Vieša paslaptis, kad vakar pasaulis įjojo į naujuosius metus pagal kinų kalendorių. Ta prasme – su naujais. Bet aš dažnai savęs klausiu, ką reiškia sveikinimas su naujaisiais metais? Ar tai kažkas panašaus į “sveikinu sulaukus devyniasdešimtaštuonerių”, nes būtent “sulaukus” – lyg tai būtų stebuklas, lyg tikslas savaime, kai turinys ir procesas nesvarbu, svarbu, kad tai įvyko. Check. Man gi, “laimingų naujųjų metų” visada norisi keisti į “naujų naujųjų metų”. Net nebūtinai laimingų. Kartais reikia perbristi per upę šudo, kad išliptum švariame krante. Tačiau, jeigu per metus tavo gyvenime neįvyksta nieko nauja, nieko neišmoksti, nieko nepatiri, tai… Tai man čia tiesiog parazitavimas. “Pajiel, paspal, pasral” sako rusai ir ši frazė puikiai tiktų iliustruoti, ką aš turiu omenyje. Kai kam, gal, tai puiki gyvenimo formulė, aš gi priėjęs tokią stadiją bijau, kad nusišaučiau.
Ir nežinau, kaip priėjau iki šios idėjos, tačiau pamenu, jog tą akimirką visi tos dienos ir kitos dienos planai nuplaukė šalin, o aš pasileidau į paieškas budistų vienuolyno, kuris savaitei priimtų meditaciniam atsiskyrimui (meditation retreat). Kelios dienos atrodė panašiau į žaidimą, daugiau nei savaitės savo kelionėje negalėjau iškrapštyti, nes atsiskyrimo metu teoriškai jokiais pašaliniais dalykais užsiimtų nereiktų, o aš keliaudamas vis dar turiu prisėsti prie Lietuvoje pradėtų, bet nebaigtų darbų. Laikotarpis tarp Kalėdų ir Naujųjų metų atrodė pats tinkamiausias, derinantis prie nedarbo dienų. Chiang Mai apylinkės ir Tailando pietūs yra geriausios vietos šiai patirčiai, tad apsistojau ties Chiang Mai, kur jau gyvenau porą savaičių. Pagal rastus kontaktus išsiunčiau tris e-laiškus, kurių vienas sugrįžo, kaip išsiųstas neteisingu adresu, iš kito atėjo atsakymas, kad vienuolynas “užbukintas” iki sausio antros savaitės, o trečiasis pranešė, kad jokių problemų. Teliko priimti likimą.
Bet pradžiai gal reiktų atsakyti į “o kokio velnio?”. Žinau, kad kalbant apie meditaciją žodis “kontroliuoti” yra per stiprus, tačiau nereiktų prie jo prisirišti, lyg prie į dugną grimztančio inkaro. Kaip joga man yra būdas išsivaduoti iš kūno kontrolės, kai jis tau komanduoja, kiek gali pasilenkti, kaip gali judėti, taip meditacija man yra būdas kontroliuoti tai, kas yra galvoje. Nežinau, kaip yra kitiems kūrybos srityje dirbantiems žmonėms, bet man tai yra, lyg prakeikimas. Malonus, bet prakeikimas. Kurti, modeliuoti kažką galvoje, man yra vienas didžiausių malonumų, tačiau, kaip ir valgymas, kuris gali teikti didžiulį džiaugsmą, nevaldomas gali pribaigti, privesti iki itin sunkių ligų. Meditacija turi daugybę privalumų, man gi labiausiai norėjosi minčių ramybės – išmokti susitarti, kada aš nuo jų ilsiuosi ir kada su jomis draugauju. Savaitė vienuolyne man turėjo būti ne tiek atsiskyrimas, kiek mokykla, nes niekada to nedariau, nes nuolat mintimis užkišta galva, niekada nerasdavo laiko tam, ką pašalietis galėtų įvardinti nieko neveikimu, laiko švaistymu. Žinoma, čia tas pats, kas sakyti, jog medicinos studentas skaitydamas vadovėlius nieko neveikia, tačiau nežinojimas yra dalykas prieš kurį medituojančiojo intencijos net neturėtų atsiprašinėti.
