensen iš manęs gauna eilinį pliusą. Neprilygsta “Užtaisyta bomba“ „Adomo obuoliams“, kuriam scenarijų irgi rašė jis, bet… Neabejotinai žiūroviškas filmas, galėjęs puikiai atidaryti „Kino pavasarį“ – jame juokiamasi iš viso kino kūrimo mechanizmo, supažindinama su juo. Visi bajeriai laiku, vietoj, logiški, nors ir paviršutiniški. Dar daugiau paviršutiniško juoko filme “Padavėjas“, bet šis filmas ir nepretenduoja į rimtą siužetą, greičiau jau į situacinį juokinimą. Tai primena serialą.. Tarkim, „Folčio viešbutis“. Tik čia pagrindinis herojus – restorano padavėjas, kaip paaiškėja besantis tik netalentingo scenaristo kūrinio herojus. „Padavėjas“ – lyg žvilgsnis į „Užtaisytą bombą“ iš kitos pusės. Jeigu pirmajame juokas kyla iš idiotiškam scenarijui paklūstančių herojų, tai antrajame būtent iš scenaristo bandančio į filmą sukišti tai, kas jam pačiam patinka labiausiai. „Padavėjuje“ svarbu išgyventi pirmas dešimt minučių – vėliau įsivažiuoja taip, kad norisi verkti.
Wisito Sasanatiengo filmą \”Juodojo tigro ašaros\” prieš n metų galėjote matyti ir mūsų kino teatruose ir tv ekranuose. Šiame festivalyje naujas jo darbas – “Pilietis šuo“. Jau pirmomis akimirkomis į akis krenta gerokai saturuotos spalvos – skiriamasis režisieriaus bruožas? „Pilietis šuo“ – romantiškos meilės istorija su fantastikos ir miuziklo elementais. Retkarčiais primena „Amelija“, dažniau – reklaminį video klipą. Realiai visas filmas tai daugybė reklaminių klipų panašių į mažus kino eksperimentus, režisūrinius pažaidimus prieš žiūrovą. Penas akimis ir vaizduotei, bet taip ir neatsikratai jausmo, kad visa tai bereikalinga – juokas dėl juoko, bajeris dėl bajerio, fantazija vardan fantazijos. Bet vėlgi, kinas juk vizualus menas – o čia tų vizualinių sprendimų, bajerių nors vėžimu vešk. Žiūrėtima galima, bet plačioms masėms nerekomenduočiau.
Iš dalies į komedijos teritoriją įžengia danų drama “Praha“. Ir nors jaučiu, kad būtent šis aspektas bitėsplius kritikui Arūnui nunešė kitus danų darbus „Po vedybų“ ir „Sprogstanti bomba“, būtent tai ir yra silpnoji filmo pusė. Pavadinčiau ją scenarijaus skylėmis. Net ir nepamenu ar filme esama natūralių bajerių – visi paremti Prahos gyventojų keistenybėmis (intonacija, supratimas, manieros) – na nėra taip, čia gi ne kokia Transilvanija! Filmas kaip drama – super, kaip komedija – juokingas, bet tarpusavyje tai niekaip nedera, nenatūralu. Vis tik į „Praha“ siūlyčiau eiti jau tradicinėmis tampančių danų šeimyninių dramų gerbėjams, o ne norintiems pasijuokti. Ir, tikrai siūlyčiau nueiti – stiprus filmas.
Apie kinų „Tykus gyvenimas“ kažkaip nėra ką pasakyti. Gal ne festivalio metu šis lėtai, kaip keltas judantis filmas ir sužavėtų smulkiais vingiais, bet tik ne dabar.. Faktas, jeigu jau kelis metus iš eilės festivalyje rodomi kinų filmai neranda kelio į jūsų širdis – neras ir šis.
Aplenkęs net „Versmė“, kol kas geriausio festivalio filmo vietą mano širdyje užėmė nepriklausomų JAV kino kūrėjų darbas “Regėjimo pojūtis“. Visų pirma, tai darbas, kurį būtina pamatyti (jeigu pasiseks – kelis kartus), visų antra – tai nereiškia, kad jis jums dabar patiks. Prisimindamas žymiąją frazę „Šiandienos darbai vertinami vakar dienos taisyklėmis“ prisidedu prie programos sudarytojo Edvino Pūkštos žodžių, kad apie šį filmą pasaulis dar kalbės. Ne, ne taip, kaip apie „Titaniką“, bet kaip apie kultinį „Donnie Darko“ tai tikrai. Jeigu nueitumėt į didžiausią internete kino duomenų bazę imdb.com, pamatytumėt, kad kovo 26 d. už jį IŠVISO balsavo tik 9 žmonės! Sako todėl, kad jo platinimo traukinys dar nepajudėjo. O aš tyliai šypsausi – mačiau jį jo sėkmės aušroje.
Nufilmuotas per 18 d. (filmo komanda visą tą laiką gyveno filme matomam viešbutėlyje), „Regėjimo pojūtis“ režisieriui/scenaristui Aaron J. Wiederspahn tiesiog susipnavo. Tris kartus – tiek kartų naktį jo galvoje gimė žmogus pardavinėjantis enciklopedijas. „Aš vis bandydavau atsakyti kodėl jis jas pardavinėja“ – sakė režisierius kalbėdamas su žiūrovais po seanso. Toks ir filmas – daug klausinėjimų „Kodėl?“. Daug bereikalingų klausimų ir mažai atsakymų. Gal todėl, kad jų nereikia, kad reikia gyventi, o ne atsakinėti į klausimus? Tai jums teks išsiaiškinti patiems. Surinkęs puikią komandą, Aaron J. Wiederspahn mano akyse puikiai susidoroja ir „Magnolijos“ pavadinimą įgavusiu nelinijiniu siužetu. Nors ir vėl matai daugybė tarpusavyje nesusijusių veikėjų, šeimų, ilgainiui pagauni jų ryšį, kuris taip iki galo ir nesusiriša – lyg dar vienas neatsakytas „Kodėl?“ – to tiesiog nereikia. Puikus dramos, mistikos ir puikios vaidybos bei scenarijaus pavyzdys! A MUST!
Arunai, geras tas “ble” – lyg kazkas (pvz. tomas mi) butu pasinaudojes tavo vardu :)
na, mane atvirai sakant, stebina jusu liaupses “regejimo pojuciui”, nes man jis ypac pavirsutiniskas pasirode. amerikieciams labai sunku suvaidinti kazka gilesnio, man sitas filmas kuzdejo. o klausineti “KODEL” man sitame filme yra lengvas popsas.
bet smagu, kad bent jums patiko:)
siandien eisiu i vejas siubuoja rugius, tai labai laukiu
kaip ir “versme”, “regejimo pojutis” man visu pirma yra mood, emocinis filmas – arba tuo gyveni, arba ne. jeigu jis tau visai nepatiko, o man net labai, tai tik parodo, kad daiktas tikrai neeilinis. tai, kas patinka visiems, yra sh.
Arunai, gi ne keiksmazodi parasiau, cia beveik toks pat trumpinys kaip Pauliaus “sh… ” :D
O Pauliaus svetaine ne Šventaine gi kokia :))
mantai: esi tikras, kad nori pamatyti “Vejas siubuojantis MIEZIUS”? nu ok. parasyk butinai nuomone, kai perziuresi :)
tai gal cia ir paaiskes musu skirtumai – jam ims ir patiks.
o tu, Pauliau, jau matei?
Paminėtas aš. “Sprogstanti bomba” man be išlygų patiko kaip TO ŽANRO atstovas. Praha – kito žanro…
“Po vedybų” – mylėkime dramas. Bet turi “stovėti gyvenimo” pusėje. Man pasirodė, jog arčiau gyvenimo “Praha”, aišku, ne čekijos pašiepimo prasme, kas turėjo būti padaryta prieš 12-13 metų. Dabar ten gal tikrai nelipama per langus vietoj durų.
“Po vedybų” labai šaunu padaryti pertrauką, o grįžus sužinoti, kad veikėjas jau nepagydomai susirgo…
Ką gi, būna taip irgi, kad visos įmanomos bėdos sukrenta į šeimą. Bet kodėl iš kitų skamba filmui tas konseptualusis “ble”… :)
nda. o as turiu toki neklata klausimuka: ar neatrodo, kad 5-6 filmu per diena ziurejimas yra by default neteisingas? tiesa pasakius, niekad nebandziau, nes man ir 3 virs kaklo, nes nespeji pagyvent. cia panasiai kaip po sigur ros koncerto buvo klausyt scissor sisters (ir apskritai bet ka). robotizmas. per dideli kasniai per greitai. man pvz festivalyje svarbu atspeti/pamatyti geriausius filmus. tarkim, 10. na, bet jusu reikalas.
kol kas maciau tik viena – “Keturios minutės”. be abejones, labiau masinis nei gurmaniskas filmas, taciau geras masinis. gera 3-ju pagrindiniu aktoriu vaidyba, pakankamai idomus siuzetas (na, tikras netikras – priklauso nuo asmeninio isprusimo, karinio apsiskaitymo ir vaizduotes), geras muzikinis takelis. kas man uzkliuvo labiausiai – filmas aiskiai pasiutas pagal bestselerio kurpali, todel automatiskai atsiduoda “mada”. taciau ne kiekviena mada sekasi bjauretis, todel viska sudejus (ypatingai paskutiniuosius muzikinius akordus) isspaudziau asara ir blaskausi tarp 8 ir 9 balu.
lukai, o ka tu siulai? nueit i viena filma (kas zino, kuris ju yra geriausias, geras?) ir po jo – namo? seniai sakiau, jeigu sudarytumet salygas po 1 kp filma ziureti karta per savaite, mielai tai ismainyciau i ka tik vykdyta 6 vnt apdorojima per diena.
kita vertus, lyginti GYVA koncerta ar spektakli su kinu – nelabai objektyvu. mm.. be to, prasti filmai pralekia pro smegenis, kaip vejas pro plaukus. ilgiau islieka tik stiprieji.
zinai, siulyt galima viska: nuo 6perdiena iki parsipumpuoju pagal kitu ispudzius ir nesvaistau pinigu. o atsirenka kiekviena pagal alki ir galimybes. taip kad isdestau nuomone ir savo festivalio lankymo intensyvuma/suvokima.
lyginau festivali su festivaliu.
norejai pasakyt, prasti filmai pralekia kaip vejas pro miezius? :)
lukai, kompe turiu 3-6 festivalio filmus, kuriu ziurejima sustabdziau suzinojes, kad juos rodys kp. festivalis yra toks dalykas. vyksta nuo ryto iki vakaro (scanoramai tai labiau tinka), zmones ju metu ima atostogas. festivaliu lankytojai yra tikrai ne tie, kurie eina i 1-2 filmus. nors lietuvoje yra butent taip. tiesiog kiekvienas darom tai, kas suteikia daugiau malonumo. beje, is “the bridge” isejau galvodamas butent apie tai, kad toki filma galiu paziuret ir per kompa, veliau. arba “regejimo pojutis”. man tai kol kas geriausias fest. filmas, o tiem, kas tai skaito ir nori tuo isitikint/paneigti, blogos naujienos – sako, kad bilietu i likusius seansus nera. imdb uz filma prabalsavo 9 zmones – ar tikrai lengvai ji parsipumpuosi (nekalbu apie skirtuma tarp pc ir k/t)? kada parsipumpuosi? kiekvienas savo veiksmam randam pateisinima. as – vaiksciojimui i 6 filmus perdien.
beje, i miezius net neturiu planu eiti. jeigu jau ishkris koks tuscias laiko langas – uzsuksiu.
