Didžiuojuosi savimi – jau daugiau nei savaitę keliauju po Mianmarą ir štai jau atėjo eilė įrašui apie prieš tai aplankytą Bangkoką. Buvau iš tų, kurie kokiais 1996-97 metais naudojosi „Atviro Lietuvos Fondo“ suteikta valanda interneto per savaitę ir reikia pripažinti, jog Mianmaro tų laikų technologijos bei greičiai dar nepasiekė, tad pigiuose hosteliuose dažnai būna sunku surasti valandėlę internetui lovoje, nes lovos su šia prabanga čia nekomplektuojamos.

Ne Tailandas, bet būtent Bangkokas, nes taip iki šiol ir nesiryžau skirti šiai šaliai vos poros savaičių – atidėjau vėlesniems laikams, nes sunku patikėti, kad turizmas galėtų dar labiau pakenkti negu yra pakenkęs dabar (ko nepasakysi apie Mianmarą). O šalį vizai pasidaryti vis tik reikėjo pasirinkti ir aš nutariau, kad verčiau jau skristi tiesiai į Bangkoką nei į Pietryčių Azijos kainomis nė iš tolo nekvepiantį Singapūrą.

Žinau, kad kitą kartą skrisdamas į Tailandą turistinę vizą pasidarysiu Lietuvoje. Nežinau ar yra skirtumas – darydamasis vietoj, „on arrival“, palikau šimtą batų (ne tai, kad konfiskavo visą batų siuntą, bet toks yra jų vietinės valiutos pavadinimas, kas išvertus į dolerius prilygtų …), tačiau didžioji problema buvo pasikuklinimas atsistoti į eilę pagyvenusiems asmenims bei tiems, kurie laukia jungiamojo skrydžio (neabejoju, kad prie to smarkiai prisidėjo toje eilėje pamatyti neskoninguose šortuose skęstantys lietuviai – blogiau už juos Bangkoke man atrodė tik rusai, kurie net Grand Palace atrodė, jog buvo nutrenkti tiesiai iš Phuketo). Atstovėti valandą-pusantros chaotiškoje eilėje su kiaulės akių meistrais indusais po sunkios kelionės net sukėlė minčių, kad reikia važiuoti namo. Keista, kad visų tų eilių eilėse nemato oro uosto pareigūnai – kai jau ateina laikas įsikišti jiems, tvarkos daryme teisingumo būna tiek pat, kiek išsiskaičiavime pirmais antrais. Gaila, kad pirmas šalies skonis kiek apkarsta.

Vykstu link Khao San Road – taip vadinamo bacpakerių rojaus. Tiek dėl pramogų, tiek dėl lovų kainos. Tai vieta, kuri vertybių skalėje yra kažkur tarp Palangos Basanavičiaus gatvės ir zoologijos sodo. Iš vienos pusės šlykšti vieta, iš kitos – nemokama pramoga. Čia galima pamatyti ne tik dvasinio peno nusitašyme iki žemės graibymo ieškančių baltaodžių, bet ir nemažai vietinių. Nekalbu apie prekiautojus, kurie vietoje siūlo viską nuo keptų lervų bei skorpionų iki padirbtų žurnalisto pažymėjimų bei universitetų diplomų – esmė, kad jau ir vietiniai čia atvažiuoja papramogauti, akių paganyti. Pilnai juos suprantu, nes nežinia kur dar tokioje neįtikėtinai tirštoje masėje gali tilpti tiek tuštybės. Visokių žmonių esama ir ten, bet man vis tiek buvo smalsu, kuo antrą valandą nakties skiriasi ėjimas keturiomis Londone, nuo ėjimo Bangkoke? Pirmyn atgal zuja kokias tai nepalietes imituojančios moterytės su megztomis beretėmis. Be kitų niekaliukų jų rankose medinės varlės, kurių nugaros paviršiuje grioveliai, braukiant kuriais išgaunamas į karksėjimą panašus garsas. „You are a lucky man, ser“, – sako man kažkas. „You know why?“, -prideda. Pirmą kartą nežinau, bet po trečio karto suvokiu, kad jeigu trys žmonės tau sako, kad tu esi laimingas žmogus, turi turėti stiprių argumentų, jog jais netikėti. Nesunku čia pasijusti svarbiam, gražiam, laimingam – atrodo, kad visi tau tik to ir linki. Tiesą kartą gal kiek neišsimiegojęs skubėjau žiūrėti vietinių atrakcijų, kai vietinis man pavymui šūktelėjo: „Mister, you look starving“. Kostiumų siūlytojų taktikoje kažkas naujo, pamaniau. Vietoj to, jog tave girtų už išvaizdą ir taip prastumtų dar porą gražių dalykėlių, jie sako, kad atrodai, kaip sulyselis, bet tipo nėra tokio kūno, kurio nepataisytų vienas kitas naujas drabužėlis. Tiesa, neturiu laiko gilintis į tos dienos akcinį pasiūlymą, tad lekiu toliau, o mane „dašyla“, jog iš tiesų tekstas buvo „Mister, you look stuning“. Boring, iš tiesų. Kaip ten bebūtų, atrodo, jog tai viena geriausių apylinkių apsistojimui. Geresnė man pasirodė nebent netoliese esantis Thewes. Pats apsistojau tiesiai už Khao San Road – Khaosan Rainbow Hostel (22 Lt naktis).