Vieta į kurią išvykau, vadinasi Wat Umong. Įsikūrusi ji vos už kelių kilometrų nuo Chiang Mai, tad, kaip senas tuktukų priešas, vienuolyną pasiekiau pėsčiomis. Tokio, mūsų įsivaizdavimu, tikro vienuolyno ten nėra. Meditacijų bei susirinkimų salės – modernūs pastatai. Pagrindinė jų šventykla yra unikali, nes tai “urvinė” šventykla – tuneliuose, kurie, tiesa, ne po žeme, tačiau viso vienuolyno teritorijos lygyje. Virš galvos nuolat triukšmauja lėktuvai, kurie kyla iš irgi netoli miesto įsikūrusio oro uosto. Be to – ramu. Užsienio turistų čia mažai, vietiniai karts nuo karto atvažiuoja, vietos pasivaikščiojimams ir meditacijai – apstu.
Atvykęs po sočių pietų (“paskutinė vakarienė”), užsuku užsiregistruoti į meditacijos centro administraciją. Nors šiaip tokie dalykai yra nemokami ir čia jau tavo reikalas, kiek tu paaukosi už viešnagę, pastebėjau, kad nors simbolinį mokestį vienuolynai paima iš karto. Aš už septynias dienas iš karto sumokėjau 2000 thb (±155 Lt). Į šią sumą įėjo ir maitinimas, ir du komplektai baltos aprangos (viršus ir apačia). Kažkaip nebuvau tikras, kokia ta neišsišokanti apranga turi būti, tad žinodamas, jog ją galima įsigyti pačiame vienuolyne, taip ir padariau. Vėliau, tiesa, nutariau, kad su visu komplektu atrodau, kad ligonis parke prie ligoninės, tad ant viršaus vis užsimesdavau kiek kitokių spalvų. Medituoti turi būti patogu ir, jaučiu, kad Buda mano taip pat.
Gavau mažą atskirą kambariuką vyrų bloke (moterys gyvena atskirai), porą čiužinukų, pagalvėlę, porą užklotų (nes lauke naktimis tomis dienomis kartais būdavo vos +5C) ir dienos grafikėlį su taisyklėmis:
The Schedule of Practice
Morning Section
04.00 am. Wake up Time
05.00 – 07.00 am. Chanting/Meditation Practice
07.00 – 07.20 am. Cleaning
07.30 – 08.00 am. Breakfast Time
08.00 – 09.00 am. Relaxation
09.00 – 11.00 am. Meditation Practice
11.30 – 12.00 am Lunch Time
12.00 am. – 01.30 pm. Relaxation
Afternoon Section
01.30 – 03.00 pm. Meditation Practice
03.00 – 03.15 pm. Tea Break
03.15 – 04.30 pm. Meditation Practice
04.30 – 06.00 pm. Breaking Time
Evening Section
06.00 – 07.00 pm. Chanting/Discussion
07.00 – 07.15 pm. Tea Break
07.15 – 09.00 pm. Meditation Practice
09.00 pm. BedtimeRules and Conditions for Meditators
Preparing for meditation course :-
1. Wear the modest white cloths.
2. Bring personal items, soap, toothbrush, toothpaste, towel, watch, razor, shaving
cream.
3. Bring necessary medicines for self’s disease retreat.
Responsibilities of the meditator :-
1. Must be in good mental condition.
2. Must have faith to practice meditation.
3. must be willing to adjust to the new environment.
4. Must be respectful, modest and posses a simple lifestyle.
5. Must not have distraction from major health concerns.
Registration upon arrival :-
1. Declaring ID card or passport.
2. Fulfilling an application form clearly.
3. To receive certificate of course completion, meditators must be sure to indicate
this on registration form.
4. Meditators also may register by mail prior to arrival at Wat Umong.
Voluntary Activities
1. Cleaning the dwelling and around the center.
2. Washing the utensils and the cloths were used by meditators.
3. Preparing table and place settings for all meals.
4. Cleaning tables and wash dishes after all meals.
Self–Training
1. Observe eight precepts strictly.
2. Do not smoke, consume alcohol or drugs.
3. Please control the body, speech and mind.
4. Please keep silence while eating.
5. Follow the meditation center routine strictly.
6. Please read books that focus only on meditation and the present meditation
retreat.
7. If meditator has tasks or responsibilities away from the meditation retreat,
please report to the teacher.