Lukai, tai “amžinas” klausimas festivalių metu. Juk nieks taip nedaro, nepapuolęs į stresinę situaciją ir žiūri maximum vieną filmą per parą. Bet festivaliai visame pasaulyje sujaukia VISKĄ – ir protą, ir laiką, ir sveikatą.
Negalima vertinti iš pozicijų eilinio piliečio tuos, kurie speciaiai ruošiasi bet kuriam stresiniam reiškiniui. Kada žiūri maratono bėgikus, rodosi – bėga visai “normaliai”. Pabandysi kartu pabėgti – vienas tempą palaikys pora šimtų metrų, kitas 4-is. Sportiškesnis gal 1 km. Taip ir čia – niekas nesugebės pažiūrėti daugiau kaip 2 filmus per vakarą, jei tam nesiruošęs yra. Galiu dalyvauti diskusijose apie Felinio, Leone, bei daugelio kitų filmus, nes prasidėjus video erai, gaudavai 10-imt kasečių savaitgaliui. Po darbo penktadienį pasikviedavai draugus ir atsitikdavo taip, kad sekmadienį jos būdavo peržiūrėtos – 12-13 filmų pritrūkdavo. Esu lėkęs net į Kauną, atsivežti dar bent dviejų filmų. Patikėk – 6 filmai dabar – jokia problema. Moki NUSLOPINTI JAUSMUS, NEĮSIGYVENTI. Tai blogai. Bet išeities nėra – daugumos filmų daugiau niekada nebus Lietuvoje bei internete. Toks dabar jau pažįstanmu tapęs Marius K., pernai pirmą kartą komandiruotas į Kanus, Veneciją, San Sebastijaną, po jų parašė – “neįsivaizduojate kokį didžiulę paslaugą atlieka KINO PAVASARIS”. Jis šiuose festivaliuose žiūrėjo “neatrinktus” “Kino pavasario” komisijoje filmus ir pats įsitikino, kokio šlamšto prigaminama pasaulyje ir jis… rodomas tokiuose “Grandiškuose” festivaliuose.
Bėdų su tokiu žiūrėjimu atsiranda bei jų galima “prisigaminti”. Kai šiemet Marijų pamatė besibaigiant Berlyno kino festivalyje Tomas A., pakomentavo – “kalbasi su anuo pasauliu”. Na,Tomo komentarai labai jau rafinuoti būna…
Deja, aš šiemet gal nepasiruošęs maratonui stojau į startą – varginausi darbe, o turiu sumažintą spaudimą. Tokiems reikia sočiai pamiegoti. Dar neprasidėjus peržiūrai, jutau nuovargį, o šiandien išlindo simptomai “visu gražumu.” Bet esu tikras, kad tai nepriklauso ar žiūrėjau 6, ar būčiau 2 filmus. Nėra geresniuo jausmo, kaip būti salėje…
Taigi – treniruokis “bukinti jausmus”. Dažnai tai trukdo “teisingai” įvertinti filmą, bet kitos išeities nėra…
nu matai, as gi visai draugiskai pateikiau nuomone. ir suprantu jus, juk sakiau – kiekvienam pagal alki ir galimybes. tikrai neketinu “treniruotis bukinti jausmus”. ir – filmai tikrai nera nepaziurimi, jei ne siandien. cia tiesiog jusu begalinis noras suspet su laiku. suprantu kaifa matyt cia ir dabar, suprantu ir tai, jog nieko neprarandi nemates cia ir dabar.
gerai, einu aprasinet arkeidu.
nu parejau katik is mieziu. nu nieko gero:) bet ir nieko baisaus. sunkus toks, gruzinantis ir muzikiskas pasakojimas apie airiu buru partizanus. ai, gal pavargau nuo karo, arba gal po guantanamo sitas nebelabai suejo.
faina skaityti diskusijas apie tai, kas patiko, o kas ne:) visi teisus
lukai, įdomu kaip ir kur tu ištrauksi puikų filipinų filmą “Loterijos pardavėja”, dokumentikos gerulius, vengrų kiną, etc?
jo. arunai (kodėl be Ū?) festivaliai tuom ir geri, kad rodomų tam tikrų filmų po to gali tekti 10 metų laukti, kol galėsi parsisiųsti o jei ir gauni tai originalo kalba. pvz. taip buvo su “screaming masterpeace’. jei ne geri zmones nusipirkę dvd iki siol būčiau nematęs.
visgi tikiuosi “Versme” gaut greičiau
Vakar maciau “Koks nuostabus pasaulis” – lengvas, “skanus” filmas, grazi meiles linija, gal primityvus, bet tinkantis arabiskas jumoras. Malonus ausiai – gerai parinkta muzika.
Vejas siubuojantis miezius – idomu buvo tik ta prasme, kad nelabai ismanau airiu istorija. Bet siaip nieko gero, berniuku su sautuveliais pasilakstymas
viską galima ištraukti, jei filmas yra išleistas DVD ar bent kartą buvo rodomas kine
viska galima. lengviau/sunkiau. arba.. isidrebt kedeje ir pasimegauti..
o ką daryti, jei nėra galimybių įšsidrėbti?
Ėjau į „keturias minutes“ prieš tai čia prisiskaičius, koks labai nekoks filmas, tačiau labai džiaugiuosi, kad nuėjau, ir nesutinku su daugelio vertinimu. kažkaip tokio stipraus muzikinio/garsinio(?) pagrindo galėtų pavydėti ne vienas filmas, bent jau man tai labai užkliuvo ir tiko patiko tas aspektas. Vaidyba taip pat, gal ne tiek vaidyba, bet sukurti charakteringi personažai, kurie labai gerai išpildyti. Ir dar visai nesutikčiau dėl to, kad žmogus taip negali pasikeisti, žiūrėkit kaip pasikeičia draugai vien dėl kokių vestuvių ar darbo pakeitimo, o čia dvylikametės šlovė (ne su tais kūriniais, kuriuos mylėjo /prievarta/), išskirtinis dėmesys, patėvio išprievartavimas (vadinasi buvo ir tėvų skyrybos), pažintis su kažkokiu pašlemėku, nėštumas, sunkus ir tragiškas gimdymas, dėl kurio kalti medikai… ir dar daug kas nepasakyta turbūt. Daugelis mūsų turbūt būtume išprotėję ir visai palūžę, o ji kažkaip ginasi savo išoriniu žiaurumu. O apie tą nosies krapštymą tai gal galėjo ir nebūti, bet tai galbūt buvo vienintelė nepateisinama vieta filme, gal, nors ir tas netrukdė, ir manau, kad kitos scenos turi savo pateisinimą (ko nepasakyčiau apie taip pat žiūrėtą „Reprizą“). Ir dar patiko scenografija – spalvos, tamsa, šviesa; ir iki galo filmo tikrai negalėjau nuspėti, kad sugros. Žodžiu, sekmadienio vakaro įspūdis liko ir ilgam. Mano akimis žiūrint tikrai geras filmas ir nors nežiūriu filmų po kelis kartus, šitą norėčiau (dėl garsų, spalvų, nuotaikos).
Tai ir buvo mineta, kad ziurovams gali patikti – smagiai juo manipuliuojama, zinoma, ko jis laukia, kas ji veikia. Tas ir nepatiko. Per daug “vlop” ta ideja igyvendinta.
liudai, jau kai nera kitos galimybes, tenka suktis kitaip.
sukamės, sukamės :)
dar prisiminiau.. pernai buvo labai panashaus kalibro filmas “eik ir tapk”:
http://www.kinas.info/page.php?movie=3902 tiesa, jis man patiko kur kas labiau, bet esme ta pati – jauti, kad rezisierius zino, kaip sujaudinti ziurova. o kai tai JAUTI, nera taip jau labai malonu. ir jeigu jau mes (as+arunas) su atbukintais jausmas, tai jauciame.. :)))
Vakar buvau dviejuose filmuose apie Gyvenima. Pirmasis apie NUOSTABU, o antrasis apie TYKUJI..
Tai pirmasis dar puse velnio, toks lengvutis, bet bent jau supratau apie ka filmas (apie tai, kad nebutina zmogaus pazinti ji isimylint, nes vis tiek isimylime jo paslapti, na kazkas pan..) ir siaip tokiu gan meniskai nufilmuotu scenu buvo nemazai. Vienu žodžiu gam smagiai pažiūrėjau.
Nu bet TYKUSIS GYVENIMAS nuvargino iki galvos skausmu.. kazkokia letai tekanti nuobodybe apie nezinia ka.. vis lauki kad ivyks stebuklas ir visa tai i kazka tai issivystys, bet taip ir nesulaukiau.. niekam nerekomenduoju, ispudis zemiau nulio.
tiesa, bilietu jau i ka noriu nueiti nelabai gaunu, tad tenka eiti i tai kas like :D
Žiūriu, kad nesu vienintelė (o jau ėmiau galvoti, kad taip ir bus), kurios “neužkabino” REGEJIMO POJŪTIS. Nežinau, gal kažkaip kreivom akim žiūrėjau, bet filmas pasirodė paviršutiniškas. Liko jausmas, kad turėjo planą padaryti kažką stipraus ir gilaus, tačiau praplėveno paviršiumi:/ Žiūrėjosi, bet išėjus iš seanso neliko nieko..
