Kažkodėl visada norėjau parašyti apie savo kuprinės turinį. Ir kuo toliau, tuo labiau. Ir kuo toliau, tuo juokingiau, kai matau, kaip jis per tą laiką pasikeitė ir kaip kitaip atrodytų, jeigu tokiai kelionei išsiruoščiau dar kartą.

Dar prieš išvažiuodamas juokavau (o kai ką ir gąsdinau), kad jeigu laiku neateis Columbia Weber River 30 (nes keliavo iš Japonijos), važiuosiu su savo 20L kuprine, kuri yra jau visai miesto pasivaikščiojimo dydžio (kas savu ruožtu man nesutrukdė pridėti į ją dėžutę saldžių sūrelių, DSLR fotoaparatą su dviem objektyvais ir pridėjus vieną kitą rubelį, apsieiti su visa tuo dvi savaites Niujorke). Vis tik atvyko laiku.

Norėjau tilpti į 7kg, nes pagal gabaritus kuprinė buvo tinkama visoms avialinijoms, kaip rankinis bagažas (kas yra labai gerai – išlipęs gali tiesiai skuosti į miestą), bet pagal kilogramus reikėjo žiūrėti, nes, man regis, netgi penkių žvaigždučių “Qatar airlines” oficialiai leidžia pasiimti 7kg (net jeigu 23kg į registruojamą bagažą gali kišti nemokamai). Neišdegė, pradžioje buvo net virš 9kg, tai vis apsirengdavau, ką turiu, susikišdavau įvairių šmutkių į kišenes, nors realiai iki Vietnamo (Vietjet Airlines) mano kuprinė ir jos svoris niekam įtarimų nesukėlė. Kur jau ten sukels, kai aš ją tampaus vos ant vieno peties užsimetęs…

Kaip ten bebūtų, nei pagal dydį, nei pagal svorį toks daiktas nėra didelis, turint omenyje, kad visa tai – trims mėnesiams. Aš iki šiol stebiuosi pamatęs tiek vaikinus, tiek merginas (pastarasias matant net graudu), kurie kaip sraigės ant pečių nešasi visus namus, o ant priekio dar pasikabina sandeliuką. Galvoju ar jie čia metams išsiruošė ar savaitei, bet pirmą kartą gyvenime? Tailande KhaoSan gatvėje galima pamatyti tokių tipažų enciklopediją. Bet palikim juos ramybei ir grįžkim prie mano kuprinės:

– Ilgos kelnės. Paliktos Vietname. Mianmare lyg kai kur ir bandžiau užsimesti eidamas į šventyklas (nes lyg ir reikia), bet realiai beveik kelius siekiantys šortai būtų per akis. Aišku, būtent Vietname buvo atsiradus galimybė panaudoti ilgas kelnes einant į Ho Chi Minh mauzoliejų, bet turbūt labiau į jį norėjau dėl negalėjimo nei iš tiesų; beje, bičai (merginos turi kitų alternatyvų), jeigu važiuojat į Mianmarą bent dviem savaitėm, jau pirmą dieną nusipirkit longhi – būsit, kaip škotai, bet kvailai vietiniams neatrodysit, o jausities tikėtina geriau nei aš.

– Striukė nuo lietaus/jacket (pačiam viršuje). Šiek tiek pašiltinta, t.y. su pamušalu. Sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau nepasiimti tokio daikto, nors realiai naudojau gal 3-4 kartus. Kartą Inle lake (Mianmare), kai į apylinkes atvykom ketvirtą ryto, o valtim ežeru plaukėm septintą (beje, ten net ir su striuke buvo per šalta), Hanojuje vieną dieną per lietų, Bangkoke vieną dieną per lietų ir traukinyje iš Malaizijos į Bangkoką (nes gavau vietą prie pat oro kondicionieriaus).

