Jau minėjau, kad mano kelionė į UNESCO palaimintas ryžių terasas prasidėjo problemomis. Gerai, kad tam tikra prasme aš jas išsprendžiau dar prieš joms prasidedant, t.y. iš Sagada miesto, link čia pajudėdamas diena anksčiau nei planavau iš pradžių. Tai paskui viena nuplaukusi diena viską tiesiog sugrąžino į savo vietas.
Turėjau dėl šios vietos abejonių. Dauguma kultūrinių/gamtinių objektų virtę turistiniais, nuturistina reikalą. Ir problema ne tame, kad nuvykęs į vietą rasi daug turistų, bet tai, jog vietiniai gyventojai iš savo veiklų bus persimetę ant suvenyrų pardavinėjimo, gido paslaugų, vien istorijos vadovėliams palikdami senelių ir prosenelių amatus. Dėl šios priežasties praleidau nemažai trekingo galimybių Mianmare, o Vietname jau buvau tokios stadijos šiuo klausimu, kad Sapa regiono lankymo net nesvarsčiau. Vis tik ryžių terasų atžvilgiu palūžau…
Ryžių terasų Filipinuose yra daug kur. Tiesiog kai kur jos gražesnės, didesnės arba pasiekiamesnės. Žymiausios jų yra Banaue apylinkėse, o pagrindinės – už kokių 20 km esančiame Batad. Net pora banknotų nugarinėse pusėse turi ryžių terasų vaizdus. Jeigu norėsis vienoje nuotraukoje sutalpinti ir banknotą ir jame pavaizduotas terasas – jų ieškokit pačiame Banaue. Vietiniai tuktukininkai suvežios jus į kalną nuo miestelio ir atitinkamai į penkis ar keturis pekeliui esančius stebėjimo taškus. Aš iš neturėjimo ką veikti pats sulaipiojau visą distanciją, bet vis tik tai yra valanda kelio į vieną pusę. Variantas yra paprašyti vairuotojo išleisti jus aukščiausiame taške, kai važiuojat į Banaue iš Manilos ar kokio kito miesto. Tada belieka tik ristis žemyn, kas nėra sunku.
Realiai niekas Banaue neužsibūna. Arba lekia iškart į Batad arba pradeda poros dienų žygį link tos vietos. Kartais tenka atbūti visą atvykimo dieną, nes transportas į tą pusę užsiraukia apie antrą-trečia dienos, o “public” tipo transportas bendrai yra tik du kart per dieną. Nesu tikras kodėl viešas (taigi ir pigesnis) transportas baigiasi taip anksti, bet mano buvimo metu tą buvo galima nesunkiai paaiškinti – tai būdavo pats tas metas prasidėti lietui.Važiuojant link Batad yra du išleidimo punktai. Vienas yra “junction” (ten paleidžia triračiai, nes nebeužlipa į kalną) kitas – “saddle point” (paleidžia džipai). Nuo vieno iki hostelių valanda kelio, nuo kito – pusvalandis ar panašiai. Ir nebent labai vėsus oras, pamaloninkit save važiuodami iki “saddle point”. Jau ir nuo ten yra reikalų pasiekti vietą, o juk nuo ten tai leidiesi žemyn!
Aš gi, kaip vienišas keliautojas, iš pradžių planavau vykti viešuoju transportu, bet dėl užtrukusios veikiančio bankomato paieškos, pirmąjį praleidau, tad beliko laukti vėlyvojo. Tačiau visi tie patarimai ir grafikai, kuriuos galima rasti kelionių giduose dėl išvykimo galimybių yra labiau orientaciniai nei faktiniai, nes jeigu nesislepi savo kambaryje, garantuotai gali rasti ir kitų keliavimo galimybių. Arba galimybės pačios tave suranda.
Mane surado triračio vairuotojas, kuris pasakė, kad yra “german guy”, kurį jis vis tiek veš, tai gali ir mane paimti. Kurį laiką nebuvo aišku ar tas german yra he ar she, bet tiek to… Svarbiausia, kad vietinis smarkiai pykosi su logika. Sako aną imu už 350. Sakau ok, tai mane už 200. Nu ir pradeda jis man savo trijų metų vaiko lygio matematiką aiškint, kad jam čia labai kainuoja, o jis nežino ar anoje pusėje sulauks grįžtančių atgal. Tai ok, sakau, bet jeigu tau apsimoka už 350 vežti vieną, tai jau tikrai apsimoka už 600 vežti du. O anam niekaip taip neatrodo – skaičiuoja taip, lyg mus abu vežtų skirtingais motociklaičiais. Galiausiai suderam, kad mane paims už 250, bet sako nesakyk anam, nes jį vežu brangiau. Tai sakau, kad neprireiks, jis pats nebevažiuos už tą pačią sumą sužinojęs, kad yra kitas keleivis, bet tebūnie. Išskiriam susitarę po pusvalandžio susitikti prie vokiečio viešbučio.