O kame jo paviršutiniškumas?
hm, pvz, ir as jauciau ta “rezisierius zino ka daro”. ivardijau taip kaip kurpali. bet nuo to filmo itaigumas neisgaravo. beje, daznai atbuke jausmai neleidzia tokios prabangos skaniai paziureti gera pop filma.
beje, vier minuten soundtrack’as:
http://www.soundmedia.ch/det/a/ay5/102109064/original-soundtrack/vier-minuten
Na, kad ir balsas už kadro beria filosofija a la “mažas ir didelis klausia “kodėl”. Kodėl?” Vis pasirodančios žymių žmonių citatos, kurių, tiesą sakant, net nesupratau (o gal nespėjau suprasti:/ Nes vos spėdavau perskaityti. Anyway, nepavyko jų susieti su tuo, ką rodo). Kai kurių siužetinių linijų išvis, manyčiau, nereikėjo. Nes susidarė įspūdis, kad jos ne papildė pagrindinę mintį, o tik pripildė filmą turiniu, nepridėdamos prasmės. Žodžiu, susidarė įspūdis, kad bandė prie to “gilumo” vis kažkaip pritempti. Galop ta paviršutiniškumo įspūdį sustiprino filmo kūrėjų pasisakymai iškart po filmo. Moteriškė klausia: “Ar jūs tikite Pascalio mintim, kuri buvo pacituota filme?” Atsakymas: “Taip”. O tai kodėl? O tai kaip? O kaip tai susiję su filmu?..
Et. Na sakau, “neužkabino”:/
Nesutikčiau su Jurgos kinų “Tykaus gyvenimo” nuvertinimu “žemiau 0”. Filmo melancholijos ir filosofijos bėda, jog jis pateko tarp 60-imties filmų į kuriuos veržiesi. Jeigu jį žiūrėčiau vienui vieną per savaitę, vertinčiau tikrai kaip S.Macaitis (žr. Pauliaus nuorodą – siūlyčiau vis dėlto įsisikaityti). Dabar taip – Paulius numigo, aš išėjau papietauti, vėliau grįžau. Tai rodo, kaip mes priėmėme filmą. Tačiau tikrai taip nebūtų, jei filmas eitų kaip atskiras to keisto rytietiško tempo ir prasmių pažiūrėjimas ne festivaliniame režime…
Panašiai yra su Irano.Irako “Pusmėnuliu” – visai netinka Kino pavasario krūviams. Bet atskirai ta egzotika, trykštanti iš ekrano, manau, neblogai susižiūrėtų…
SMĖLIO NAMAI – toks tykus braziliškas filmas. tarp amžino gyvenimo ir laikinumo. gera moteru vaidyba, gilus ir birus smelis, letinis susitaikymas su tustuma. ne mano tipo filmas, bet turbut 7/10. nerekomenduociau, bet kas eisit – tikrai pailsesit.
Khe.. Smagu, šiandien filmų topas pasipildė iki 3 vnt. Greta “Versmės” ir “Regėjimo pojūčio”, drąsiai įrašau visai kitokį “Transdermija”. Artimiausias dienas jo nerodys, tad einu miegot ir įspūdžiais pasidalinsiu kurią kitą dieną ;)
Rekomenduoju seansą, kuriam, matyt, dar yra bilietų. Šeštadienį, 11.15val. DS rodomas olandų AMŽIAMS. Nekreipkit dėmesio į tai apie “ką šis dokumentinis filmas”. Išvysite neįtikėtino vaizdinio grožio, “įsiurbiančios” muzikos, šmaikščių pasakojimų “net tokioje situacijoje” filmą. Tiesa, mačiau tik pabaigą kol kas, bet, neabejoju, filmo gerumu.
Smėlio namai mačiau tik pabaigą. Padarė įsimintiną įspūdį vaizdo sodrumas plačiaformatyje ekrane.
Kas sugebėsite papulti į likusius “Pusė Nelsono” bei filipiniečių “Loterijos pardavėja” seansus mažosiose salėse, tikiuosi, neturėtumėt nusivilti. Abu filmai apie žmogaus likimus, nors kitaip pasakojantys, bet stiprūs, netradiciniai
Kartais didelis filmų kiekis išeina į naudą – iš nors kiek silpnesnio filmo tiesiog mauni lauk, nes jauti, kad esama nepalyginamai vertingesnių. Gi kitu atveju (pvz. ne per festivalį) sėdėtum ir gaištum galvodamas, kad vis tiek nieko geriau nerodo arba.. juk ne taip ir blogai. Tiesa, tai veikia ne visada.. Tarkim šiandien pakiliai nusiteikęs išlėkiau į “Javos operą“, o papuoliau į “Nenoriu miegoti viena“ (jeigu turit bilietus į vieną šių seansų – susitikrinkit laikus, bo jie gali būti pakeisti). Deja, per darbus spėju apsišviesti tik esamo vakaro repertuaru.. Taip, įvertinęs kaip lėtai įsibėgejantį, bet kažkaip paslaptingai išlaikantį, „Nenoriu miegoti viena“ po nepilno pusvalandžio išmainiau į dienos pietus. Dabar gi grįžęs skaitau, kad tai „Kaprizingo debesies“ režisieriaus darbas, kad filmo pradžiai tai tik rūkas akims prieš tolimesnį veiksmą ir.. Kad teks sugrįžti ir užbaigti šį, tikėtina, mažą šedevriuką. Būsiu prapylęs..
Bet gi ne visada. Gerokai vėluodamas 18h įlėkiau į filmą “Tiltas“ – būtent toje vietoje, kurioje jį palikau išeidamas, kai žiūrėjau pirmą kartą. Deja, Arūnai, mano nuomonė nesikeičia – filmas kaip prasidėjo ta pačia nata, taip ir baigėsi, t.y. faktiškai matęs pirmas 20 minučių, iš esmės esi matęs visą filmą. Keičiasi žmonės, jų mintys, bet pati istorija nejuda nė iš vietos. Tik nenorėčiau, kad mano nuomonė atrodytų lyg vinis į dokumentinio filmo karstą – šio festivalio dokumentinių filmų programa yra super stipri. Kol kas dar nemačiau nei vieno filmo apie kurį galėčiau ramiai pasakyti „galite neiti“.
“Kopijuojant Bethovena“ – muzikinė drama, kurioje „atkuriami“ fragmentai iš legendinės 9-osios simfonijos kūrimo aplinkybių. Jausmas lyg žiūrėtum biografinę juostą, bet gi skaitom ir žinom – niekas apie merginą padėjusią kompozitoriuj perrašinėti natas nieko nežino – tai tik gražus išgalvotas momentas. Gal todėl malonus jausmas, jog matai puikią melodramą pakylančia virš paprasto biografinio filmo, ilgainiui apkarsta. Bet gal čia tik mums atbukusiems nuo jausmų taip atrodo – iš kitos pusės filmas ir gerai suvaidintas, ir parašytas, ir saldžiai ragaujamamas.
Įdomu, kad muzikiniai motyvai iš aukščiau paminėto filmo nuolat kartojosi Chan-wook Parko filme “Užuojauta Keršo poniai“. O prie šio įdomaus (ar ne) fakto reikia paminėti ir dar vieną – vos savaitę pasisvečiavęs pas mus, trečiadienį jis buvo rodomas jau paskutinį kartą (trečią). Gaila, kad pradžia kiek apgaulinga – Arūnas paliko salę sakydamas, kad pasitenkins mano recenzija. Ačiū :) Bet būtent tą pačią akimirką, kai jis paliko salę, visai nestilingas ir nemanieringas filmas įgavo naujų spalvų, pagreitį. Gal tik tiek, kad ankstesniam režisieriaus darbui „Senis“, šis vis vien neprilygsta. Ypač jautėsi formos nenuoseklumas. Kai nuo vieną kartą rodomų abstrakcijų-fantazijų (šuo su žmogaus galva), pereinama prie lengvo kičo (užrašai iš debesų danguje) ir tik tada pereinama į tą režimą, kuris apjungia visus filmo elementus. „Užuojauta Keršo poniai“ – trilogijos apie kerštą dalis. Ir šioje kerštas turėjo kažką bendro su Tarantino „Kill Bill“. Pridėkime lėtą tempą, išlaikymus ir turim „Kill Bill (2) bei Kim-duk Kimo „Tuščių namų“ mišinį. Filmui einant į pabaigą pajunti ir tuos stilingo žiaurumo (atsiprašau, jeigu kam atrodo, kad aš tuo mėgaujuosi) elementus, kurių būta „Senyje“. Taip, lėtai pradėjęs, ilgainiui „Užuojauta Keršo poniai“ būtų tapęs pakankamai rekomenduotinu žiūralu. Deja..
Bet yra ir gerų naujienų – bent jau man didelį įspūdį palikusį filmą „Taksidermija“, „Kino pavasaryje“ rodys dar du kartus (vieną jų – didžiojoje salėje. Tuoj ir apie jį, bet prieš tai apie dar vieną matytą filmą – “Smėlio namai“. Džiaugiuos, kad nutariau atsisėsti į žurnalistams skirtą vietą – berods šeštoje eilėje. Dažniausiai iš tokio atstumo sunku sekti veiksmą – tiesiog nespėji apžioti viso ekrano. Bet.. „Smėlio namai“ nepasižymi nei dialogų gausa, nei šokinėjančiais vaizdais. Anaiptol – daug gražių, lėtai perteikiamų smėlio platumų, ramybės, vienatvės, tuštumos. Dar neįpusėjus filmui kone paskęsti šioje „niekas nevyksta“ oazėje. Tačiau džiaugsmą galima surasti ir tokiame filme, kaip, kad pagrindinė filmo herojė suranda toje, atrodytų Dievo pamirštoje vietoje. Jeigu turėsit progos pamatyti „Smėlio namus“, įsidėmėkite vienas paskutinių filmo eilučių apie kosmonautus. Jie nukeliavo tūkstančius kilometrų iki Mėnulio, ir ką ten rado? Laimė visuomet yra greta mūsų, tereikia norėti ją pamatyti.