– 3 poros kojinių. Kurių vienos neišvengiamai buvo šiltos, nes išvykau iš Lietuvos į Lenkiją autobusu, kai lauke dar buvo sniegas. Nesu tikras ar nors vienos jų pasiekė bent Kambodžą, bet Vietnamo, tai tikrai nei vienos. Nors matau, kad vaikšto baltašikniai ir su kojinėmis, bet pats neturėjau garbės.

– 4 vnt. apatinių kelnaičių. Liko 3. OK, gi beveik visada yra galimybė, jeigu ne normaliai išsiskalbti, tai bent po kranu.

– Šortai. Blyn, per dideli man manieji ir per šilti, kaip tokiems kraštams, tai daugiau atsarginiai, nes…

– Maudymosi šortai. Tuo pačiu ir pagrindiniai. Niekam per daug neužkliūva, bet į mečetes su šiais ir nesiveržiu.

– 2 maikutės. Liko viena, nes kitos beveik nenaudojau, tai…

– 2 poros marškinių. Dabar žiūriu irgi dvi poros, bet jau ne tos, kurias paėmiau iš Lietuvos. Dar vieną buvau pirkęs Bangkoko secondhand’e, bet Mianmare gavau dovanų tuos rudai-oranžinius, tai anyway užnešiotus tailandietiškus teko išmesti (tokio dydžio kuprinėje visada galioja principas “one in, one out”). Vienus išsiunčiau namo su kai kuriais kitais daiktais, nes per daug ten buvo sintetikos, o čia reikia cotton, cotton, cotton. Dvejus buvau pasisiuvęs Hoi An (dvispalviai). Bet vienų spalva nepatiko ilgainiui, tai nors ir nešiojau iki tol, pasilikau tuos, kuriuos vis taupydavau. Marškiniai man visada fainiau, nors aš dažniausiai ir vaikštau atsiraitojęs rankoves.

– Xero sliperiai. Išgirsti “Nice slippers, man” iš azijiečių, kurie tų sliperių matė į valias, yra šis tas. O aš tai girdėjau ne kartą. Vienu ar kitu pavidalu. Tikrai įdomus produktas, nors aš jo pilnai vis dae neįvaldžiau. Gal ir dėl to, kad batai man visada buvo arčiau kojos. Kaip vienas bendrakeleivis pavadino – “Gladiator shoes”.

– Batai. Jim Rickey sportbačiai yra geriausia, ką esu turėjęs ant kojos. Deja, jeigu jau ką mėgstu, tai drožiu, kol uždrožiu, tad turint omeny, kad juos turėjau jau porą vasarų, o pernai su jais keliavau Taivane, tai… Vieną dieną užmatęs pakaitalą, palikau jau net priekyje adytus varguolius.

– Batai-sliperiai. “It’s nors shoes, it’s slippers” ar kažkaip panašiai skamba “Sanuk” šūkis. Tikrai, padas, kaip sliperių (bet tokių, kurie beveik neturi sukibimo su šlapiu paviršiumi), viršus, kaip batų. Labai gerai.

– Rankšluostis. Turistinis – kumščio dydžio, kai susivynioja. Daug kur gauni, bet kai keliauji po dešimties dolerių hostelius, tai visko būna. Verta.

– Diržas-piniginė. Čia ne ta paslėpiama, nes gi ir šalys lankomos ne tos, kur to reikia. Patogu jau vien fotoaparato nešiojimuisi, nors aš ten laikau dar ir piniginę bei pasą (dažniausiai), t.y. svarbiausi dalykai visada prie manęs. O kartais dar ir kaip diržas šortams sueina.

