DSC00169
Pagrindinė priežastis kodėl atvykęs į Bangkoką sekmadienį, į Mianmarą išykau tik ketvirtadienį, aišku, buvo vizos reikalai. Prie mažiau svarbių buvo noras bent vienu kasniu paragauti Bangkoką ir šiek tiek atsigauti po kelių ne itin sėkmingų persėdimų kelionės.

Lietuviams, kaip neturintiems Mianmaro ambasados, paprasčiausia viza yra darytis šalyje iš kurios skrisite į Yangon arba Mandalay miestus. Situacija su Mianmaru keičiasi kone kasdien, bet be burtų, reiktų įsivaizduoti, kad skrydis lėktuvu yra vienintelis būdas užsieniečiui patekti į šalį. Yra žemės sienų su Tailandu, bet ir tos pačios priklausomai nuo politinių nuotaikų, tai atsidaro, tai užsidaro. Gauti vizą nėra sunku, nebent jums labai nepasiseka su išankstinėmis informacijos apie šalį paieškomis ir jūs skiltyje „occupation“ įrašote „journalist“ arba „photographer“. Matyt, kad karinio režimo valdomoje šalyje šios srities specialistų yra per daug. Žinau, kad yra ambasada Bangkoke, Singapūre, tikėtina, jog yra ir kitose Azijos valstybėse, bet tiek jų veiklos specifiką, tiek buvimo vietą reikėtų pasitikrinti atskirai.

Mianmaro ambasada veikia kasdien. 9-12h. dokumentų pridavimas, 15.30-16.30 atidavimas. Jeigu reikia, vizą galima pasidaryti ir tą pačią dieną, bet man kažkaip nesinorėjo rizikuoti, nes teko girdėti gandų, jog tokiu atveju reikia rodyti konkrečius kelionės po šalį maršrutus, įtikinti, jog tikrai reikia šiandien. Kai padaviau dokumentus, man automatiškai pasiūlė ilgiausią – dviejų dienų gamybos variantą, kas reiškė, jog dokumentus pridavęs pirmadienį, atsiimsiu trečiadienį – dieną prieš skrydį. Lėčiausios vizos kaina yra 810 batų, kitos dienos apie 1000, tos pačios – apie 1200 batų. Beje, kartu su manimi vizą besidariusiam italui jos reikėjo tą pačią dieną ir ambasados darbuotojai išskyrus didesnę sumą paprašė tik tų pačių dalykų: užpildytos formos (randama vietoje), dviejų nuotraukų, paso kopijos. No alarms, no surprises šioje vietoje. Dvyliktą valandą durys į ambasados patalpą, kur gali priduoti dokumentus uždaromos, nors ten lieki dar kone valandai, kol atstovi eilę susimokėti už vizos darymą. Vyksta ten pat, bet dokumentų pridavimui ir apmokėjimui yra dvi skirtingos eilės.

ussr
Įdomiausia reikalo dalis buvo vizos gavimo anketa. Jeigu sakoma, kad kelionėje gali pažinti save, tai Mianmaro vizos gavimo anketa įrodo, jog save gali pažinti dar gerokai prieš ją. Geriausių anketos punktų trejetuką uždaro klausimai apie tėvo vardą (primena tarybinius laikus), tavo ūgį, akių ir plaukų spalvą, sudėjimą. Nemažai kas eilėje atradinėjo savo akių spalvą, bet įdomiausias klausimas vis tik buvo apie sudėjimą. Nežinodamas kuriuo kampu prigriebti šią problemą, nurašiau tai, ką pamačiau moteriškės stovinčios prieš mane anketoje: „medium“. Už manęs stovėjęs italas padarė tą patį. Eilės gale, mačiau, stovėjo apkūnokas vyrukas – įdomu ar suveikė sugedęs telefonas? Kokiu kitu atveju gal būčiau pabandęs pažaisti ir įrašęs „blond“ prie plaukų spalvos, nes neatrodė, kad ten kam nors tai būtų buvę įdomu, bet kai kelionė „ant nosies“, rizikuoti nesinori.

Trečiadienį viza be didesnių ceremonijų atsiduria rankose – belieka laukti ar šalis nustebins labiau už anketą.