“Taksidermija“. Apie filmo gerumą (mano skonis) galite spręsti pagal du dalykus. Pirma, aš nemėgstu tokio „Rumuniško MTV“ stiliaus, bendrai rumunų/vengrų, gal net viso Balkanų regiono kino. Yra išimtys, bet jas jau seniai mačiau ir spėjau atsimėgauti. Antra, filme yra daug mėsos, o atsakinėdamas į žiūrovų klausimus, režiserius be jokio sąžinės graužaties aiškino kiek kiaulių ir kiauliukų buvo papjauta filmuojant finalinę sceną. Aišku, kad užrašo „filmo metu nė vienas gyvūnas nenukentėjo“ nebuvo. O aš, kaip ne kaip, vegetaras. Bet gi negali pykti – filmas geras.
„Taksidermijoj“ pasakojama apie vieną familiją. Tiksliau kelių kartų jos vyrus. Skirtingi laikai, skirtingi pomėgiai, skirtingi jų keistumai. Ir čia tas atvejis (skirtingai nei, kad buvo filme „Pilietis Šuo“), kai tie keistumai nors ir akivaizdžiai ant ribos – turi sau paaiškinimą/ priežastį būti. Filmas, kaip pats režisierius teigė „apie kiekvieno individualų požiūrį į gyvenimą“, sukurtas pagal kelis romanus/noveles, bent jau mano akimis yra prifarširuotas simbolikos, šiuolaikinės visuomenės kritikos. Sunku tiksliai įvardinti, bet tiesiog jauti, kad filmas tuo gyvas. Žmonių išpindėjimų, iškrypimais, išlepimu, vartotojiškumu. Tai nelabai juntama tik pirmoje mini istorijoje – jos metu atrodė, kad bus ne/eilinis filmiūkštis su kaimo humoro prieskonių. Įsivažiuojama. Reikia perspėti, kad nors išeinančių žmonių buvo nedaug, vis tik skaičius buvo bene didžiausias tarp kitų festivalio filmų – iki dviejų dešimčių. Vėl gi, pasak režisieriaus – tai „norma“. Taip, filme pakankamai šlykščių, sukrečiančių veiksmų, kurie kone visą filmą verčia jaustis nejaukiai. Sakyk žmogau, ką tik nori, bet nuolat jauti, kad „Taksiderimija“ tave VEIKIA. Ko daugiau norėti. BŪTINA PAMATYTI, bet tik todėl, kad filmas iš ties geras – kad patiks garantuoti tikrai negaliu.
pauliau, nemegsti vengru? zagsejimas ir tamara nepatiko? man tai tamara vienas pakiliausiu filmu apie vienisa gyvenimo menininka.
Su Tamara aiškus nesusipratimas jam išėjo.
Vengrų kinas visiškai skirtingas nuo rumunų.
“Senį” įvertinau pakankamai silpnai, kad tikėčiau, jog turiu toliau žiūrėti trilogiją. Pritariu S,Macaičiui – jei būtų kūręs 4-ą filmą, būtų CH. W. PARKAS rimtai išjuoktas.
Suprantu, kad nebūtina manimi tikėti, bet atidžiai ir PILNAI pažiūrėjęs “NENORIU MIEGOTI VIENA”, konstatuoju, jog tai pats silpniausias Tsai Ming-Liangas filmas, kurio kūrybą dievinu. Nufilmuotas jo lygyje. Bet nesigauna NORMALUS filmas, net atmetant apeliacijas į Rytų kultūros subtilumus. Tiek masiškai žiūrovai neišeidinėjo iš jokio kito seanso, kaip iš šio. Taip pat neteko patirti, jog nenuskambėtų nors kokio skystumo aplosdismentai. Antra filmo valanda primena pripažinto režisieriaus meistrystę, bet … iki jos reikia pažiūrėti pirmą valandą. Publika neatlaiko. Kiniečių “Kitas gyvenimas” – tikrai sėkmingesnis filmas visumoje, vertinant kaip super lėtų, kitos kultūros filmų kategorijoje.
Labai patariu pažiūrėti šiandien 16.10 arba šeštadienį 11.15 DS dar vcieną dokumentinį filmą – olandų “Amžiams”.
Vertinum kaip vertą dėmesio norvegų “Repriza”.
Taip, kai reikia tu pritari kritikams ;) Del “Nenoriu miegoti viena” negaliu daug komentuot – vis tik maciau tik gabala, bet.. Pastaba del isheidinejimu ne vietoj – juk seansai buvo sukeisti. “Javos opera” ir “Nenoriu miegoti viena” pagal aprashus gan skirtingi filmai, tad nenuostabu, kad tik is bedos ateje i filma, ilgainiui jie ishejo..
p.s.
TAMARA gan sunkiai ishtveriau. na nepatiko man tas teatras nors tu ka.
o del rumunijos/vengrijos.. arunai, paziurek (kur nors) rumuniskos mtv reklamas (jas ir miniu) bei palygink su Tamara/Taksidermija.
Kartoju, rumunų kinas su vengrų panašus tiek kiek lietuvių su estų. Jokių MTV neminiu… Esu labai daug žiūrėjęs būtent vengrų kino. Jis buvo aukštai proteguojamas sovietmečiu. Rumunai kiek mažiau buvo pasiekę. Tačiau paskutiniai jų darbai – aukštai siekiantys…
Iš “Nenoriu miegoti viena” būtinai išeidinės žiūrovai visada, net specialiai atėję. Be šito neįmanoma…
S.Macaitį gerbiu – nesiblaško.
Jeigu autorius pirmas 15-a minučių sugeba būti tokiu banaliu, man jis negali virsti didžiai giliu vėliau. Padorus lygumas turi egzistuoti…
Na, bent jau man Keršto ponia palaipsniui tik gerėjo.. Pirmos penkiolika minučių tikrai neatspindi likusių. Net jeigu ir ne šedevras. Tiesa, man patiko SENIS.
Va aš labai norejau paziurei ta Kersto ponia, ale rode mažoje saleje ir bilietu jau pries kelias dienas nebuvo. Man irgi kažkada labai patiko SENIS. beje Pauliau vis galvoju ar ne su tavim ir ziurejau ji? :D
ir dar.. gal pagaliau pakeisti nuomone apie pirmu 15 min. lemiant galutinii filmo ispudi ;)
Su manim ir dar kazkuo.. O del 15 minuciu. Ne, bent jau as nepakeisiu. Ypac, jeigu tai tikrai pirmos 15 minuciu :) 99 atvejais is 100 tai pasitvirtina. Bet visko buna, kaip antai rusishkas dubliavimas, akivaizdziai pridejes savo prieskoniu.
kazkada ziurejau filma “pola x”, kuriame net ir bartas vaidino. filmas truko iki 2 val., 2/3 apskritai nesupratau kas vyko, bet tiesiog ziurejau, nes “sake labai geras”. tai paskutinis 1/3 kai dejo, tai pusvalandi uzmirsau kaip kalbet. bet aisku, tokie atvejai labai vienetiniai.
o blia ‘pola x’ jau seniai guli dvd, ale man akys nesimerke jo ziureti. nu reiks pakankinti.
pola x žiauriai sukritikuotas kritikų, man patiko nuo pradžių. Gaila, kad tai vis dėlto buvo ryškiai silpnesnis LEOS CARAX filmas už ankstesniu bei jo “gulbės giesmė”…
Su “Seniu” gavosi man toks juokas, kad Geras kinas paprašė pareklamuoti. Tai kai surašiau, vietoje omnio buvo priversti įdėti į Ore. Bendradarbiavimas ir nutrūko…
Iki šiol man PARKAS nepriimtinas – nenuoširdus, išsidirbinėjantis su forma, ieškantis efektų žiūrovui paveikti ir taip gauti pigių “bonusų”… Jei pasiseks, galą “ponios” pažiūrėsiu…
Reikia dar įvertinti, kad Pauliau, pavėlavai į pradžią. Ten buvo visai cirkai…
hm, galvojau ir as pabusiu snobu, nueisiu i “nenoriu miegoti viena”. arba as kazko nesuprantu, arba cia is tu “karalius nuogas” variantu. tarkim, pusvalandi, galnet valanda buvo idomu tie statiski kadrai, letas veiksmas, realybes sou, kita kultura.. bet DVI valandas kankinti ziurova ir baigti niekuo? esu pilnas neigiamu emociju, netgi iki tiek, kad anotacijos rasytoja, kuris driso paskutini sakini isdeliot i “Įspūdinga finalinė scena privers jus ištarti žodį “Šedevras”, noretusi pasmaugt plikomis rankomis. ir didziausia bausme butu amzinai versti ziureti, kaip kokiam prisukamo apelsino herojui, sita filma. NEIKIT :)
tuoj itikesiu, kad neverta eiti :)
Filmo “Javos opera” seansai:
Kovo 30 d., penktadienį, 15.15 Didžiojoje salėje
Balandžio 1d., sekmadienį, 13.30 Didžiojoje salėje
Balandžio 3d., antradienį, 16.00 12 salėje
Saulius Macaitis apie „Kino pavasario ‘07“ bangų chaosą:
(Minimi filmai: “Tykusis gyvenimas”, „Dešimt kanojų“, „Vėjas, siūbuojantis miežius“, „Kitų gyvenimai“, „Kopijuojant Bethoveną“, „Pusė Nelsono“, „Laikas būti laimingam“, „Taksidermija“)
http://www.balsas.lt/naujienos/kultura/kinas/straipsnis68652
Nuovargis. Šiandien iš darbo išsmukau anksčiau, kad galėčiau įvertinti Arūno rekomenduotą “Amžiams“. Deja… Vėl gi, tikėtina, kad skonio reikalas, bet mano akyse jis nuėjo filmo „Tiltas“ keliais – niekur. Yra kapinės, jose ilsisi žymūs vardai ir yra žmonės, kurie apie juos kalba. Bent jau pirmas dvidešimt minučių, tai buvo viskas, kas buvo. Privalumas prieš „Tiltą“ nebent tas, kad tiek kalbantieji, tiek apkalbami atstovauja nepalyginamai platesnį spektrą veiklų, užsiėmimų, nuomonių – nekalba to paties per tą patį.
Pasinaudojęs proga išlėkiau į nieko gero pagal trailerį nežadantį danų “Už kadro“. Traileris pasiteisina. Matome vieno tipelio (pamenat storulį iš „Adomo obuolių“?) bandyma kiekvieną akimirką filmuoti savo gyvenimą ir iš to padaryti filmą. Kartais atrodo, kad laužiama dokumentika, kartais pakvimpa „Bleiro raganos“ projektu, bet dažniausiai – nevykusiu bandymu „parduoti“ visa tai žiūrovui, kaip eksperimentą. Deja, Dmitrevo Nagijevo „OKNA“ vaidyba ir užmačios lenda pro visus plačiojo ekrano kampus. Filmas manęs klausią: „Ar esi pakankamai durnas, kad patikėtum, jog mes čia improvizuojam ir visa šita gyvenimo beprotybė vyksta iš tiesų?“. Atsakau: „eikit nx“, o pats išeinu priešinga kryptimi..