Per tą laiką nulekiu nors minimalių pusryčių (nors realiai ką tik pasinaudojus bankomatu ir kokias 24h neturėjus burnoje padoraus maisto, norisi išlaidauti), kai prisistato džipo vairuotojas siūlantis nuvežti už 300, bet jau iki “saddle point”. Bandau išsimušt 250, kad jau visai sąžinė pasirinkus šį variantą būtų švari (nors ir taip jau apsimoka), tai sako ok, surask antrą ir abu varot sumetę po 250. “To make long story short” su vokiečių pasiunčiam triratininką ieškoti kitų durnių. Vienžo, pražudė gobšumas triratininką. Tiesa, ne vokietis jis, o prancūzas. Ir net ne prancūziškas, nes vienas tėvų iš vieno pasaulio krašto, kitas iš kito, o jis tiesiog turi prancūzijos pasą, tai taip save ir pristato. Nieko keisto, jam aš buvau pristatytas, kaip rusas.
Jau atvykę einam į aukščiausiai esantį hostelį, paliekam kiekvienas $5 už lovą ir nuo tada viskas taip px px. Problema, kad ten beveik nėra telefoninio ryšio ir jau tikrai internetinio, bet tai nėra taip blogai, kai pagalvoji, kad prieš penkis ar dešimt metų čia nebuvo ir elektros. Dar viena problema, kad maistas ten tiesiog žemiau kritikos. Savo hostelyje valgiau ir picą, ir makaronus, ir ryžius – viskas to paties skonio, su tom pačiom perčesnakintom daržovėm. Kitą dieną vaikščiojom po apylinkes, užsukam į kitą hostelį, žiūrim meniu ir klausiam: jūs nusikopijavot meniu nuo mūsų hostelio ar ką, nes net išdėstymas patiekalų pagal tipą panašus. Kaip ir skonis. Tiek vokiečio, tiek kitų sutiktų ten žmonių keliai kartais išsiskirdavo, bet vakare prie žvakės šviesos visi pasipasakodavo kiek procentų geresnį ar blogesnį tą patį patiekalą valgė kitur. Niekas neperžengdavo 20% ribos.
Bet, žinai, kai ryte prabudęs paimi puodelį kavos ar arbatos ir po kojomis matai tai, ką matai, sunku suabejoti, jog esi ne ten, kur norėtum būti. Jeigu ne problemos su maistu, ten būtų galima gyventi mėnesių mėnesiais ir atgavinėti psichologinę pusiausvyrą bei sielos ramybę. Jeigu ne interneto trūkumas, galėčiau tiesiog pagyventi kurį laiką rašydamas knygą.
Džiaugėsi sutikti keliautojai trekingu iki šitos vietos, pats patyriau daug džiaugsmo vaikščiodamas terasomis bei link krioklio, tačiau iš tiesų nieko čia niekam daugiau nereikia – tik to vaizdo iš terasos. Vienbalsiai.
Pačios terasos atrodo neskausmingai, bet vaikščioti jomis nėra taip, kad juokų darbas. Vis tik kiekvienas aukštas bet poros metrų, tai kristi į žemiau esantį ryžių ežerėlį visai nesinori. Keista tik, kad niekas nekrenta. Vaikštant jausmas lyg kokiam labirinte, nes bet kur nenulipsi/neužlipsi per vieną aukštą, tai arba gali duotis nuo vieno galo prie kito, arba pasiklaust kur nors tupinčio vietinio. Iš viršaus dar tie laiptukai, kurie susilieja su akmeninėmis terasų sienomis, matomi, bet kai jų ieškai lipdamas aukštyn – ne taip viskas paprasta. Bet taip tik geriau. Sustoji akimirkai pagalvoti į kurią pusę eiti, apsižvalgai ir nutaręs, kad šios nuotraukos dar neturi – padarai. Kartais jau tikrai net ne fotoaparatu, bet akimis. Kelis kadrus.
Paskutinę dieną dar pasigrožim ne tik popiečio lietumi, bet ir liūtimi, kuri neatrodo juokingai veiksmo metu, o kitą dieną net neleidžia džipams užvažiuoti iki aukščiausio taško nuo kurio paimami turistai. Kaip ten bebūtų, tai įspūdingiausias dalykas, kurį teko matyti Filipinuose, o gal ir visoje kelionėje. Jeigu kada vyksit į Filipinus, ši vieta yra “a must” ir pasistenkit, kad ji būtų kelionės pabaigoje, nes po jos, gali būti, visa kita bus labai blyšku. Ir, žinoma, pasidomėkit, kur/kada tie laukai gražiausi. Man tiesiog pasisekė, nes Batad savo pike būna kaip tik balandį-gegužę.
Geriausias bajeris iš Batad buvo “let’s take more pictures of grass”. Iš tiesų, visos tos foto vienodos, bet žengi žingsnį ir atrodo, kad tokio kadro dar neturi. Neatitinka nuotraukos to efekto, kurį gauni būdamas ten, bet aš bent jau bandžiau.
