Įdomu, nors “Gala” festivalio filmai savo lygiu nė trupučio nenusileidžia tiems, kurie rodomi “Kino pavasaryje” (nenuostabu turint omenyje, kad tiek vieno, tiek kito programos sudarytojas – Edvinas Pūkšta), situacija salėje rodo kitką. 16.30 (šeštadienis) per “Išprotėjusi žemė” – užpildyta pusė salės. Tuo pačiu metu sekmadienį – irgi galima pasirinkti, kur atsisėsti. Manote, kad per “Kino pavasarį” tokiuose filmuose, tokiu metu rastumėt laisvų vietų? Va tada ir pradedi tikėti, kad žmonės ne į filmus vaikšto, bet pliusiukus dėliojasi: “Jo, tai aišku, kad buvau “Kino pavasaryje”. Bet pastarasis prasidės tik balandžio 3 d., tad kol kas visas dėmesys “Galai”.
Išprotėjusi žemė / Adama Meshuga’at (trailer’is)
Režisierius: Dror Shaul
“Išprotėjusi žemė” (iš anglų kalbos verčiant būtų “Saldus purvas”, kas suteikia daugiau peno vaizduotei) – tai kibucas. O kibucas, savu ruožtu, tai kažkas panašaus į Tarybinius “kolchozus”, tik reguliuojantis ne tik ekonominę žmonių veiklą, bet ir asmeninius gyvenimus, likimus. Kiekvienas jų turėdavo savo tvarką, tad gal todėl režisieriaus Dror Shaul matymas sukėlė tokias prieštaringas reakcijas Izraelyje. Gal ne kiekvienam būta zoofilijos aktų, savižudybių, bet tuo kinas iš dalies ir skiriasi nuo realaus gyvenimo – situacijos perspaudimu, užryškinimu. Kubicų vaikas, režisierius Dror Shaul, pasakodamas apie realiai patirtus dalykus, akcentuoja asmeninės laisvės pažeidimą, kolektyvizmo įtaką – dalykus, kurie aktualūs ne tik kalbant apie kibucus bei kolchozus. Greta šios universalios žinutės puikiai “susivalgo” kibucų autentika – vietiniai vaikų namai (vaikai auginami atskirai, kad netrukdytų tėvam dirbti) arba vaizdai, kurie įrodo, kad patarimas negražiai kalbatiems – išsiprausk burną – nėra vien skambi frazė. Greta to, puikiai veikia režiseriaus užnugaris kuriant komedijas. Nors akivaizdu, kad jam pavyko “Išprotėjusią žemę” ištraukti iš komedijos žanro (pradinis sumanymas), filmas nagrinėjantis gan skaudžias temas nėra nei liūdnas, nei depresyvus, nei dirbtinai graudinantis. Gal kiek kliūna statiška 12-mečio pagrindinio herojaus vaidyba, bet ir tai klausimas – ar tik ne todėl, kad taip puikiai akyse transformuojasi jo mamą vaidinanti aktorė – nuo beprotiškai įsimylėjusios iki beviltiškai depresuojančios? Žiūri ir čiapsi.
Seansai: Vasario 25 d. 19:00 / Vasario 28 d. 21:00
Skafandras ir drugelis / Le Scaphandre et le papillon (trailer’is)
Režisierius: Julian Schnabel
Šiek tiek slogų įspūdį paliko ši, tikrais įvykiais paremta, drama. “Donžuanas, madų žurnalo “Elle” redaktorius, po insulto tampa visiškai paralyžuotas, išskyrus vieną akį, kuri mirksi lyg sparneliais plasnojantis drugelis. Nuo šiol – tai vienintelis jo būdas bendrauti su pasauliu.” Tai, ką mes pusantros valandos matome ekrane ir yra į ekraną perkelta “Elle” redaktoriaus Jeano-Do knyga, kurią jis “parašė” unikaliuoju metodu – mirksėjimu. Tai labai “paprasta” – kai tau diktuoja abėcėlės raides, tereikia laiku mirktelėti vieną kartą, kas reiškia ‘taip’ ir tokiu būdu, raidė po raidės, parašyti žodį, frazę, sakinį, o galiausiai ir knygą. Jokių abejonių, kad tai įdomi istorija, pateikimo būdas (didelė dalis filmo matoma lyg iš herojaus pozicijų – akies), bet sunku paneigti ir tai, kad matai formą be turinio. Tikėtina, kad scenaristai padarė milžinišką darbą adaptuodami knygą filmui, bet panašu, kad didžiausias, o gal ir vienintelis, jos pačios privalumas – unikalumas, parašymo būdas. Viso filmo metu, išskyrus tam tikrus juokelius, žiūrovas yra priverstas stebėti tuos nesibaigiančiai nuobodžius mirksėjimus, pasvarstymus apie gyvenimą, vaizdus iš “ar tai gyvenimas?”, kurie turėtų sugraudinti. Deja, nei graudina, nei įstringa atmintin – dialogai, mintys, prisiminimai – visa plaukia paviršiumi. Atrodo, kad net banaliausiose melodramose sugebama įterpti porą minčių, kurios nors kelias dienas sukasi galvoje. Čia gi – tuštuma vos filmui pasibaigus. Unikalus, bet nuobodus, besikartojantis ir idėjine prasme greit iš galvos išnykstantis darbas.