Kada išeidinėjai iš “Amžių”, pagavau save mintyse, jog filmas gerokai nykesnis, nei susidariau vaizdą iš 20 min. pabaigos. Juokinga, bet galiu konstatuoti tą patį, kaip rašai apie mano santykį su “Didžioji keršto ponia” – kai tik išėjai filmas tapo aktualesnis. Tiesiog įdomesnis. Atsilyginau…
Arūnai, tu tą patį man sakei apie “Tiltą” – man nepasiteisino, tad keršto neužskaitau :D
Nepasiteisins ir “Keršto ponios” pagerėjimas man, jei rasiu progos pamatyti. Susigadinau nuomonę apie šį korėjietį dar iki tos keršto trilogijos – buvo toks filmas “Ypatingos paskirties zona”. Gerai, kad pasižiūrėjęs į “Off screen” tuoj pat pabėgau…
Lukas mano bendramintis dėl Tsian Mian Liango naujausio filmo. Tik šiuo atveju nepūsiu kategoriškumų – meistrystė jame aiškiai išlikusi. Tik persūdo “dūmdamas akis”. Yra kas susižavėjo (bangos apžvalgininkas WRATH). Tačiau, kaip bebūtų veikia tai, kokius filmus šis režisierius sukūrė iki šiol. Matai, jog gavosi tas kartas, kada pripažintas futbolo bombardyrius ima ir nepataiko į vartus. Juk būna…
Prisipažinsiu – “Mokykliniu autobusu” važiavau 2 kartus. Peržiūrėjus pirmąjį kartą, neapleido mintis, kad po gana banalia istorija slepiasi šis tas daugiau, nei vien Kaliguliškos orgijos, gyvenimo tuštumas, nesibaiginatys pa(si)tenkinimai. Kiekvienais metais KP vis bando šokiruoti. 2005-aisiais – “9 dainomis, praėjusiais metais “Arbūzais”. Šįmetis – “Mokykliniu autobusu. Nežinau, ar esu atbukęs, ar užsigrūdinęs, bet šis John Cameron Mitchell manęs nešokiravo savo tiesiogine prasme – gėjų orgijomis, sado-mazo žaidimais, stambiais genitalijų planais, nes tai – tik paviršinis sluoksnis, kuriuo režisierius suformavo istoriją ir pateikimą. Esu sužavėtas drąsia neprofesionalių aktorių vaidyba (jie dar nesugadinti masinio produkto štampų). Mitchell New York’ą paverčia didele žaidimų aikštele. Su savais žaidėjais, taisyklėmis bei istorijomis. Vieni veikėjai – pasyvūs stebėtojai, kiti gi – stebimieji. Pagrindinė taisyklė – tu esi žaidimo dalyvis. Režisierius įvykių ašimi pasirinko porų psichoterapeutę (niekada nepatyrusią orgazmo) ir aplink ją formuoja savo mažas-dideles istorijas: savęs pažinimo, pilnatvės (dvasinės ir seksualinės), bendrumo ir vienišumo. Jokio padrikumo. Viskas sustyguota ir susiję ar tobulai siejama. Neabejotinai reikėtų paminėti ir John Cameron Mitchell pasirinktą garso takelį, kuriame Scott Matthew, The Ark, Animal Collective, Azure Ray, Jasper James ir keletas kitų, vertų dėmesio atlikėjų. Prisiminus tai, kaip tiesmukiškai garso takelis buvo komponuojamas “9 dainose” norisi šypsotis. “Mokyklinis autobusas”- tai nesibaigianti kelionė suaugusiems, pasakojanti, kad orgazmas, nėra tai, ko ieško filmo herojai. Orgazmas yra tai, kas jie yra ir tai, ką turi. Čia ir dabar. 9/10
Sprendžiant iš trailerių, „Besikartojantis gyvenimas“ turėtų pakelti KP muzikinių filmų lygį – į festivalį vėlavusiai „Javos operai“ tokie tikslai yra akivaizdžiai nepasiekiami. Filmo kūrėjai atgaivino vieną iš nacionalinių legendų, tad finansiniai trūkumai jų neturėjo kamuoti – kas ir matyt masinių scenų, dekoracijų ir pan. smulkmenų dėka. Deja, meniniu lygiu/ įdomumu filmas gauna į kaulus net nuo seno gero indų kino. Jeigu reikėtų „Javos operą“ palyginti su kokiu kitu filmu, tai būtų pernykštis tituluotas „Karmen iš Kaelicos“ – tiek vieno, tiek kito muzikinis takelis buvo toks erzinantis, kad net nesugebėjau užmigti.
Dabar galvoju, kad gal prie muzikinių galima priskirti meksikiečių juostą “Smuikas“? Na, už „Keturias minutes jis ne mažiau muzikalus, tai tikrai. Pagal vertę – statau tiesiai greta kitų favoritų: „Regėjimo pojūtis“, „Versmė“, „Taksidermija“ ir „Po vedybų“. Pasirodo į vieną filmą galima sudėti ir meksikiečių istorijos fragmentus, ir muziką, ir puikią vaidybą, operatoriaus darbą, vaizdus ir bendrai – istoriją. Bendras vaizdas – unikalus, su niekuo nesusimaišysiantis dar daug metų. Istorijos pagrindas – „7-ojo dešimtmečio Meksiką, kai Guerrero regione esančiuose mažuose kaimuose ypač paaštrėjo santykiai tarp vietinių gyventojų ir kariuomenės smogikų“. Greta jos – trys vienos šeimos vyrai muzikuojantys dieną ir padedantys sukilėliams kiek leidžia galimybės. Vieną dieną vyriausias jų – kokių aštuoniasdešimties senolis-smuikininkas imasi bene svarbiausios užduoties gyvenime… Ir nors filme esama gerų muzikinių epizodų (epizodas bare atrodo lyg mini filmas-klipas savaime), smuikas vaidina esminį vaidmenį, vis tik didžiausią įspūdį palieka istorijos dramatiškumas, bendras vaizdelis ir vaidyba. Kažkaip nesiriša tekstas, sorry, matyt dar nesusigulėjo įspūdžiai.. Bet svarbiausią žinutę turėjot pagauti – filmą būtina pamatyti.
http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1172233287
Kaip muzikų svetainėje, siūlyčiau nepraleisti man neišdildomą įspūdį palikusius dokumentinius-muzikinius filmus – ispanų “Klajokliai tx” bei jaunų austrų “Besikartojantis gyvenimas” (megacities RMX). Būtinai stengsiuosi baigti žiūrėti ir “Žmogaus sūnų” – tų pačių pernykščio festivalio “Karmen” kūrėjų “Biblijos interpretaciją”. “Karmen” tikrai buvo nekokia, o naujasis sumanymas – man labai imponavo.
Labai pritariu Pauliaus teiginaims apie “Smuiką”, bet nesu toks kategoriškas “Javos operos” sudirbimui. Žinoma, renkantis per dieną tik vieną filmą, net operos mėgėjui nelabai turėtų gautis pagal hierachiją suskubti į šį filmą. Yra įdomesnių…
Nezinau ar cia senos naujienos, bet mano ka tik atrasta, kad i sold-out filma Sensation of sight greiciausiai galima bus patekti dar balandžio 6 d. (papildomas seansas), tuo paciu tikiuosi kad niekur daugiau si naujiena nepasklis ir man bilietu liks :)
aciu. niekam nesakysiu, aha.
Atkreipiu dėmesį į 2 dalykus:
1. Argentinos “Vieno pabėgimo kronika” – stiprus, nelengvas jausmiškai, vienas iš geriausių Kino pavasario filmų.
2. Mano girto ispanų muzikinio dokumentinmio filmo herojai ketvirtadienį atvyksta į KIno pavasarį ir trumpai pakoncertuos prieš seansą (matyt, uždarymo). Patikėkite, vertas dėmesio dalykas. Jų filme sakoma, jog ne taip seniai buvo tik 3 šio stiliaus atlikėjai pasaulyje…
Šiandien, jaučiu, būta ir daugiau gerų filmų („10 kanojų“, „Vieno pabėgimo kronika“), bet teko apsiriboti pora: „Metas verkti“ ir „Koks nuostabus pasaulis“.
Danų „Metas verkti“ – filmas akivaizdžiai nepretenduojantis į šedevrus, metų atradimus ir pan., bet.. Tai ne kritika. Tiesiog režisierius neslepia geros istorijos po novatoriškais sprendimais – tik bando ją pateikti kuo natūraliau. Visą filmą apie keistą provincijos šeimą „varo“ smulkūs, lengvi, nuoširdūs juokeliai. Ir tik palaipsniui iš po jų, kaip iš po tirpstančio sniego ima kilti šeimą gaubianti paslaptis. Prie istorijos prisideda ir vaidyba – jokių perdėtų ambicijų ar nepamatuotų išraiškų – viskas subtilu ir saikinga. „Natūr produkt“ ir ne kitaip. Žiūroviškas, bet tuo pačiu ir kokybiškas kinas.
Maroko “Koks nuostabus pasaulis“ iš trailerio kvepėjo prieš kelis metus kp rodytu „Dieviškas įsikišimas“ ar net (dėl netiesmuko trilerio elementų) italų „Po meilės“. Realiai filmas nesiekia nė vieno jų lygio, bet velniai girebtų – žiūrėti smagu. Filme yra kelios siužetinės linijos (apie jas http://www.kinopavasaris.lt :)) ir kiekviena jų įneša savo: dramos, trilerio, komedijos, absurdo – pastarojo daugiausiai iš režisieriaus vizijų, filmavimo technikos, kameros kampų, etc. Matau Arūnui iš „biteplius“ ta mišrainė nepatiko, bet čia jau skonio reikalas – man tai paliko loginio nepaaiškinamumo jausmą, kuris virto emociniu pasitenkinimu. Na, čia tas atvejis, kai jauti, jog filmas yra geras, bet nesugebi paaiškinti kodėl. Tai tikrai nėra vienas iš ant tradicinio kurpaliaus sukaltų filmų, o ar bandymas pavykęs – spręskit patys. Aš užskaitau.