Sekmadienį dar spėju aplankyti labai rekomenduojamą Chatuchak Weekend Market – kaip ir išduoda pavadinimas, jis pasiekiamas tik savaitgaliniams Tailando sostinės lankytojams. Sakoma, kad šiame milžine yra apie 8000 pardavėjų ir lengviau būtų pasakyti, ko čia negalima gauti, nei, ką galima. Bet nors ir esu azijietiškų turgų bei turgelių fanas, šis savo žavesį mano akyse po kurio laiko prarado – taip, yra visko, bet tarp dalykų, kurių jame nėra atsiduria vienas svarbesnių – dvasia. Tris-keturis kartus mažesni turgeliai, kurių Bangkoke apstu, paliko nepalyginamai geresnį įspūdį.

Kas man visada atrodo unikalu, ypač kalbant apie naktinius turgelius, yra tų vietų transformavimasis. Kepurių pardavėją ryte, vakare keičia vištos šlaunelių kepėjas. Automobilių stovėjimo aikštelę darbo metu, po jų atpažinsi, kaip jūros gėrybių restoraną ant ratų. Chinatown čia vienas geresnių, kiek teko matyti. Stengiausi, bet neapsimetinėsiu – nesugebėjau viso įveikti. Kartais eini, eini gilyn, o šviesos tunelio gale taip ir nematyti. Bet jeigu reikia ko nors sau, šeimai ar artimiesiems – čia tikrai nesunkiai rasi. Puikūs turgeliai ir netoliese Khao San Road (einant link Grand Palace). Beje, ten galima lervas ir visus kitus keptus gėrius nufotografuoti nemokamai, skirtingai negu pačiame Khao San Road. Realiai kažko įdomesnio galima ieškoti kone prie kiekvienos prieplaukos, kurių Chao Phraya upės maršrute yra koks 30 (5, 6, 13, 30 – prie geresnių). Maisto prasme man įstrigo kažkuris iš turgelių judant nuo Grand Palace į Šiaurę, netoliese vieno ten esančių universitetų. Bendrai sakoma, kad geriausias maistas būna būtent netoliese universitetų bei ligoninių. Asmeniškai tuo teko įsitikinti tik kartą ir, jeigu klaustumėt manęs, tai vien Bangkokui šiek tiek pažinti reikia bent 2-3 savaičių. Reikia ir norėčiau – čia kiek priešinga tam, ką daug kas prognozavo man ir visiškai tai, ką aš pats jaučiau apie šį miestą. Man Bangkokas patiko.

Beje, užsiminiau apie upės transportą. Pasiplaukiojimas Chao Phraya man tapo viena geriausių „value for money“ pramogų. Realiai tu už nepilnus du litus gauni valandos pasiplaukiojimą. Man tai kažkas panašaus į Niujorko „Staten Island“ keltą. Pastarasis, tiesa, visiškai nemokamas ir skirtas darbo liaudžiai, šis gi labiau turistinis, nors aš jį puikiai pritaikiau savo kelionių reikmėms. Kai klausiau į trečią dešimtį įšokusios tailandietės ką ji mano apie šį transportą, išgirdau, jog dar nei karto juo nesinaudojo, nes jis… turistams. Tiesa, su ja teko pakalbėti ir apie jų karaliaus kultą. Na, realiai jis čia visur: prieš kino filmus teatruose, virš prietaisų skydelio taksi automobilyje, sankryžose, etc. Klausiu: už ką jūs jį taip? Nes čia ne Baltarusijos atvejis ir Šiaurės Korėjos, čia žmonės nuoširdžiai myli savo karalių ir neduok dieve kas nors apie jį tars blogą žodį! Nu, sako, jis Tailandui padar4 tiek daug gero. „Ką konkrečiai?“, – klausiu. Ir čia žmogui nepavyksta išrutulioti nieko konkretaus, ką jis pats ir pripažįsta. Jos kiek vyresnis draugas ne ką daugiau konkretus. Aš net klausiau ar jie mano, kad karalius yra tikras ar tik virtualus, bet čia jau jie įsitikinę, kad tikras, tik, sako, gyvai jis atrodo kur kas senesnis nei geriausius laikus menančiuose plakatuose.