Seansai: Vasario 26 d. 18:45 / Kovo 2 d. 21:10
Mažytis patikslinimas, kurio prisireikia ir filmų savininkams, susimaišantiems kokiam Lietuvos festivaliui duoda filmus – Edvinas Pukšta nėra Kino pavasario programos sudarytojas.
Kad buvo, tikrai taip…
na, apie lygi galima kalbėti tik jau vykusių festivalių kontekste. tai tiek vykusių ‘gala’, tiek vykusių ‘kp’ programų sudarytojas – ep.
mano yspudziai del “skafandro” kur kas geresni. tarkim, is anksto atspejau filma lygindamas su “juros gelmese”. man jis taip pat sekmingai ytraukiantis i savo melancholija. gal ir nera ten kazin kokiu unikaliu minciu, taciau butent ta nuotaika hipnotizuoja, sukelia asmenines “ar tai gyvenimas?” mintis. is pradziu fiziskai kiek sunkokai ziurimas del to “matymo is herojaus poziciju – akies”, ilgainiui tai – labiausiai mane paskandines savyje pastarojo meto filmas.
Na aš irgi “Skafandro..” taip smarkiai nenurašyčiau. Pati forma nufilmavimo įdomi ir pagalvojau, kad net tas pats lėtas paralyžuoto žmogaus gyvenimo tekėjimas, tas amžinas abėcėlės kartojimas viso filmo metu ir daug kitų dalykų užlėtinančių filmo tempą ir yra panaudota būtent tam, kad kuo labiau įsijaustume į tai, kiek tai iš tikrųjų keičia gyvenimą žmogaus įpratusio prie visai kitokio ritmo.. Kokia iš pat pradžių atrodo absurdiška komunikacija vien akių mirksėjimo pagalba, o vėliau pasirodo ir visą knygą gali ja parašyti.. Bet ar tai būtume pajutę iš vienos scenos “su tuom”? Tiesiog man pasirodė, kad tai ir yra filmas žiūrovo kankinimui, kad ir šis pajustų kaip slenka lėtai ir ironiškai tas gyvenimas ligonio akimis.. O tu Pauliau nuo tokio gyvenimo jau pavargai vien po poros valandų :) Gal toks ir buvo kureju tikslas?
Reiketu tau Becketa paskaityti vat tada suprastum, kad kartais visa esme kurinio yra ne veiksme, ne netikėtame siužete, o būtent priešingai – lėtai slenkančioje rodos aiškios prasmės neturinčioje būtyje, senstančio ar sergančio žmogaus meditacijoje pačio su savimi. Nes nieko daugiau jis jau nebeturi, tik tuos kasdienius besikartojančius ritualus, tik ta susitaikyma su likimu, tik ta amžina laiko stūmimą.. Ir jei rašytojas, scenaristas, režisierius sugeba perteikti šį jausmą (taip kad kazkam po Becketo skaitymo sanarius skaudėjo :D ), tai manau viskas yra teisinga. Aš tikrai išsigandau tokio gyvenimo, nes perleidau ji per save butent tokios formos pagalba..