Butinai papolemizuosiu del “What wonderfull world”. Nes įdomu. Deja, kaip ir viskas festivalyje, laiko deficitas konkreciu momentu yra fataliskas…
Apgailestavau, kad Pauliaus nemaciau rytiniame “Besikartojancio gyvenimo” seanse. Man tai Nr.2. pagal “jėgą” filmas kol kas šiemet…
vakar maciau norvegu “Repriza”. sako, rezisierius joachim trier turi tolimu giminystes rysiu su garsiuoju larsu von, taciau ryskiu kinematografiniu panasumu nepastebejau. nemaciau \”Life in Loops\”, bet \”Repriza\” taip pat zongliruoja vaizdu pakartojimais, gal net labiau vedzioja ziurova uz nosies \”kas butu, jei\’ arba \”tuoj bus boom\”. imdb radau, kad kai kurie tituluoja si filma kaip geriausia norvegu gamyba po \”aberdeen\”. ir tikrai jis, nors ir pasilieka skandinaviska humoro jausmo subtiluma, yra kitoks, kaip kulinaras Oliveris – jaunas, zvitrus, bet talentingas. galbut tik is operatoriaus kartais pasigedau labiau uzlaikyto vaizdo, galbut as tik nevykes uzlaikyto vaizdo pasigedelis. kaip ir nieko nepasakiau, o gal todel, kad pamatytumet?
Dar keletas pastebėjimų apie peržiūrėtus KP filmus. “Taksidermija” mane “apdergė”. Žinoma, ne tiesiogine prasme. Nesiginčysiu, jog filmas yra tuščias ir nepaliekantis jokio įspūdžio. Jis yra, bet pasirinktos tai perteikti priemonės tikrai sukelia šleikštulį net tiems, kas nėra vegetarai. Neturiu įpročio išeidinėti iš filmų ar juos išjunginėti, bet bežiūrint “Taksidermija” bent keletą kartų norėjosi nutraukti visą tą “skerdyklos” istoriją. Nemanau, kad žmones lyginti su kiaulėmis yra simboliška. Pats filmas gana tuštokas ir niūrus. Šis apibūdinimas didžiąja dalimi tiktų ir Paul Goldman dramai “Sąmyšis priemestyje”. Bežiūrint susidarė įspūdis, jog šią istoriją jau mačiau bent keletą kartų kitose juostose. Patys charakteriai taip pat nykūs. Vienas labiau įsimintinų – antraplanis Anthony Hayes (Kenny) vaidmuo. Nors pati istorija gana nuosekli, tačiau charakteriai atskleidžiami chaotiškai ir gana vangiai bei painiai. Vienas iš tų filmų, kurių nesinori prisiminti ar pamatyti dąrsyk.
“Repriza” visą pirmą filmo dalį mintyse kėliau į garbės topą (pvz. greta “po vedybų”, “menas verkti”, kurie nors nieko naujo ir nepasako/neparodo, vis tik yra geri, stiprus filmai), bet ilgainiui tas entuziazmas išgaravo..
[paskutinis seansas “Skalvijoje” – ketvirtadienį 21.20)]
Filmo pradžioje mintimi “Kas būtų, jeigu būtų..” pateikiamas didelis minčių/vaizdų srautas, kuris.. nė iš tolo neprilygsta tam, kas nuo filmo vidurio dedasi ekrane. Gražiai nufilmuota, gera muzika, aktoriu parinkimas, bet.. Ilgainiui tai galima įvertinti žodžiais iš filmo – “forma be turinio”. Tragiška bala, kurioje daug padarų, bet arba jie plaukia į skirtingas puses, arba, kas dar blogiau, tiesiog myžčioja vietoje. Blogiausia, kad nesigilinant tikrai ATRODO, kad tai panašu į gerą filmą. Apie ką jis? :-/
beje, arunas labai rekomenduoja paziureti filma-siurpriza:
http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1175001058
siandien 22.00 paskutinis seansas. ka daryt..?
Esu nustebę, kad neišsisaugojo mano įdėta medžiaga apie filmą.
Patikėkite, tai ryškiai pranokstantis visus pastarųjų metų lietuviškos autorystės filmus, išskyrus iškilųjį A.Matelio “Prieš parskrendant į Žemę. Bet jie – visiškai kito žanro. Nespėjusios visai suprancūziškėti lietuvaitės darbas – kietas detektyvas. Labai RIMTAS DARBAS…
Apie “Laiko garsus” čia dar, manau, bus parašyta. Rodosi, organizatoriams pavyko palenti pas mus Antanu Šimkūnu tapusį prodiuserį Antoine.Simkine, ir paliktas filmas penktadieniu parodyti papildomai…
Užkliuvo liudo mintys apie TAXIDERMIJA. Mano galva, “adverniška”, išvirkštinė filmo esmė iš tikrųjų skirta skaudžių, aktualių žmonijos temų palietimui, pasijuokimui iš žmonių fobijų. Jei pirma novelė tokia dėl pajuokavimo, nebent parodanti, jog ir Dievo nuskriausti žmonės gali turėti aistrų, instinktų, net jausmų. Parodyta bravūriškai, juokaujant.
O štai likusios dvi, mano manymu skirtos “pabadyti pirštu” į mūsų pasinešimą “hobiams, aistroms, manijoms”. Nebūtinai tai sportas (tiek aktyviai sportuojančių, tiek sirgalių atžvilgiu), bet netiesiogiai ir į visas kitas, pvz. žiūrėti 12 valandų kino salėje :D
Parodyta visa tai specialiai grubiomis, hipertrofuotomis formuomis. O gal tai įtaigiau gali paveikti mūsų sąmonę?
Dėl ketvirtadienį dar rodomo Maroko WWW (Koks nuostabus pasaulis) .
Mėgstu tokio stiliaus filmus. Įžanginė dalis pažeria tokį stiprų filmo POTEBCIALĄ, jog “džiaugiasi širdis”. Tačiau visai jau iškrentanti iš žanrų gausybės “tipiška” JAV miuziklo scena (prostitucija užsiiminėjančios draugės šokis prie šaldytuvo) priverčia suklusti – ar ne per daug užsimota, ar “nepasprings”. Taip ir įvyksta!
Kriminalin4se scenose, kuriose komikuojama, b8tina AIŠKI LOGIKA. Kitaip juokinimai tampa didžiai vaikiškais. Žiūrėkime: kileris eskalatoriaus viršuje nuo 20 policininkų yra atsiplėšęs tik per 3 metrus. Šie “pameta kojas”, užstringa lygioje vietoje, tai kileris įlekia į moterų tualetą neturėdamas nei sakvojažo, tik pistoletą kišenėje. I6eina “apsitaisęs” moterimi, perukuotas ir nupudruotas. Visus išduria.
Policijai tuomet, kol jis gražinosi, matyt, buvo pietų pertrauka.
O prasidėjo viskas tokia šaunia žudymo scena tualete….
Taigi, filmas nusileidžia iki kvailo juokinimo, kuriame tokių scenų vaikiškam mentalitetui apstu. Deja, filmas taip ir lieka labai stipriu POTENCIALIAI. Iki Tarantino toli…
Žinoma, žiūrovai nebekreipia dėmesio į durniavimus.
Filmas žiūroviškas…
Rytoj, balandžio 4d. salėje 4 19.50 val. prisistatys gero dokumentinio filmo Klajokliai tx herojai HARKAITZ MARTINEZ ir OGOR OTXOA. Gros tuo savo muzikiniu instrumentu TXPALPARTA.
Gaila, jog, matyt, nebus bilietų…
Papildomi seansai balandžio 6 d. (penktadienį):
SALĖ 3
17.20 val. Pusmėnulis (Iranas)
19.30 val. Regėjimo pojūtis (JAV)
22 val. Kitų gyvenimai (Vokietija)
SALĖ 4
18 val. Pasiklydę Budos vaikai (Olandija)
20 val. Laiko garsai (Prancūzija, rež. ir scenarijus Alantė Kavaitė)
21. 45 val. Taksidermija (Vengrija)
Bilietų yra. Kurie filmai labiausia patiko mačiusiems, galite pasižiūrėti temoje.
khe.. tai ką gi mes dar galėsime matyti, ką dar galima aptarti? visų pirma prisimenu arūno išliaupsintus “Laiko garsus”. faktas – jis nuneša ir 80% festivalyje rodytų afrikos filmų ir daugelį dabartinių lietuviškų. tiesą sakant, į lietuvišką jis visai nepanašus – net jeigu nuimtų garsą, pirmu spėjimu būtų galima nuspėti iš kur atkeliavo šitas girios paukštis. matyt kieno mokyklėlė šokinėjo apie lietuvaitės pečius. o pas mus kas? seni pirdylos arba reklamšikai – kas ir matos. aišku, čia kiek per kategoriškai, bet..
siužeto nupasakoti net nereikia. kad susidarytumėt įspūdį pasakysiu tik tiek, kad jeigu japonų mistinį trilerį būtų darę prancūzai jis atrodytų būtent kaip “laiko garsai”. negali nesidžiaugti TOKIU darbu prie kurio pridėta (iš esmės!) lietuviška rankelė, bet arūnas, man regis, kiek paskendo euforijoje.. (panašiai tau arūnai buvo po “prahos”. kaip galima taip beatodairiškai žavėtis darbu, kuriame dirbtinai publikos juokinimui visą filmą kaišiojami bajeriukai “iš lempos”?)
aš nekalbu apie tai, kad naiviai tikėjausi gyvenimiško, o ne fantastinio išrišimo (prifantazuot visada lengviau, negu suktai pateikti kažką realaus, vėliau gudriai paaiškinamo) – filmo provincialumas, paprastumas lyg ir diktavo tokią formą, bet.. filmo pabaigoje akivaizdžiai pritrūko parako. tiek atmosferai išlaikyti (kaip “laiku” ir vietoj filmo įtampai pasiduoda namas!), tiek išrišimui. kas dėl išrišimo tai.. tas “pyst-pliast” ir baigėsi man atrodė taip pat keistai, lyg 1,5h žiūrėčiau kaip magas šoka stebuklingą šokį aplink savo stebuklingą kepurę, kad vėliau ištrauktų “čyrvų” tūzą.
Bet visumoj įspūdis geras ir.. filmas tikrai tinka festivaliui. ir kur kas labiau, negu daugelis kitų.
