Šiandien vakare „ADrenalino“ komisija apdovanos geriausius Lietuvos agentūrų bei kūrėjų darbus. Tokie apdovanojimai vyksta jau dešimti metai ir panašiai tiek pat laiko žmonės šneka, kad nemaža dalis darbų nenusipelno prabangių strėlių, nes yra padaryti ne rimtiems klientams (šiame kontekste – mokiems bei reikliems), bet draugams, pažįstamiems ar šiaip geriems žmonėms, kurie sutinka paskolinti savo įmonės vardą mainais į apdovanojimų vertą reklamos kūrinį. Pasauliniame kontekste apdovanojimų troškulys yra pasiekęs ir dar aukštesnį lygį – ten būna, jog vienas agentūrų tinklas sukuria “scam” reklamą klientui, kuris dirba su kitu tinklu arba sukuriamas darbas savam klientui jo apie tai neinformavus, arba dar ciniškiau – sukuriama kontraversiška reklama klientui, kurio agentūra nėra akyse mačiusi. Bet kodėl tai (praleiskim užsienio pavyzdžius) yra blogai? Tik dėl kuriam laikui padidėjančio pavydo kiekio (tam nėra pagrindo, bet apie tai vėliau) Lietuvoje? Ką daryti, jeigu žinau, jog festivaliui yra priduoti darbai, kurie niekaip neįsipaišo į reikalavimą „darbai turi būti sukurti ir viešai demonstruoti 2011 m. gegužės 1 d. – 2012 m. balandžio 30 d.“? Skambinti Šepučiui ir įskųsti? Ne, ir štai dešimt priežasčių kodėl:

Nes tokios reklamos net neturėtų kelti pavydo – pavydėt gali tik tie, kurie patys (bet kuriuo atveju) „nepavaro“. Vieni sako, kad jiems apdovanojimai yra nesvarbu, kiti, jog jie tokiais žaidimais neužsiima, tačiau palikim tokius „atmazus“ nuošalyje ir vis tiek akivaizdu, jog tie, kurie padaro daugiausiai gerų reklamų draugams, padaro ir daugiausiai gerų reklamų kitiems savo klientams. Koks skirtumas vieną „shotlist’ą“ gavusiai agentūrai ar festivalį kažkas laimi su dešimt, ar su penkiolika strėlių? Nes vis tiek laimi tie, kurie turi laimėti.

Nes be tokių reklamų festivalis būtų ne toks įdomus. Šiemet festivaliui pateikti 197 darbai. Spėju, kad tradiciškai ne vien užsienio žiuri didelė dalis darbų buvo nematyti. Koks skirtumas ar tai draugui išsiųstas „direct mail“ ar per TV prasuktas klipas – svarbu, kad balsuojant būtų už ką kelti ranką ne iš pareigos.

Nes tai rodo industrijos potencialą. Rinka jauna, auganti, bręstanti ir nemaža dalis gerų idėjų žlunga neįveikusios kliento saugumo jausmo barjero, tačiau tokie (kiti) darbai padeda atremti teiginį, jog Lietuvoje veikiančios agentūros negali „pavaryti“.

Nes nugalėtojų niekas neteisia. Kai klientui ateis laikas rinktis agentūra jis atkreips dėmesį nebent į tai, kas laimėjo festivalį (yra geriausia agentūra Lietuvoje), o ne su kokiais darbais tai pasiekta. Juoba klientui dažnai daug paprasčiau įvertinti bei pasimėgauti drąsiu ir tuo pačiu išsiskiriančiu darbu kažkam kitam (jeigu tai būtų jam, įsijungtų poreikis saugesniai reklamai).

Tai padeda agentūroms pritraukti naujus talentus. Nors nemaža dalis žmonių dirbtų bet kur (apsaugok nuo jų, Viešpatie), yra tokių, kuriems ne tas pats, kur dirbti. O ką tu gali spręsti apie agentūrą, kuri kepa darbą po darbo ant korparatyvinio kliento įmonės šablonėlio?

Tai parodo agentūros kultūrą. Kažkada norėjau padirbėti mažoje agentūroje (vs. didelė sustabarėjusi įmonė su savo jau užfiksuotais veikimo principais, kuriuos sunku pakeisti), bet ilgainiui teko suvokti, jog „maža agentūra“ yra ne fizinis, bet mentalinis dydis, t.y. jeigu agentūra pati savo vizijoje įsivardina, kad geriau darbus padaryti laiku ir grįžti namo laiku, o ne pabandyti įrodyti savo gerumą kitų agentūrų atžvilgiu, tai nieko tu tokioje agentūroje nepakeisi. Lygiai taip pat „darbai draugams“ negimsta įmonėse, kuriose nėra aukštinama kūrybiškumo kultūra – tam tiesiog nėra poreikio. Kūrybiški žmonės, kaip ir kūrybiškos agentūros turi (bent) vieną prakeikimą – jie tiesiog negali nekurti. Tokių agentūrų klientai gali tikėtis, kad agentūra jiems atneš daugiau nei „brief’e“ užsakytas TV klipo bei banerio scenarijus.

Tai padeda išlaikyti bei motyvuoti darbuotojus. Vėl gi – rutininiai darbai, kurie užtikrina stabilų atlyginimą yra gerai, tačiau kai tavęs draugai paklausia apie geriausią per metus padarytą darbą ir tu turi gintis „frazėmis alia „kad jų daug yra – sunku išskirti vieną“, priverčia susimąstyti ką ir kodėl tu dirbi. Kur dėžučių lankstytojai ryte semiasi motyvacijos?

Padeda atsirasti naujiems dideliems klientams. Visi nori savo penkiolikos minučių šlovės, tačiau ne visi dabar gali už tai susimokėti. Šiandien padėjom už ačiū, rytoj padarysim už 500 Lt, po poros metų jau gal ir už 500 000 Lt. Tam tikra prasme, tai yra investicija yra rinką bei save.

Tai parodo, kiek agentūra yra linkusi investuoti į tai, jog pasiektų geriausią rezultatą. Nes joks darbas nepasidaro pats. Iš kur tas iniciatyvumas? Juk jeigu nėra darbų už kuriuos klientas gerai sumokės, galima tiesiog pasėdėti susikėlus kojas ant stalo, pabrausinti. O juk dažnai tokie darbai net persikelia į viršvalandžius, nes darbo metu ir taip yra ką veikti. Tikiu, kad agentūros, kurios daro daugiau nei joms reikia, kad išgyventų, ir į didelio biudžeto projektus žiūri atitinkamai. Galima kaskart sutikti su kliento komentarais (kurie dažnai yra kelių žmonių prieštaraujančių komentarų bendras vidurkis), nes taip sunaudojama mažiau agentūros išteklių, taigi projektas tampa pelningesnis, bet galima kaskart susikrauti į mašiną visą komandą ir nuvykti pas klientą pabandyti įtikinti, jog vis tik reiktų daryti vienaip, o ne kitaip.

Bet gal aš klystu, gal iš tiesų yra priežasčių dėl kurių tokių darbų autorius reikėtų bausti? Už tai, kad daro nemokamai, už tai, kad paleidžia radijo klipą vieną kartą per „Suvalko“ radiją trečią valandą nakties, už tai, kad atspausdina penktadalio lapo dydžio maketą laikraštyje, kurio pavadinimo niekas nežino arba tiesiog už tai, kad daro tai, ko galėtų ir nedaryti?