Aš tiesiog manau, kad tai yra filmas apie žmogų, kuris nelabai turi ką pasakyti (nelabai asmenybė), todėl viso filmo metu jis/ jo knyga nieko ir nepasako. Aišku, kitas dalykas, jeigu kūrėjų tikslas buvo parodyti/perduoti kančią – tai jiems puikiai pavyko. Deja, esu istorijų mėgėjas, tad jos neradęs aš negaliu filmo vertinti gerai. Jeigu filmą žiūrėčiau namuose, po 20-os minutės persukčiau ir pažiūrėčiau kuo viskas baigėsi – kad pasidėčiau pliusiuką. Tai, kas buvo po 20-os minutės nepaveikė labiau negu tai, kas buvo iki tol – temačiau pasikartojimus, banalius ir neįsimintinus pasvarstymus apie gyvenimą.
vat būtent, jeigu lyginti filmą, tai būtent su “jūros gelmėse”. nepatyriau kaifo ir per jį, bet tan buvo gilus darbas. lėtas, bet gilus, dėl ko ir emocingesnis, paveikesnis. čia gi nieko be to mirksėjimo gero, įsimintino ir nebuvo.
vakar ziurejau “skafandra ir drugeli”. likau visapusiskai patenkintas. buvo 2-3 akimirkos filme, kai dingtelejo “kam ir vel apie ta pati”, buvo popsiskesniu kadru, taciau visa kita (kas man pasirode daug svarbiau) – bravo. pati istorijos serdis tikrai ne nauja, taciau idomiai papasakota ir su novatoriska perspektyva (is mirksincios akies). lengvas juodas humoras ir graudus asaroti kadrai tinkamai keicia viens kita. jutau ir prancuziska sarma (nors gal cia kalta izangine muzika), gyvenau paralitiko ir ji supanciu artimuju bei artimomis tapusiu slaugiu “kailyje”. sakyciau, tai labai gerai subalansuotas filmas, kuris masems turetu palikti dideli, bet ne “titaniska” ispudi, o gurmanu ar snobu taip pat neerzinti.
Nesu nei snobė, nei gurmanė, bet tas filmas mane suerzino savo lėtumu ir nuolatiniu abėcėlės kartojimu. Daugelyje vietų tiesiog galėjo sutrumpinti tas scenas, esmė išliktų nepakitusi. Filmavimo perspektyva tikrai įdomi, neneigsiu, bent jau pirmąsias 20 min, o vėliau norisi veiksmo, istorijos arba bent jau gilesnių minčių. Iš jo išsinešiau tik pačią istoriją, kad herojus buvo suparalyžiuotas, akies mirksėjimu parašė knygą ir numirė. Viskas. Nieko daugiau. :)
na, as irgi siandien apie tai galvojau lygiai 5min (kai rasiau komentara). bet… tas abeceles garsinis kartojimas mane uzliuliavo, vaizdu letumas leido isijausti i situacija. o kur dar slaugiu grazumas – tyliai keikiausi uz heroju visa filma :)
“dzesis dzeimsas” taipogi ne pats greiciausias filmas, taciau jums neuzkliuvo. istorija ten irgi neispudinga. kabina niuansai. praktiskai visada taip.
“dzesis dzeimsis” lėtas (net 3val.!), bet su istorija, idomiais charakteriais, atmosfera, muzika.. O čia visą laiką laukiau, kada bus kažkas, apie jo gyvenimą, kaip jaučiasi jo žmona, meilužė, vaikai, galbūt daugiau prisiminimų, na kažko, o čia nieko nesulauki apart nuolat kartojamos abėcėlės ir banalių minčių.
Nusivylimą galbūt įtakojo ir tai, kad daugiau tikėjausi iš šio filmo. imdb paprastai pasitikiu :)
tikrai taip – ne lėtume problema. “džesis džeimsas” – puikus to pavyzdys. “šioje šalyje nėra vietos senukams” – kone klasikinis. skirtumas tas, kad minimuose yra istorija įvilkta į atmosferą, gi “drugelyje” – daugių daugiausia tik atmosfera. tikiu, kad adaptacija užsiėmę scenaristai išspaudė viską, ką tik įmanoma, o režisierius padarė fantastišką darbą tai perkeldamas į ekraną, bet.. pradinė medžiaga akivaizdžiai silpna. ir manęs tas nestebina – žmonės rankomis nelabai ką gero parašo, o čia – akimi.