“Prezidento mirtis” – spekuliatyvi fikcinė dokumentika, skirta neturintiems, kur dėti laiko. ne todėl, kad filmas blogas.. tiesą sakant, buvau nusiteikęs jį žiūrėti iki pavadinime minimo fakto ir.. pažiūrėjau su malonumu – puikiai sukalti vaizdai, komentarai, bet visa tai yra APIE NIEKĄ. būtų kitas reikalas, jeigu filme vaizduojami įvykiai būtų įvykę iš tikrųjų- vien vardan savišvietos pažiūrėtum. dabar gi girdytis eilinio “pilietiško” jav režisieriaus politiniais svaigčiojimais apie bušą, jo politiką ir pan.? tai taip ir gaunasi.. nei meninės vertės, nei dokumentinės – tai ko žiūrėt? aišku, buvo salėje asilų, kurie garsiai žvengė išgirdę juokelį apie “kvailą” prezidentą, bet.. aš į tuos žaidimus niekada nelindau. jau geriau nueikit ryt 17.40 (Didžioji salė) į NEPATOGI TIESA. Irgi amerikoniškas vaizdelis, bet.. Iš jo bent kažką (kukliai pasakyta) gauni.
Kiek ilgai (per ilgai!) nerasdavau tinkamo laiko pamatyti muzikaliai įgarsintos dokumentikos “Besikartojantis gyvenimas”.
[paskutinis seansas ketvirtadienį 20.15]
Reik pripažinti, kad tai tikrai vienas stipriausių festivalio darbų. Labai įdomus režisieriaus ėjimas per didžiausių pasaulio miestų mažus vienetus – gyventojus, kurie savo išskirtinumu murkdosi kažkur toje pilkoje masėje. Man tai filmas ir apie pasaulio keistumą ir tai, kad nė velnio nesuprantame, kaip gerai gyvename – taip ir nepanorau atsidurti nors vieno iš herojų vietoje. Kartu su puikiai sumiksuotu garso takeliu, ilgainiui žiūrovui sumaitinamas visas filmo moralas. Neprikišamai, nemoralizuojant. Muzika tarytum nukreipia dėmesį nuo pagrindinės problemos. Įdomus priėjimas, pateikimas.
Gaila nebematau repertuare “Dešimt kanojų”. Lengva praleist pro akis tokį filmą, ypač jeigu prieš tai pakliuvot į kelis vietinės reikšmės Afrikos filmus ar “Kadaką”. Gi australų filmas ne viena, o abiem kojom sugrąžina antropologinį, etnografinį kiną į meno erdves. Ir tas juodai balto/ spalvoto vaizdo kaitaliojimas, ir scenarijus, ir vaidyba (filme nei vieno tikro aktoriaus! (p.s. ne aktorius ir pagrindinis filmo “smuikas” veikėjas” – še tau), ir vaizdai – sėdi, žiūri, o kepti karveliai patys į burną lekia. Beje, nemačiusiam tai jau nieko nesakys, bet jeigu dabar filmą reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, tai būtų “National Geographic” ir “Vini Pucho” mišinys. Skamba kietai, ar ne? :)))
“Prezidento mirtis” – anglų filmas. Taip atrandame dar vieną prasmę – apeliavimą į amerikietišką stilistiką. Parodijavimo elementų čia neįžiūrėsi, bet apie “pabaksnojimą” į jų dokumentikos stiliaus traferetiškumą, britai galėjo pagalvoti.
“Laiko garsuose” reikiamu momentu namo griūties gal ir galima buvo išvegti – bereikalingas nuotykinio kino štampas, bet išrišimas turėjo įvykti. Kitaip irgi kritikuotume. Su geru skoniu neprasilenkiama…
Režisierė sako, jog mananti, kad tai “lietuviškas filmas”. Prodiuseris protestuoja – prancūziškas. Kaip supratau iš autorės kalbų, mokėsi kino ji tik Lietuvoje. Prancūzijoje tik žiūrėjo filmus. O kad visa grupė tik prancūziška, filmo kokybei didžiausios įtakos neturėjo – Kavaliauskaitė aiškiai pasakė, kad viskas filme priklauso režisieriaus valiai…
Šiandien tikrai galima gauti bilietų į 17. 40 val. įsimintiną mokslinio-populiarinimo (buvo tokia žanro kategorija anksčiau) filmą Didžiojoje salėje NEPATOGI TIESA. Kas praleidote, tikrai verta pamatyti. Štai keletas treilerių:
http://www.youtube.com/watch?v=c_e92-1C2K0
http://www.youtube.com/watch?v=8j0BngYcNaw
http://www.youtube.com/watch?v=wnfe7Cnwfm4
“Prezidento mirtis” – anglų filmas. Gal jie tokiu stiliumi ir pabaksnoja amerikiečiams į jų dokumentikos štampus…
“Laiko garsuose” namas galėjo tikrai negriūti reikiamu momentu. Nuotykinio žanro trafaretas. Bet jei autorė nebūtų išrišusi filmo – kritikuotume.
A.Kavaliauskaitė kino mokėsi tik Lietuvoje. Prancūzijoje, kaip supratau, užsiėmė filmų žiūrėjimu. Ji laiko, kad filmas – lietuviškas. Prodiuseris, kad prancūziškas. Autorė pabrėžė režisieriaus viršenybę virš kitų filmo kūrėjų dėl to, KOKS BUS FILMAS. Todėl tai, kad filmavimo grupėje yra tik prancūzai, filmo kokybei lemiamos reikšmės neturėjo. Jie vykdė Alantės nurodymus…
Šiandien kas nematėte, stenkitės pažiūrėti Didžiojoje salėje 17.40 val. NEPATOGI TIESA. Bilietų turėtų būti. Treileriai:
ttp://www.youtube.com/watch?v=KNUbyzzDAiQ
http://www.youtube.com/watch?v=8j0BngYcNaw
http://www.youtube.com/watch?v=wnfe7Cnwfm4
Arūnai, arba tu aklas, arba apsimeti :) Pagal tave, jeigu rezisiere duotu nurodymus:
a) lietuviu operatoriui, art directoriui, etc.
b) prancuzu operatoriui, art directoriui, etc.
rezultatas butu identiskas? Naivumo virshune..
Vakar pagaliau susikaupiau vokiečių dramai “Kitų gyvenimai” ir iki šiol gyvenu tuo filmu. Puikus scenarijus, aktorių vaidyba ir žinoma, režisieriaus darbas. Šis filmas įtraukia jau pačioje ir nebepaleidžia iki atomazgos. Keista, kodėl, pasak spaudos, “Kitų gyvenimai” nebuvo įvertinti Kanų ir Berlyno kino festivaliuose. Galbūt todėl, kad šis filmas GALI ir TURBŪT patiks daugeliu.i, o snobiškiems kino gurmanams jis gali pasirodyti kiek per paprastas. Smagu, kad dar kuriami filmai, kuriuos bežiūrint galima gyventi kartu su herojais. Rekomenduoju būtinai visiems pasižiūrėti. Ir net tiems, kam “Sudie, Leninai” yra geriausias (kultinis?) filmas. 9/10
Jo, aš ir pritariu Pauliaus nuomonei, kad “Laiko garsuos” pabaiga biski nuvyle.. taip augino ta itampa, taip jau klaidino visokiais prašalaičiais šlaistančiais aplink namą su fūrom, tiek raizgė tuos siūlus, kad jau galvoju kaip išraizgys, tai visi liksim išsižioję.. (dar berods ar ne Arūnas sakė, kad į pabaigą ten viskas tik stiprės) ale taip nebuvo.. Man tai buvo tarsi pats paprasčiausias sprendimas/išrišimas.. O šiaip visumoje tai tikrai nebogas, lietuvių kilmės kūrėjų kontekste :) Man dar atrodo, kad tam filmui stiprybes daug pridave pagrindine aktore.
Pauliau nesipūtok. Aš gerą valandą su ja bendravau ir sakau, ką ji teigė.
Mūsų operatoriai, tas pats Leipus, nekalbant apie Algimantą Mikutėną yra absoliučiai neblogesni už tuos prancūzų technikus, kuriuos gavo debiutuojanti režisierė.
Visa filmo kokybės esmė – jos parašytas scenarijus, kur, kaip sakiau kiekvienoje scenoje nurodyta kaip bus filmnuojama, su kokiu apšvietimu, atspalviu, rakursu. Tai išskyrė ir A.Simkine. Kiek blogiau butų su aktore, nes turedami nei kiek ne blogesniu teatro jaunų žvaigždžių, neturime KINO aktorių.
Matyt pats nematei jaunosios Giedrės Bendoriūtės darbų, kuri turėdama tik blogesnius technikus, nei koks Puipa, daro firminius, išsiskiriančius “nuojauta” filmus…
Gal aš ir nebuvau filmavimo aikštelėse, bet A.Kavaitė aiškiai pasakė – TAI KAIP IŠEINA FILMAS, PRIKLAUSO TIK NUO REŽISIERIAUS.
Ką, patyręs operatorius gelbėja Kadako tuštumą?
Brangus liudai, tas filmas gavo prestižiškiausią pasaulinės kino gamybos lyderės, JAV prizą, kaip geriausias užsienietiškas filmas. Didesnio įvertinimo kūrėjai vargu ar begalėjo tikėtis…
sekant logiką, prancūzų TAXI, ar paskutinį “hitą” su Audrey Touotou filmavo bei ruošė art direction kur kas didesni profesionalai nei kokios Kavaitės filme. Kodėl tada šių filmų “neįmanoma žiūrėti”. Kodėl nėra tų neprilygstamųjų profesijos meistrų (pvz. prancūzų) a nei vieno filmo KINO PAVASARYJE?
Atsakymas aiškus – jokia filmuotojų, grimerių, dekoratorių, siuvėjų, etc. patirtis ir kvalifikacija neįgalino atsirasti geram filmui per visus metus…
As sakau tik viena – jeigu rezisiere si darba butu dariusi lietuvoje su vietiniais profais, filmas butu ziauriai kitoks. Tiketina, kad labai lietuviskas. Oki, sakau tai neprofesionaliai – intuityviai. Kazkodel taip jau yra, kad turim specu, bet pvz., kai reik filmuot superine megabiudzetine reklama, saukiames zinovu is uzsienio. Operatoriu, art’u, etc. – taip jau yra.
Tu labai viska megsti pritempti per krepsinio pavyzdzius.. Ok, tai isivaizduok Zalgirio ir Neptuno zaidejus bei treneri. Neabejoju, kad tiek vieni, tiek kiti eina laimeti ir sako sau tai/vieni kitiems. Bet gi jauti, kad kai kam be shansu..