– Trikojis (tiksliau vienakojis) fotoaparatui. Kai keliauji vienas, atrodo, kad bus kur panaudoti. Buvo, bet ne tiek, kad labai jau apsimokėtų, jeigu nesi foto apsėstas. Palikau Vietname, kai parodė, kad pagal jų taisykles tokio daikto į lėktuvą neįsineši. Turint omeny, kad dar laukė trys skrydžiai iš/Vietname, nutariau, kad per brangu čekinti tokį taip retai naudojamą dalyką. Aišku, po poros dienų kaip tik atvykau į Hoi An, kur net labai norėjosi štatyvo naktį, nu, bet ai… Kita vertus, kitam kartui tikrai pirksiu kokį miniatiūrinį trikojį. Tokį, kur gali ir ant žemės pastatyti ir aplink stulpą apvynioti, jeigu reikia. Turiu ir pats mažą trikojuką, kurį gavau kaip bonus’ą pirkdamas papildomus akumuliatorius fotoaparatui. Iki tol buvęs didžiojo stovo šešėlyje, vėliau šis net labai gerai pasirodė.

– Kelionių gidai (Lonely Planet Myanmar, Rough Guide South East Asia on a Budget). Apie Mianmarą labai pravertė, kitas gi… Išmest lyg ir nesinori, bet naudos tai menkai. Realiai viską susižiūriu internete bei tuose pačiuose giduose, kuriuos turiu kompe. Jeigu jau ką noris turėti, tai nebent žemėlapius, kartais atskirų miestų aprašymus, jeigu žinai, kur važiuosi. Didžioji knygos dalis vis tiek lieka nepaliesta, nes per tokias keliones visos šalies neišnarstai, o jeigu narstai, tai patogiau prieš tai esančioje šalyje nusipirkti naują, dedikuotą gidą. Aš vis tik būčiau už gidus kompiuteryje. Mianmaro palikau Mianmare.

– Užrašų knygutė. Labai tikėjausi, kad bus naudojama, bet… Matyt kelionė yra idėjų pasikrovimui, o knygutės pildymas tikiuosi prasidės grįžus.

– Kompiuteris. 13″ Macbook Air. Kažkaip be kompo sunkiai įsivaizduoju kelionę. Gi ne savaitei dingsti, nesinori visiškai atitrūkti, juoba nuotraukas tvarkyti bei postus rašyti savam kompe ir lengviau ir maloniau nei interneto kavinėje. O vat kokį kompą naudoti, čia jau būtų kitas klausimas, nes šis man per didelis, kaip kelioninis. Jeigu tas pats MAC, tai jau geriau būtų 11″, bet realiai šiuo metu jau dairausi į hibridinius, kurie, kai reikia atrodo, kaip normalūs, kai nori, pasidaro, kaip iPad’ai. Tokiuose ir gidus gali mieste naudoti, ir knygą lovoje paskaityti.

– Telefonas. Išjungiau Mianmare, kur nėra roumingo, o dabar jau nebeįsijungia po kajakinimo Coron’e, Filipinuose. Žiūrėsim. Šiaip geras daiktas, kaip žadintuvas ir kaip GPS (vėl gi – Mianmare neveikia).

– Fotoaparatas. Pradėjau prieš išvažinėdamas pardavinėti savo DSLR įrangą, nes… Gera, bet man per didelė. Vieną dieną supratau, kad geriausias fotoaparatas yra ne tas, kuris daro geriausias foto, bet tas, kuriuo tu naudojiesi. O naudojuosi aš tuo, kuris po ranka. O po ranka visada kažkas, kas yra nedidelis, lengvas. Mano atveju – Sony RX-100. Po DSLR verkiant trūksta fono blur’o, bet ką padarysi… Jeigu ne tai, labai džiaugiuosi pirkiniu.

