Vienintelė asociacija, kurią sukelia albumo pavadinime esantis žodis „Tourist“ – paskutinė scena iš filmo „ Gerasis Vilas Hantingas“. Pamenat kelionę vienumoj beviltiškai sulopytu automobiliu pas savo žmogų fone skambant Elliott Smith „Miss Misery“? Užsimerki ir ta emocija, jausmas sugrįžta.
Tai ne instrumentuotė, ne vokalas, bet tai, ką žmogus įdeda į kiekvieną žodį. Ir tokiu atveju visai nesvarbu ar klausais Jeff Buckley, ar Jamie Stewart („Xiu Xiu“), ar jau minėto Eliott Smith – nuoširdumas paperka ir įtraukia.
Chris Garneau vokalas retai pakyla aukščiau ramaus kalbėjimo. Visą tą laiką, kol grotuve sukasi jo darbas, jautiesi lyg vidurnaktį užsukęs pas draugą gyvenantį prastos garso izoliacijos name – jis ir vėl neatsispiria nepagrojęs kelių naujų dainų. Tyliai, bet iš širdies gilumos. Pianinas, violončelė ir kontrabosas – tai viskas, kas stovi prieš mano akis. Daugiau nieko ir nereikia. Ir… Man regis albume iš tiesų sklando namų įrašo dvasia – kartais lyg pašalinių garsų specialiai sukurta, bet vis tiek miela.
Taip ir norisi pasakyti, kad pirmoji pristatomoji daina iš albumo – „Relief“ – bei paslėptas Eliott Smith „Between The Bars“ „koveris“ yra gražiausia, ką galima rasti „Music For Tourists“, bet tai būtų paviršiumi slystantis melas. Reikia klausyti – gražiausi dalykai kartais būna pasakomi labai tyliai.
http://www.myspace.com/chrisgarneau
Susipažinimui:
http://www.sendspace.com/file/kebxcr
Na, gal ir butina perklausyti visa darba kad suprast ir ivertint, izvelgt visuma bet.. teigti kad yra dar kokiu stand-out’u be dvieju tavo minetu, ir _nepateikti_ ju, yra nepagarba :) jei rimtai – kas gi ten dar yra, ko nereikia drozt keliolika kartu kad pamegt?
kadangi albumus vertinu is bendro vaizdo, o ne atskiru dainu, tai ir nepersistengiau su atskirais pavadinimais.. tiesa, nieko “drozti” ir nereikejo. kazkaip naturaliai dazniau klausau “we don’t try”, “so far”. mineti du gal tik pirmus tris kartus buvo nerealus standout’ai.
kaip tik iki tavo zinutes spejau perklausyt anu majpeise, ir uz tas pastangas isirasiau sau “between the bars” kaip viena is dainu, kurias pirmas skambinsiu gavusi pianina :) nerealu, regis, jis ja taip gailiai miauksedamas dainuoja, o as tiesiog negaliu nesisypsoti…
Labas, susitikom (:
” Chris Garneau vokalas retai pakyla aukščiau ramaus kalbėjimo” ir tai, ko gero, labiausiai tinka vakarams. Lėtai lėtai.
Beveik kaip sėdėtum senamiestinių namų virtuvėse, ir pusiau girdėtum kaimynų grojimą.
Labas. Smagu :)
http://www.blogotheque.net/concertaemporter/
Bet ir paties Elliot Smith ta daina itin graži (;
Yra dainų, kurias sunku sugadinti. Jos gali patikti daugiau/mažiau, bet.. O Elliott Smith kūryba bendrai yra gėris. Vakar nusprendžiau, kad tai yra chamizmas nusipirkti cd ir nieko apie ji neparašyti.. Tai artėja ir ES “New Moon” eilė.
Gerai, tada pasiskaičius jo daugiau gal klausysiu, nei vien tik Between the bars (;