8. Maintain quietness, please do not play music with speakers or cell phones.
9. Do not use cell phones while practicing meditation.
Teoriškai, tai yra tiesa. Praktiškai, ačū dievui, paaiškėjo, kad šioje vietoje viskas yra kiek liberaliau. Žinoma, jeigu būtų reikalavę tylėti visą savaitę, būčiau tylėjęs. Būtų liepę ketvirtą ryto keltis ir pradėti medituoti, būčiau meditavęs, bet to nebuvo. Ir teisingai. Ateini čia savu noru ir turi pats prisiimti atsakomybę už tai, kiek laiko ir kada skiri meditacijai. Pavyzdžiui, eiti miegoti 21.00 ir keltis 4.00, prieštrauja mokslo žinioms, kiek žmogus turi miegoti. Prabusdamas arčiau penkių, jaučiau, kad Buda šypsosi man ir palaiko tokį mano sprendimą.
Tiesa, pirmą naktį aš išvis nemiegojau. Ne todėl, kad jaudinausi. Nors vienuolis ir davė du užklotus, pats gyvendamas kiek kitose patalpose, praignoravo tą faktą, kad užsikloti gali milijonais apklotų, tačiau, jeigu iš po žemės kyla šaltis, tai nepadės. Kitą dieną iš meditacijos salės nušvilpiau trejetą storų paužpakalių ir miegojau, kaip užmuštas.
Apmokymo sistema (o mano, t.y. užsieniečių, grupėje didžioji dalis buvo ne seni-geri meditatoriai, bet tie, kurie nori to išmokti) yra be sistemos. Teoriškai jie prašo atvykti aštuntą ir tada iškart turėtum gauti pirmus nurodymus, tačiau realiai tai neveikia. Vieni gauna iš karto, kiti po piet, kiti – tik kitą dieną. Tikra yra tik keli dalykai: pusryčiai, pietūs ir vakariniai dharma pokalbiai prie laužo. Nors galima nesudalyvauti ir šiuose dalykuose. Rytais, po pusryčių dar būna susitikimas su vienuoliu, kuris atsako į su meditacija iškilusius klausimus, t.y. jeigu susiduri su kokiomis nors problemomis dieną prieš, ar kyla kokių klausimų, abejonių, yra žmogus, kuris pasiruošęs tau padėti. Vadovėlių meditacijos tema yra, yra gerų ir yra gerų nemokamų, tačiau jie neatsakys į tavo klausimus, tu nebūsi tikras dėl savo patirčių teisingumo bei kryptingumo.
Apie meditaciją čia nešnekėsiu, yra, kas tai galėtų padaryti geriau ir jau yra padaręs. Mano noras, visų pirma, yra pasidalinti šia patirtimi ir pasiūlyti kitiems ją patirti. Kol kas tai didžiausias dalykas įvykęs šios kelionės metu ir ne tiek jau daug kas galėtų tai perspjauti. Nes tai nėra objektas, tai yra patirtis. Ne akimirkos, bet epizodo. Tai ne žvilgsnis iš šono, bet žvilgsnis iš vidaus. Kažkas, žiūrėk, keliasi šeštą ryto ir eina fotografuoti, kaip vienuoliai pasklinda po miestą rinkdami išmaldą, aš gi bent tris kartus turėjau progą pats praeiti šį kelią greta vienuolio. Sako, kad “monk chat” yra viena įdomesnių patirčių tiek Chiang Mai, tiek Tailande… Nežinau, nes niekada nėjau sekmadieniais valandai pokalbio su jais, nes turėjau “savo” vienuolį su kuriuo vakarais prie laužo prakalbėdavom po 2-3 valandas kiekvieną dieną.