O man “Skafandras ir drugelis” – viena geriausiu pastarojo meto juostu. Labai giliai susiziurejo, tustumos nejauciau nei vakar po seanso, ne dabar. Nors zinau, kad rezisierius manipuliavo mano jausmais :-) Man sitam filme “lipo” viskas – istorija, aktoriai, garso takelis, operatoriaus darbas, aplinka ir t.t.
tuštuma = gal galėtum priminti kokią frazę, mintį iš vos prieš dieną matyto filmo?
Pauliau, manyje pasiliko po šio filmo ne konkreti citata, o jausmas “ką tai reiškia”.. Ir to jausmo visiškai neįtakoja istorijos herojaus intelektas – vaikščioti, dukti su savo vaikais, apkabinti mylima moterį, valgyti, šnekėti ir t.t.. norime mes visi.
t.p. išėjus iš šio filmo užplūdo noras paskambinti arba susitikti su mylimu/ artimu žmogumi, permąstei savo gyvenimą ir panašiai? ok, aš gal kiek per didis cinikas, bet šiame filme temačiau dvidešimt minučių ir daugybę tų minučių pakartojimų. čia kaip aš mėgstu sakyti apie muziką – riba tarp vientiso albumo ir nuobodaus/ monotiniško/ vienodo – labai slidi. “skafandro..” atveju ryškiai esu prie antrųjų.
aš tai nuolatos apie savo gyvenimą mąstau :-)
beje, tai buvo vienas retų filmų, kurio metu nė karto nepažiūrėjau į laikrodį
Pauliau, o tu nemanai, kad tie tavo vadinami “pasikartojimai” ir yra filmo esmė..?
Po šio filmo nenorėjau aš nieko apsikabinti, nes šita gyvenimo vertinimo pamoka (kaip ir tu) jau seniai suvokus ar išmokus, bent jau taip manausi.. Po šio filmo, aš tiesiog nenorėjau būti suparalyžuota. Kaži to neužtenka?
o vat aš po dvidešimties minučių pažiūrėjau. daugiau tingėjau, nes dėl tam tikrų priežasčių žinojau, kad nieko pakeisti negaliu.
Jurga, filmo pasikartojimai nėra esmė, nes aš labiau omenyje turiu ne tai, kad kartojama tas pats per tą patį (kad ir mirksėjimas), bet tai, jog neparodoma nieko nauja. Ir filmo tikslas tikrai nebuvo priversti tave pasijausti, jog nenorėtum būti suparalyžuota – tu turėjai pamatyti, kaip sunku yra negalėti žaisti su savo vaikais, nekalbėti, etc. Ką aš ir noriu pasakyti, jog tai “MUMS VISIEMS” akivaizdūs dalykai, tad be filmavimo manieros (“iš akies”), norėjau pamatyti kažką ne tokio akivaizdaus – įdomių minčių, istorijų. Kad ‘tai’ yra sunku, man buvo aišku ir be šio filmo. Ir juo labiau buvo aišku po dvidešimties filmo minučių – vėliau aiškiau nepasidarė.
Pauliau, aš manau, kad daugelį ponu šis filmas gal ir privertė/privers susimastyti apie tikrasias vertybes, kurios pasirodo yra tokios paprastos ir t.t.. O kodel man patiko šis filmas, del to, kad esu egzistencinio absurdo tematiku mėgėja visame kame. Man tai yra supaprastinta, sušiuolaikinta Becketo ar Kamio knygu versija. Taip sutinku, kad ne tokia intelektuali kaip mano minetu rašytoju kuryba, bet pateikta pakankamai įtikinamai ir suprantamai kiekvienam eiliniam žmogui. Čia yra sprendžiamos tos pačios egzistencines dilemos: kaltės jausmas, egzistencijos paralyžiuje absurdiškumas, vertybių perkainojimas, susitaikymas su savo likimu ir t.t.. Ir man gal dar ir idomiau buvo stebeti, kaip su tais paciais dalykais susidoroja būtent toks žmogus, kuris prieš tai gyveno didelėje tuštybėje. Kaip jis priima šitą siusta jam išbandymą, įkalinimą?