Jeigu tempiam prie krepšinio, tai Maiklas Džordanas būtų M.J. ir be Bulls. M.Shumacheris važiavo ne vien su Ferrariu. Ir su Benetonu. Išėjus jam, išnyko ir Benetonas…
Jeigu Beinoriūtė būtų gavusi prodiuserio leidimą 3 metus krapštytis prie scenarijaus, garantijas, kad trupė ir pinigai bus, ji taip pat padarytų KAŽKĄ.
Jei žmogus talentingas, tas prasimuša ir be “Išradingumo žaislų” teorijų perskaitymo. Jei neturi “cinkelio”, galybė įsisavintų teorijų vis tiek nepadeda. Eimuntas Nekrišius ar Oskaras Koršunovas dirba geriau nei kiti ne dėl to, kad gavo visiškai kitokias sąlygas, išsilavinimą, personalą…
Lietuvoje ji nebūtų turėjusi tokių sąlygų realizuotis savo talentui. Tai aišku. Bet, kad pakeitus operatorių, dailininką, rūbų dizainerį iš prancūzų į lietuvius, negalėtų gautis tokios pat kokybės filma,s niekada nesutiksiu. Ignas Jonynas, kada “pagavo kampą”, padarė stilingą detektyvą ir lietuviškame kontekste (Sekmadienis toks, koks yra). Prancūzai jam nebūtų padėję – geresnis filmas neišeitų. Jis galėjo pavežti tik tiek….
Prisimenu betarpišką bendravimą su vienu kiečiausiu Lietuvoje teatro kritikų, ryškiu eruditu, bet teatrinę visuomenę nuolat dirginusiu dėl kritinių “pezėjimų”, EGMONTU JANSONU. Jis komentavo DONATO BANIONIO fenomeną. Taip, dabarties KINO PAVASARIO žiūrovui tai tik pavardė bei delno antspaudas Akropolyje šalia Sabonio. Tačiau lai tampa koks mūsų aktorius kultiniu Europos sąjungoje, kaip Banionis tapo akivaizdžiai kultiniu didžiulėje SOVIETŲ SĄJUNGOJE. Taigi Jansonas pasakė: pas DIDĮ režisierių Donatas Banionis buvo DIDŽIU AKTORIUMI. Pas vidutinybes – jis visiškai buvo pilkas.
Taigi, pakalusi kine, jauna belgų aktorė kaip mat suprato traukinyje, su kokia negirdėta scenariste, bet išsisikiriančia iš masės siūlymų, jai prisies bendrauti. Ir jeigu Mikutis būtų filmavęs “Laiko garsus”, būtų gal tik geriau. Kada Alantė kitą sykį pasirodys Lietuvoje – o tai būtinai įvyks su antruoju trilogijos filmu, tuo neabejoju, būtinai galėsime užklausti, ar labai pasikeistų jos kinas, jei kai kurie esminiai techninės grupės nariai būtų profesionalai iš Lietuvos. Ji juk pažįnojo lietuviško kino virtuvę, o atsako į klausimus gan atvirai. Tikrai gailiuosi, kad nepaklausiau dabar to. Tačiau niekam iš susirinkusių klausėjų net nekilo mintis, jog jos filmo kokybę esmingai lėmė, kad su ja dirbo Prancūzijos profesionalai…
Režisieriaus vieta “Chicago Bulls” priklause Phil Jackson, o ne M. Jordan. Lygiai kaip ir M.S. zadejo is “Ferrari pabegti, kai is jos pasitrauks Jeanas Todtas. Po to, ka PT Anderson is nemylimo A. Sandlerio padare filme “Punch-Drunk Love”, negaliu abejoti režisieriaus vaidmeniu, bet.. Lieku prie savo nuomonės – iš šūdo vaško neišspausi. Ypač, jeigu kitų ingredientų ir nėra. Klaust jos to, ko tu norėtum nereikia. Vienintelis atsakymas būtų konkretus darbas su lt aptarnaujančiu personalu. Ar gi ne puiki idėja? Jeigu nėra skirtumo – kam mokėti brangiau?
Su lt personalu dirbt neįmanoma – nėra jokių pinigų. Apie kokius didesnius mokėjimus čia šnekama.
Phil Jackson, ar Todt reikalingi, kad šie herojai taptų čempionais. Bet jie būtų ASMENYBĖMIS ir be šių igradientų.
Jei Alantės prodiuseriu būtų Jerry Bruckenhaimer o ne Antoine Simkine, matytume daug spec. efektų. Pretenduotume į Oskarą. Bet vis tiek Kavaite liktų savimi. Gal dėl to Jerry ir neprodiusuos jos niekada.
Todtai irJerriai yra aptarnaujantys personalas, kokia jų reikšmė ir bebūtų. O talentai ir pelenuose tviska…
Aš irgi liksiu prie savo nuomonės, jog prancūzų darbas su Alante nieko iš esmės nekeitė filmo lygiui…
Ji, aišku, padarė prancūzišką filmą, Clod Chabrol stiliuje. Bet jai taip norėjosi, o ne todėl, kad “prancūzai kitaip nemoka”…
Na, jeigu Phil Jackson yra aptarnaujantis personalas, tuomet belieka eiti ziureti “Eziuko ruke” :))) Oki, akivaizdu, kad situacijos “kas butu, jeigu butu” teoriskai neishspresim ;)
spreskite praktiskai! :) arba geriau kitose temose pasibujokit. visgi kino pavasaris jau i pabaiga.
arunai: gerai liaudies ismintis byloja, kad savam kraste pranasu nebusi :) kas del Oskaru – cia galima butu pasigincyti apie ju svarbuma, ar aktualuma. tustybiu muge ten tokia :)
As nesikisu i jusi audio irasus, nes nieko neismanau. Tamsta visai npripazisti lietuvisko kino, tai ta ir reikia pasakyt.
Skirtumas nuo pop dievuku (Mamontovo, Šeduikytės) tas ,jog jie neturi jokiu šansų atsidurti Montreux, Opiner ar nors kur kitur, išskyrus “privalomaja” Eurovizija.
Prastas gi lietuviskas kinas nuolat ATRENKAMAS i Kanus, Karlovy Vary ar dar kokiu tai festivaliu nepagrindines programas, nekalbant jau apie dokumentalistu nuolatinius vojazus po Europa.
Taigi yra zmoniu, ismanančiu savo profesija Europiniame lygmenyje. Ir Kavaites filma butu padare ne kiek ne blogiau nei prancuzai.
Mate siandien publika prancuzu lygi 15 min. filmuose. Apgailetina, kada saleje eme garsiai tyciotis publika ir raginti kuo greiciau visiems eiti namo…
Nieko nuostabaus ir nieko labai džiuginančio – žiūroviškiausiu festivalio filmu pripažintas vokiečių “Kitų gyvenimai”. Hope kitais metais ir vėl atveš Kim Du Kimą :)
Viskas, šiandien man festivalis baigėsi. Nors viena akimi užmačiau 39 filmus. Abiem – turbūt per pus mažiau. Nenuostabu tad, kad išeinant iš Plazos buvo gera – lyg su nugalėtojo medaliu išeinant iš stadiono. Dabar kontepliuosiu ar kaip ten.. ;)
39, b*
Didieji kritikai, sumeskit savo penketukus ar desimtukus ;)
Apgailestaudamas, kad 10-e neradau vietos Aronofsky “Versmei”, argentiniečių “Vieno pabėgimo kronikai”, vokiwčių “Kitų gyvenimai”, Anglų “Vaiduokliai”, danų “Praga”, “Menas verkti”, dokumentiniams “Tiltas”, “Vis dar nereitinguotas filmas”, dešimtuką dėlioju taip:
1. SMUIKAS (MEKSIKA)
2. BESIKARTOJANTIS GYVENIMAS (Š veicarija)
3. REGĖJIMO POJŪTIS (JAV)
4. LAIKAS BŪTI LAIMINGAM (Čekija – puikus filmas, rodomas dabar SKALVIJOJE)
5. TAXIDERMIJA (Vengrija)
6. LAIKO GARSAI (Prancūzija, su lietuviška kilme)
7. LOTERIJOS PARDAVĖJA (Filipinai)
8. PUSĖ NELSONO
9. KLAJOKLIAI TX (Ispanija su baskų kilme)
10. NEPATOGI TIESA
Nenorėjau perspausti – man nuoširdžiai gavosi top9. Ir tai be konkrečių skaičių – tiesiog pirmi 5 man akivaizdžiai stipresni, negu likę 4.
1-5
# “Regėjimo pojūtis” (The Sensation of Sight) rež. Aaron J. Wiederspahn
# “Taksidermija” (Taxidermia) rež. György Pálfi
# “Versmė” (The Fountain) rež. Darren Aronofsky
# “Smuikas” (El Violin) rež. Francisco Vargas
# “Besikartojantis gyvenimas” (Life in Loops (A Megacities RMX)) rež. Timo Novotny
6-9
# “Po vedybų” (Efter brylluppet) rež. Susanne Bier
# “Menas verkti” (Kunsten at græde i kor) rež. Peter Schønau Fog
# “Nepatogi tiesa” (An Inconvenient Truth) rež. Davis Guggenheim
# “Dešimt kanojų” (Ten Canoes) rež. Rolf de Heer, Peter Djigirr
SKIRMANTO VALIULIO ĮSPŪDŽIAI PO FESTIVALIO:
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3138&kas=straipsnis&st_id=10576
Na, man teko atžiūrėti (tik) 12 festivalio filmų. Surikiavus juos nuo mažiausiai iki labiausiai patikusio sąrašėlis atrodytų taip:
12. UŽ KADRO
11. ELEKTROMA
10. MOKYKLINIS AUTOBUSAS
09. UŽTAISYTA BOMBA
08. LAIKAS BŪTI LAIMINGU
07. KOPIJUOJANT BETHOVENĄ
06. REGĖJIMO POJŪTIS
05. LAISVA VALIA
04. VERSMĖ
03. PRAHA
02. REPRIZA
01. MENAS VERKTI
Reziume: skandinavai ir toliau valdo.
as tai aklas ir “laikas buti laimingu” nemaciau programoje.
šiandien 19.00 per tv1000 filmas “juodoji knyga”. pasak stepoko strolios, tai filmas, kuri norejo parodyti ir “kino pavasario” sumanytojai, bet.. negavo :)
http://www.imdb.com/title/tt0389557/