Grand Palace teko palikti 500 batų. Į balą išmesti pinigai, kad ir ką, kas besakytų ar manytų. Yra toje teritorijoje ir gražių dalykų (kurių, beje, niekas neapžiūrinėja, nes jie nėra įvardinti, kaip patys svarbiausi), kaip antai šios begalinės, piešiniais išmargintos sienos, bet ta pati pati pačiausiai vieta yra konvėjerių konvėjeris, primenantis tą iš „Pink Floyd“ klipo. Mano mylimam filme „Good Will Hunting“ vienas pagrindių aktorių-psichologas savo jaunajam pacientui, visažiniam Vilui skelia kalbą apie tai, jog jis žino visko, bet tarp kitų dalykų, jis nežino ką reiškia stovėti Siksto koplyčioje ir matyti visą tą grožį, jausti jį. Bet gi realiai įdomu, kada jam pačiam teko galimybė tai jausti, nes gi tikrovėje niekas tau ten neduoda laiko jausti. Tas pats ir Grand Palace, kur pro vienas duris įeini, pro kitas išeini. Nėra laiko pajausti tos vietos šventumui, bet užtat lieka daug erdvės savo tolimesnių planų peržiūrėjimui – ar tikrai verta lankyti vietas, kurias gali tik pamatyti, bet negali pajusti? Kuo tai skiriasi, nuo iliustruotosios istorijos? Ir tai galioja ne tik toms vietoms, kuriose net akimirkai negali atsipalaiduoti, bet ir miestams, kurie iškilo per tūkstantmečius, tačiau foto aparatuose yra kažkaip puikiai sutalpinami per dieną. Būtų buvę gerai į šiuos klausimus sau spėt atsakyt iki kelionės pradžios, bet geriau vėliau negu niekada. Greta Grand Palace, Wat Pho, galima pamatyti gulintį Budą. Aplankęs galiu patvirtinti – jis iš tiesų didelis ir tikrai guli.

Įdomu, kad kitoje upės pusėje nuo Grand Palace esantis Wat Arun sulaukia nepalyginamai mažiau turistų dėmesio. Spėju todėl, kad iki jo reikia keltis keltu už 3 batus ir tai trunka bent porą minučių. Kita vertus, galbūt būtent tai ir daro tą vietą nepalyginamai patrauklesne. Malonu ir užlipti ir apsidairyti.

Turi bangkokiečiai labai žavų (architektūriškai, iš vidaus – pirmi aukštai normalūs, vėliau tiesiog kopi pasienėmis) „Bangkok Art and Cultural Centre“. Va tik ekspozicijos jame smarkiai nusileido pačiam pastatui.

Reiks dar panagrinėti, ką gali pasiūlyti Bangkokas (tikiuosi padės ir kelionėje į Mianmarą sutikti tailandiečiai), nes skrydis atgal, Lietuvos link, irgi iš Bangkoko, tad tikėtina, dar užsuksiu.

Paskutinę dieną beveik nemiegu, nes dar nebuvo tekę susidurti su biudžetinėmis „AirAsia“ avialinijomis, tad nenoriu rizikuoti ir bandau būti laiku. Apie šeštą ryto susistabdau taksi, nes net oro uosto puslapyje minimas maršrutas nesirodo pusvalandį. Taksistas išgirdęs, jog reikia į Don Muang oro uostą (į Mianmarą skrendama iš ten) konstatuoja: 500 batų. Sakau, ok, junk skaitliuką. Skaitliukas prisuka 200 batų, dar apie 50 sumoku už važiavimą greitkeliu.

Jeigu kada teks vykti į Don Muang, jokiu būdu nepirkite nieko valgyti bendroje zonoje – nieko blogiau nesu valgęs paskutinius dešimt metų. O tai juk Bangkokas! Geriau jau įsichekinus, dar kartelį įsichekinti į McDonalds.

Geriausia: pjaustyti švieži vaisiai po 40 batų, maistas, pasiplaukiojimas keltu, turgeliai, žmonės (ne pardavėjai Khao San Road), Wat Arun.

Blogiausia: Grand Palace

Mianmaras – jau greitai :)