Ką reiškia “kaip su tais paciais dalykais susidoroja būtent toks žmogus, kuris prieš tai gyveno didelėje tuštybėje”? Dar pasakyk, kad šiame tuščiame filme tu gavai pakankamai info, jog tai buvo tuštybėje gyvenęs žmogus? Tame ir yra esmė, kad SVETIMO SKAUSMO NEBŪNA. todėl viso filmo metu man neskaudėjo dėl pagrindinio herojaus – nes aš neturėjau progos su juo susipažinti. man visai nebuvo graudu žiūrėti į jo žmoną, vaikus, nes iki to momento, kai jie atsirado ekrane aš jų nepažinojau. aš suprantu, tai yra stereotipų scenarijuje laužymas, kai neįvedus į problemą, nesukūrus herojaus, iš žiūrovo bandomos išspausti emocijos jo atžvilgiu, bet šiuo atveju – nevykęs. tiesiog istorijos taip nepasakojamos (kaip jau ir minėjau – dalis be istorijos, t.y. pateikimo forma atrodo visai ok).
ech, pauliau, ne visiems sis filmas, ne visiems :P jei visiskai nepazinai filmo herojaus anei jo aplinkos, tai persasi isvada, kad paskelbei verdikta siam “nuobodziam” filmui ir nieko is jo nebelaukei/nebeemei. patyriau ir “svetima skausma”, ir pats permasciau gyvenimeli ir galimus likimo sypsnius, prisiminiau net trumpa filmuka skalvijoje apie panasu atveji. kiekvienam savo. nuo dardzylingo irgi ne visi is laimes mire, o ka jau kalbet apie apetito pataisyma svynio todo metu :)
lukai, į filmą tikrai ėjau be verdikto.
minejau ta 20 minuciu riba, bet – koks skirtumas?
nzn, man kazkaip pasirode pakankamai parodyta jo gyvenimo nuotrupu, kad bent kazkiek suvokciau koks jis buvo. na negali sakyti, kad jis buvo blogas žmogus, bet faktai apie tai, kad rupinosi juo ligos patale jo vaiku motina, o ne kazkuri is jo paskutiniu moteru, brangiu mašinu užsakymai, aplinka kurioje jis sukosi, gal leidžia suprasti, kad vyrukas gyveno prabangų, gal šiek tiek laisvoką gyvenimą.. Kad gal vaikams per mažai skyrė laiko, gal meilę savo švaistė ne tiem objektams, gal dar kažkas…
Ir nesuprantu Pauliau, kodel tu dabar bandai kazka itikinti, kad tas filmas nieko vertas. Jei mums likusiems jis kazka dave, kazkokias emocijas sukele, tai gal mes kazka jame atradome sau idomaus, vertingo. Gi visi tuom ir grazus, kad skirtingi esam ;)
klausimas, jurga, kodėl tu mane bandai įtikinti, kad jis yra kažko vertas – juk ne man vienam jis paliko vidutinišką įspūdį :) brangios mašinos nieko nesako – jeigu žmogus gali sau tai leisti, o ne iškelia virš kitų būtinų poreikių, tuomet ok. apie meilužę (būtent tą vieną, o ne n) tu nesužinai faktiškai nieko, o kalbi taip, lyg pusė filmo būtų apie jos gyvenimą, motyvus – filmo gale turi puikią progą įsitikinti, kaip labai ji norėjo susitikti ir kaip labai bijojo. vien tai, kad ji paskambino po tiek laiko, kai jau kartą nusispjovus galėjo pamiršti visiems laikams, daug ką sako. maža to, į paskutinė kelionę jis išvyksta su vienu vaiku ir pažada, kad kita bus su kitu – nepanašu, kad jo elitinė aplinka padarė jį paviršutinišku žmogumi. gal, gal, gal.. būtent, iš to ką matai, tai tik gal ir tegalima pasakyti.
aš neneigiu, kad šis filmas gali kažkam kažką duoti ir davė – duoda kiekvienas filmas. daugybę kartų sakiau, kad “iliuzijų traukinys” yra buko ir paviršutiniško humoro pavyzdys, bet neneigiau, kad visi jo metu juokėsi ir sakiau, kad sprendžiant iš publikos reakcijos 9 iš 10 žmonių tas filmas patiks.