– Grožio/sveikatos maišelis. Pleistrai, vaistai nuo galvos skausmo, alergijos, priešuodžiai, dezodorantas, losjonas po skutimosi, einamieji skutimosi peiliukai (kai skraidai tik rankiniu bagažu, vis tiek prieš kiekvieną skrydį atsikratai senaisiais), dantų pasta, šepetukas, ausų kimštukai (aš be jų azijoje sunkiai – arba už lango triukšmas, arba kambaryje nuo ventiliatoriaus, oro kondicionieriaus), dantų siūlas (reikia, vaikai, reikia), vaškas plaukams, muilas (praeina ir už šampūną kelionės metu), vaistai nuo apsinuodijimo, pakelis nuo dehidratacijos, guma ir gumytės, kremas nuo saulės. Pincetas, žirklutės nagams ir dar visokių savaržėlių bei gumų tuntas, kurios kreatyviškai naudojamos, kai kažkas “pareina”. Vaistai nuo peršalimo kol kas tpfu, tpfu, tpfu. Beje, kai kas man sakė, kad neverta užsipirkti antiuodino – Azijoj turės geriau ir pigiau. Aha. Malaizijoj ką nors su DEET įsigyti beveik be šansų. Siūlo visais šventais prisiekdami kokius tai natūralius purškalus, bet, matyt, pas juos uodai nelabai tikintys, tai nelabai tas veikia. Vienžo, bent jau prieš Malaiziją apsipirkit, arba tiksliau – apsipirkti toje šalyje iš kurios atvažiuojat. Dėl viso pikto – vis mažiau šansų, kad nebus dvejose.

Technikos/šūdeliukų maišelis. Atminties kortelės, kodų generatorius/kortelė, išorinis kietasis diskas bei garso įrašymo įrenginys (buvo naivių planų prieš kelionę, kurie jai prasidėjus baigėsi, bet pastarieji du dalykai pasirodė per brangūs nedraudžiant siųstis namo, tai tampaus), laidai fotikui pakrauti, laidas kompui ir papildomi antgaliai kitokioms rozetėms, pieštukai, tušinukai, papildomas akumuliatorius kamerai, izoliacija.

Juokinu aš savo pakeleivius apsėdimu dėl kiekvieno gramo, bet… Kai siunčiaus iš Vietnamo nereikalingus šūdeliukus (iš serijos dar vienas laidelis, dar vienas šniūrelis), atrodo, kad po vieną tie daiktai iš viso nesveria, bet sudėdi į krūvą ir paaiškėja, kad sveria virš kilogramo.

Tai summa summarum, dabar mano kuprinė nebesveria 7kg net neapsivyniojus visais marškiniais bei su storu Azijos gidu kuprinėje, o ne dirže-piniginėje. ‘skant, kas taupyti moka, žino, kad tai apsimoka.

Vienas pagrindinių dalykų vis tik yra nepersistengti apsipirkinėjant prieš išvažiuojant. Visko čia Azijoj yra. Mianmare, Kambodžoje gal mažiau, bet Filipinai, Tailandas, Singapūras, Vietnamas… Yra ir kur pirkti, ir pigiau, ir faktas, kad jie patys mėgsta tai daryti, tad yra iš ko rinktis. Jau nekalbant apie tai, kad šopinimasis per vidudienio karštį gali būti puikus būdas naudingai praleisti laiką mirtinai neišprakaitavus. Manau, kad pirmą kartą išsiruošus į ilgą kelionę visų pirma reikia pasiruošti tam, kad paaiškės, jog nesi viskam pasiruošęs. Ir čia ne ta prasme, kad “va va, todėl ir sakiau, kad reikia pasiimti tris poras kelnių”. Taip, dėl visa ko galima ir tris poras pasiimti, nes tikėtina, kad vienas suplėšys šuo, o antras apšiks paukštis, tad jeigu tai paskutinė diena Hanojuje, gali būti, kad į Ho Chi Minh muziejų jau nepateksit. Bet taip tikriausiai ir galvoja tie, kurie tamposi sraigės namus ant pečių. Nuo visko neapsidrausi, tad ar verta pradėti? O štai, kad požiūris į kuprinės turinį ilgainiui keisis, labai tikėtina. Tai ir tegu. Tegu veikia natūrali atranka ir išlieka stipriausi. Na taip, klydai įsidėdamas tris poras savo mylimiausių kojinių. Bet ar verta laikytis jų įsikandus ir tampytis su savimi? Man atrodo, kad geriau jau aš jų vieton įmesiu porą apyrankių, o net jeigu ir ne, tai bananų kekę arba tiesiog duosiu pečiams pailsėti.

Būk pasiruošęs būt nepasiruošęs.