Nebuvo viskas ten tobula. Užsieniečių vienuolis, kad ir koks prikolnas bičas bebūtų, vis tik buvo pusiau vienuolis, pusiau vaikas. Jam 28, beje. Ir nors su juo nėra prasmės ginčytis dėl meditacijos ar dharmos, dėl požiūrio į žmones, elgesio kai kurių jų atžviliu – būtų galima. Pabalnoti savo ego, kartais irgi nepamaišytų. Paskutinį vakarą užsišnekėjau su į vienuolyną atvykusiu vyresnio amžiaus šveicaru. Jis šitame vienuolyne, beje, pats mokėsi meditacijos ir kadais porą metų buvo vienuoliu. Jis, kaip vėliau išsiaiškinau, persimeditavo tądien ir sakė, kad tiesiog norėjo pailsėti, nes nuo meditacijos jam jau skaudėjo galvą. Aš, gi, savo ruožtu, leidau pailsėti nuo Meistro ego, kurio persivalgiau dieną prieš – naujųjų išvakarėse. Tuokart turėjau puikią progą patirti, kaip sunku bus išlaikyti šią meditacijos dvasią išėjus iš vienuolyno, kai mane vėl užpuls kasdienės problemos, “durni klientai” ir panašiai. Vis tik, iš ties, lengva medituoti, kaip darbai nustumti į šalį, nėra pašalinių dirgiklių ir tau belieka kovoti “tik” su pačiu savimi. Tai štai, mums taip prapliurpus porą valandų, Meistas praėjo pro mus savo reikalais ir, aišku, pasipiktino, kad mūsų nėra prie laužo (keturis vakarus iš eilės buvęs laužo kūrenimo meistru, tądien pasiėmiau išeiginę) ir, kad čia tiek “pyzdielinam”, kai tikrai nereikėtų. Aš kažką sumurmėjęs nuėjau medituoti (ne prie laužo), o šveicaras šveicariškai ramiai pabandė pasakyti, kad pastabą priėmė, tačiau nusprendė, kad jam bus geriau šiandien neprisjungti. Vėliau nugirdinėjau frazes apie tai, kad vienuolis nėra jo viršininkas ir negali jam nurodinėti bei vienuolio kiek isterišką repliką apie tai, kad rytoj jis apie tai pakalbės su savo vadovybe ir jam gali tekti palikti vienuolyną (kiek žinau, pakalbėjo, bet nieko nepešė). Vėliau, sakė šveicaras, jis bandė su juo dar kartą pakalbėti, į ką pastarasis atšovė: “aš su tavimi nekalbu”. Na, toks tikrai vienuolio munduro nevertas elgesys.
Bet, reikia pripažinti, kad vienuolio jaunatviškumas turėjo ir savo šarmo. Tikiu, kad pirmam kartui, tai vienas geriausių variantų. Jokios įtampos, oficialumo, formalumo, taigi ir nuobodumo. Jis nuolat juokauja ir, jeigu niekaip nelaipai aplink jo autoritetą, labai draugiškas. Kartais, kai kurių žmonių atžvilgiu, gal net kiek ir per daug. Išvykdamas jaučiau, kad darau tai pačiu laiku – jau diena prieš išvykimą mačiau, kad man labiau norisi medituoti nei klausytis jo pokalbių, bendrauti su juo. Na, tikriausiai, viskam savas laikas.
Kas nenumaldomai ateina su meditacija, tai priėmimas daiktų/žmonių/reiškinių tokiais, kokie jie yra. Iš pradžių kvėpavimą pramušantis gaidžio giedojimas tampa tiesiog kvėpavimu plius gaidžio giedojimu, vėliau aštri replika tavo atžvilgiu tampa tiesiog aštria replika, be papildomų išvadų iš serijos “pats tu lochas” bei išvedžiojimų alia “pavydi, todėl, taip ir sakai”. Visa tiesiog yra ir niekas niekam nieko neprivalo įrodinėti. Toks jausmas, kad daugelis dalykų tiesiog išnyksta. Kaip nereikšmingi, kaip nebūtini, kaip triukšmas. Lyg tūkstančius žmonių talpinančioje salėje galėtum išjungti šnibždėjimą, kvėpavimą, trepsėjimą ir mėgautis solo smuiko partija. Bet čia, tikriausiai, kiekvienam individualiai ir kiekvienam savu laiku. Man jis atėjo dabar. Bet galėjo (dar kurį laiką) ir neateiti. Viskas gerai.
Pamenu, kaip pirmas tris dienas kankinausi. Na, ir neišsimiegojimas, ir šaltis paryčiais. Būčiau išvykęs tada, beliktų dalintis kitų įspūdžiais, nes paties buvo labai paviršutiniški. Po septynių dienų vienuolyną palikau vis atsisukinėdamas atgal. Atrodė, kad dar reiktų, dar norėčiau. Na, nors truputį. Bet prie to irgi nereiktų prisirišti – viskas dar tik prasideda, ramiai. Naujų jums naujųjų metų.