aš bandau savo įspūdyje išspausti objektyvumą gaidą, kad pateikimo forma filmą užkoduoja nesėkmei. turiu omeny tą minėtą nesugebėjimą supažindinti su herojumi. sakau, man neskauda dėl žmogaus, kurio neturėjau progos pažinti – antraip nuo sopulių ir randų būčiau seniai miręs. kaip man neskauda dėl to, kad KAŽKAS užsimušė važiuodamas motociklu, taip neskaudėjo ir dėl šio filmo herojaus.
bet vėlgi.. čia gal tik aš nesugebėjau filme to įžiūrėti – pavyzdžiui tu aiškiai įvardinai jo paviršutiniškumą pagal prabangų automobilį ir aplinkos bukumą pagal tai, kad jo neaplankė meilužė.
aš, deja, ne.
Pauliau, jei nepastebejai tai pas mane prieš visus spėliojimus buvo GAL. O tau šis filmas pasirode nieko vertas todėl, kad herojus savo mintyse per visą filmą “nepasake” nė vienos sentencijos, kuri nugultu tavyje. Tu gi irgi pagal tai kažka nusprendei apie šią asmenybę? kad gal jis per lėkštas ir pan.. O man nebuvo ypatingai svarbu šiuo atveju žmogaus praeitis, intelektas, man buvo tiesiog idomi būtis tame būvyje, tame prote visos šios nelaimės kontekste. Ar kai mes sutinkame kažkokį žmogu, butinai turime apie ji spresti pagal jo praeiti ar užtenka pagal tai koks jis yra čia ir dabar tavo akivaizdoje? Ar gailesčio yra verti tik vienoki ar kitoki žmonės? Man tiesiog buvo idomi pati busena, emocijos patyrus toki likima ir šiuo atveju, kad tas likimo nuskriaustasis buvo toks ar anoks man nebuvo nei trūkumas nei privalumas. Nes yra tūkstančiai milijardų dalykų, išgyvenimų kurie yra bendri, artimi beveik kiekvienam žmogui. Man tiesiog iš atminties neišeina tas paprastas epizodas, kai pasibaigus televizijos programai, cypia nakti telikas ir jis visiškai bejėgis įveikti net tokia smulkmeną kaip paspausti pultelio mygtuką. Tai tarsi epizodas iš mūsų naktinių košmarų, kai tu šaukiesi pagalbos, bet negali nieko išrėkti, prisišaukti nes esi be balso.. Man ta kasdiene kova su tokiais paprastais dalykais ir buvo idomiausia, paveikiausia mano jausmams. Nes ji labiausia ir atskleidžia tą situacijos absurdiškumą ir nežinau ar ji būtų ta kasdienybė labai kitokia, jei ten būtų intelektualesnis žmogus..?
Tiesa man buvo viena uzstrigusi mintis apie jo sapna, kuriuo uzbaigs savo knyga. Butent ši mintis ir sužadino manyje gailesti šiam žmogui. Kad net ir prakeikti cinikai svajoja, sapnuoja hapyendus, kažkuo tiki net jei ir neparodo to.
Amerikoje gimęs žydas JULIAN SCHNABEL yra tiek žymus dailininkas, kad kai jis nutarė debiutuoti kino režisieriaus kailyje, filmuotis pas jį sutiko: David Bowie, Gary Oldman, Benicio del Toro, Dennis Hopper, Courtney Love, Christopfer Walken ir daug KITŲ, kuriuos mielai sutiktų pakviesti pripažinti kino autoriai. Sekančiame filme jau buvo Johnny Depp, Sean Penn, Hector Babenco… Po galais – kam ta statistika? – girdžiu nepasitenkinimą. Ogi vien dėl to, jog prisikapstytume ir prie dar vieno, suvaidinusio pagrindinį vaidmenį – žinotą kaip Almodovaro aktorių (dabar jau teks jo atžvilgiu kitas pavardes minėti ;) ) – JAVIER BARDEM…
Ir tą faktą iškeliu jokiu būdu ne todėl, kad ką tik išmušė šio ispano „žvaigždžių valanda” ir,žinoma, tapo kultiškai madinga paminėti jį. Aišku, domina JŪROS GELMĖSE – 2005 metų KINO PAVASARIO atidarymo filmas. Suprantama, dėl ryškaus siužetinio pagrindo analogiškumo – abiejų filmų centre fiziškai absoliučiai neįgalūs herojai.
