Su visa pagarba Šri Lankos aukštumoms (Hill country), šiandien rytą susivyniojau meškeres (ok, gal ne meškeres, bet rūbus aš tikrai vynioju) ir pakartojęs amžiną tiesą “šiluma kaulų nelaužo”, grįžau į Kandy, kur Indijos konsulate priduosiu dokumentus Indijos vizai gauti. Faktas, kad esu iš prastų orų šalies man nepadėjo įveikti nuolatinio rūko, saulės nebuvimo, maks. 23C dieną ir kokių 16C, pro kiauras namų sienas, naktį. Ne tai, kad čia visada taip, bet šiuo metu užslinko debesis ir, atrodo, pasiglemžė visas apylinkes. Dar naiviai patikrinau Adam’s Peak orus, bet toks jausmas, kad meteorologai (ar kažkaip ten) neduotų rankos nukirsti, jog nuo antros iki šešių ryto sužingsniavęs 5500 laiptelių, kalno viršūnėje išvysiu saulėtekį. Tebūnie, galvoju, gerai susiklostys aplinkybės – grįšiu. Ir grįšiu geresniu oru.
Ir reikia pripažinti, kad ne vien ilgesys šiltesniems orams vijo atgal. Jau važiuodamas pirmyn iš Kandy į Ella sakiau, kad tai mano gražiausia kelionė traukiniu. Ne tai, kad, nes žalia, nes gamta, bet tos nesibaigiančios ir viena ant kitos lipančios arbatos plantacijos iš tiesų užburia. Lyg mozaika, lyg tapetas, lyg nesibaigiantis natūralus raštas. Važiuodamas šiuo maršrutu pirmyn net tingėjau traukti fotoaparatą, nes, na, tiesiog norėjosi pasimėgauti. Aišku, ne tik tai – buvau įsitikinęs, kad ties Nuwara Eliya stotele didžioji dalis turistų pagaliau nulips nuo durų ir aš likusią kelionės dalį vykdysiu savo asmeninę fotosesiją (tuo metu aš vis dar naiviai tikėjau, kad Ella yra arbatos plantacijų rojus, tad atitinkamai ir kelias iki ten bus atitinkamas. Turėkit omeny, kad tai – netiesa. Dar pora stotelių nuo Nuwara Eliya (iš tiesų to miesto stotis vadinasi Nanu Oya) iš tiesų galima matyti arbatos laukus, bet vėliau peizažą dažniau užima kopūstai ir paprastieji spygliuočių miškai. Nuo Kandy dar irgi ilgą laiką santykinai nėra gražu, bet jau nuo kokios Hatton stoties, kurioje sulipa neišsimiegoję Adam’s Peak užkariautojai, grožis liejasi pilnu tempu).
Ir čia jau, ponai skaitytojai ir skaitytojos, galite būti milijonieriais, kurie visą Šri Lanką greituoju būdu gali pralėkti limuzinu, tačiau mano matytas grožis gali būti patirtas tik pro traukinio langus arba atviras duris ir tik už kokius niekingus 5 litus.
p.s. fotografas manyje neprabudo ir keliaujant atgal, nes draugiški vietiniai taip ir nedavė ramybės savo klausimais, o kai kuriais atvejais natūraliai trukdė, nes nesvarbu, kurios klasės bilietą tu turi – geriausia vieta vagone yra būti išlindus pro traukinio duris.
Labai gražios ir neprabudusio fotografo nuotraukos.