Menas nepasiduoda liniuotėms ir svarstyklėms. Bet lyginti knieti. Sakau be tuščiažodžiavimo – manau, kad SKAFANDRAS IR DRUGELIS nusveria ispanų neįgalųjį Bardemą. Aiškinu, kodėl taip sakau.
Po pradinio akcento (apie jį tuojau) SCHNABELIS tuoj pat žiūrovui leidžia suvokti, jog jo filmo „tyrinėjimo objektas” – ligonio VIDUS. Tai yra, nedviprasmiškai rodoma, kad viskas, kas vyksta filme yra perteikiama per invalido mąstymą, jausmus, išgyvenimus – fizinę žmogaus išskirtybę Žemėje, kurią likimas palieka 40-imtmečiui vyrui. Kad tą galėtų parodyti ekrane, režisierius-dailininkas pasikviečia superprofesionalų operatorių – amato garsenybę lenką Janušą Kaminskį. Filmuodamas kitokius, STEVEN SPIELBERG prekinio ženklo filmus, Kaminskis sugebėjo gauti du OSKARUS (Šindlerio sąrašas, Gelbstint eilinį Rajeną). Įsivaizduoju, jog europietiška kilmė įgalino operatorių pasijusti dar kūrybingesniu Prancūzijos profesionalų tarpe ir nufilmuoti „akies” matymą nuo pirmųjų kadrų didžiai išradingai ir talentingai. Taigi, filmas akcentuoja, tarsi viską matytume išties iš ligonio vidaus – visi tie kameros dogmiški drebėjimai, spalvų raiška, žaismė su ryškumais – rodo situacijos tragizmą, pripažinkit, įtaigiai. Ir jeigu kūrėjų pasirinkimas buvo RODYTI SITUACIJĄ TIK IŠ LIGONIO MATYMO, savaime aišku, tame ir filmo koncentracija tik į insulto ištiktąjį. Vėl turiu omeny, kad visa gan gausi filme žurnalisto aplinka – tarsi pagalbinis antūražas, detalės, padedančios rodyti herojaus jausmus ir likimą. Gi JŪROS GELMĖSE gulintis Bardemas yra pats tarsi esminė detalė visiems tiems vykstantiems aplink jį buitiniams konfliktėliams, giminaičių rūpesčiams, netgi klausimams dėl turto. Filmo centras ir nusikelia į juos, nors gal daugiausia kameros laiko ir lieka filmuojant paralyžuotąjį. Todėl DRUGELIS IR SKAFANDRAS man įdomesnis. Filmas tik apie insulto pakirstą žmogų po šio įvykio. Ir jei rodoma kažkas iš jo praeities, tai tik per jo prisiminimus ar sapnus būnant dabartinėje būklėje. Jeigu kūrėjai būtų ėmę ir pradėję realiai rodyti, kas buvo tas Jean Dominiq Bauby iki insulto, šakės – filmas būtų nugrybavęs į neišvengiamas saldybes. O dabar jau titruose suskambusi daina – vienas iš Prancūzijos simbolių, – Charles Trenet JŪRA, filmą ir užbaigia – ji skamba priešmirtiniuose Bouby prisiminimuose tuo momentu, kada jį ištinka nelemtas smūgis. Giliai tinka ir kitas įsimintinas muzikinis motyvas, kada ligoniui suteikiama relaksacija prie jau realios jūros – vėlyvojo periodo vokalo originalo TOM WAITS atliekamos dainos. Žodžiu filmo sustygavimas, saikas ir skonis – tiesiog viršūnė.
Teiginį, kad nieko nelieka (tezių) iš filmo irgi neigiu. Esu žiūrovas, kuriam išties nevaidina lemiamos reikšmės filmo siužetingumas, juolab citatos. Jų neprisimenu. Bet šis filmas išimtis. Galiu „ant smūgio” pacituoti net dvi. Tai bene pirmoji frazė, kurią iššifruoja medikai iš Bouby akies:
-Aš noriu mirti.
Darau oftopiką. Darbe turime būtinybę kalbėti nelietuviškai. Ir būtinai apšnekame, kas atsitiko savaitgalyje. Sakau – mačiau tokį štai filmą. Pirmas klausimas buvo – tai per kiek laiko jis parašė TĄ KNYGĄ?? Pasimečiau – sakau, gal per metus? Dabar pasitikslinau – nuo smūgio iki mirties praėjo lygiai metai ir keturi mėnesiai. Reiškia tikrai diktavo apie metus. Ir kokios čia kalbos gali būti, kad autoriai persūdė su „raidynu”! Juk tai kertinis žurnalisto reikalas buvo per likusį gyvenimą…
Citata man svarbi, nes po jos buvo ta abėcėlė – reiškinys, kada žmogus-daržovė rodo Žmogaus iš didžiosios raidės VALIĄ ir RYŽTĄ pasiektį savo tikslą – pateikti žmonėms viską, ką jam suteikė galimybę pateikti žmonijai. Nors aplinkybės tam absoliučiai nepalankios…
Kai buvau pyplys man neišdildomą įspūdį paliko šleivakojis, per mažas, per kresnas, per lėtas distancijoje, nemokantis apžaidimo fintų Vokietijos futbolo rinktinės vidurio puolėjas Gerdas Miuleris. Visi po jo buvę Dievo apdovanoti ar fenomenalia technika, ar greičiu , ar smūgiu bombardyriai (Kruifas, Maradona, Ronaldo (ihnio), Kaka) per gyvenimą nepaliko nieko panašaus atmintyje kaip Miuleris. Taip, praėjus 32-iems metams, 2006 m sumušė jo Pasaulio čempionatų rekordą Ronaldo (14 įvarčių), bet tegul pabando pataisyti vieno šio turnyro pasiekimą (10 įvarčių). O per 62 rinktinės mačus pasiekti 66 įvarčiai, žinoma, neturėtų niekam būti pasiekiamais. Apie žmogų, neturėjusio išorinių duomenų, buvo rašoma – išeidama su juo komanda žino, kad pirmauja 1:0. Apie nieką kitą. Ir tai žmogui, kurį nesaugojo mažiau kaip du gynėjai, kai jis priartėdavio prie baudos aikštelės. Visa tai rašau, nes mūsų filmo herojui, kaip ir Miuleriui, rodosi absoliučiai neskyrė likimas padaryti tai, ką jis padarė (pagal jo tą knygą ir parašytas scenarijus). Bet įsijungė žmogaus Valia, tikslo siekimas, užsispyrimas, kaip rašiau, duoti žmonijai VISKĄ iš savęs, kas tik įmanoma ar neįmanoma aplinkinių požiūriu. Ir nekenčiu tokių piliečių – daržovių, kaip vedantysis baleto kritikas H.Š., kuris visai Lietuvai apskalambyjo, jog Siemense matė tik pusę M.BEJART baleto trupės spektaklio scenos ploto. Žmonės padaro tai, ką matome filme, o čia – nesugebama pakelti profesionaliosios subinės ir atsisėsti ant laiptelių, kad matytum visą sceną! Kalti blogai pastatyti rūmai, organizatoriai, sukūrę tokį komfortą, bet tik ne pats…
Tokius tikslus ir matau, kuriuos norėjo pasakyti šiuo filmu autoriai. Visiškai nedidaktiškai, nemoralizuojant ar baksnojant pirštu į didvyrį. Kultūringai, įtaigiai, žmogiškai, meistriškai. Netgi visuose matytuose filmuose nekinogeniška gražioji Romano Polanskio žmona čia – gerai žiūrisi. Šiame iš KINO PAVASARIO programos nugvelbtame filme viskas „gerai žiūrisi”…
Tiesa, štai ir antroji citata:
– Visada noriu tave matyti – sako žmogus dažnai matantis save veidrodyje mylimąjai (mūsų blogybė, kad nuolat nematydami savęs, įsivaizduojame save per gerai). Tai irgi parodo jo VALIĄ nepasiduoti ir bent sau jaustis Žmogumi iš didžiosios raidės.