Vakar nusipirkau bilietą kelionei su „AeroMexico“ iš Amsterdamo į Gvatemalą ir atgal už 158€. Čia, taip vadinamas „error fare“, kai kažkas į sistemą nesuveda kokių mokesčių už kurą ar pan., paleidžia į eterį, dar kažkas tai atranda, paskelbia visam pasauliui, o dar kažkas tuo pasinaudoja ir nusiperka bilietus už pusę, trečdalį ar penktadalį kainos – jau pradedu ir pamiršti, kada keliavau kitaip. Šį kartą gal nelabai man tos kelionės ir reikėjo, bet „AeroMexico“ buvo tie į kurių lėktuvą nespėjau pernai vasarį, kai buvau Meksikoje ir nors ten susidėjo daugybė priežasčių, viena jų buvo ta, kad jie man kažkodėl neleido pasidaryti online checkin’o, tad šis pirkinys iš dalies buvo mini keršto akcija. Beje, ana kelionė į Meksiką irgi buvo su error fare’u, bet čia atskira istorija.
Vėluodamas parašyti įspūdžius iš Meksikos iki naujų metų, papildomą galimybę gavau kovo pradžioje – pasirodo nepraėjo nė metai (be kelių dienų), kai mano iš Cancun siųstus atvirukus gavo mama ir dar keli pažįstami. Visa Meksika tiesiog nusėta DHL ir UPSais, nes net bėdžiai nepasitiki vietiniu paštu ir viską siunčia per privačias bendroves (teisybės vardan reikia pripažinti, kad vienas mano valdiškas siuntinukas iš Oaxaca adresatą Lietuvoje pasiekė per dvi savaites). „Tie“ atvirukai buvo siųsti iš Cancun oro uosto, kuriame yra pašto dėžė „Express Post“, tad belieka tik įsivaizduoti, kiek keliauja „Ordinary Post“… Tai šita progine galimybe pasinaudoti irgi nepavyko, nes pusiau parašytas įrašas nulūžo bei dingo, o antrą kartą apie tą patį, tai kas buvo prieš metus… galite įsivaizduoti, kaip sunku rašyti. Juoba, kai ir požiūris į rašymą pasikeitė ir labiau norisi sudėti tai, kas lipa iš galvos nei kapstytis tame, kas nusėdo giliai giliai.
Jau ir toje kelionėje planavau užsukti į Gvatemalą, bet tiek darbai, tiek amžius privertė pakeliauti kiek sėsliau, nors žiūrint į žemėlapį taip gali ir neatrodyti, ypač turint omenyje, kad mėgstu pirmame iš miestų praleisti kiek daugiau laiko apšilimui, ką ir padariau. Žinojau, kad jeigu Tokyo megapolis nepadarė man didelio įspūdžio, tai juo labiau nepadarys ir Mexico City, bet kiek ilgiau ten užtrukau ir dėl kitų priežasčių, kurias, tikriausiai, minėjau viename iš paskutinių įrašų iš Maroko – apsinuodijimo maistu. Dieną prieš skrydį, Madride, man nusileidus iš Maroko buvo tiek silpna, kad nors ir nieko nevalgęs, nusliūkinau tiesiai į viešbutį, jėgų atstatymui užsiprašęs bulvyčių iš „McDonalds“ ir „Coca-Colos“. Kad nebūtų maža, keltis reikėjo dar prieš penkias ir aš skubėdamas palikau taip vadinamą „visokybių maišelį“ su visais laidais, pakrovėjais, akumuliatoriais, nagų žirklutėmis, vaistais, dantų šepetuku ir pan. Vis tik, labiausiai buvo nejauku pagalvoti apie pusę paros trunkančią kelionę ir neramius savo vidurius, kurie žadėjo visiems apie save ir mane pranešti. Bet tame aukštyje, matyt, organizmas elgiasi kitaip, nes tylėjo, kaip užmuštas. Ir, kad jau pradėjau šia įdomia istorija, tai ja ir užbaigsiu, nors ji baigėsi tik po gerų penkių dienų, iki tol būdama tyli pirmoje dienos pusėje ir primindama apie save kažkada po pusryčių, pietų (realiai mano paskutinė diena Mexico City buvo pirma, kada aš išdrįsau ir užsimaniau paragauti meksikietiško maisto, nors iki meilės jam dar buvo likęs geras mėnuo).
Tai viskas baigėsi su viena couchsurfere apsilankius vaistinėje. Aš kažkaip savo nuožiūra susiradau, kas man patiko ir tada paklausėm vaistininko patarimo, kuris iškart pasiūlė antibiotikus. Tuo metu aš dar nežinojau, kad antibiotikus išrašė ir mano pakeleivei, kuri, kaip ir aš apsinuodijo Maroke, bet iš jo grįžo į Lietuvą. Todėl buvau skeptiškas, nes dar iš Azijos žinau, kaip jie lengva ranka išrašinėja antibiotikus. Atsisakius, antrasis pasiūlymas buvo tai, ką buvau išsirinkęs ir aš, tad tiko. Vaisto pavadinimo aš nepasakysiu, bet pagooglinęs atradau, kad jį labai profilaktiškai rekomenduoja Meksikoje besilankantys amerikiečiai – ten yra dvi mažytės tabletės (kainą pateisinančio dydžio dėžutėje), kurios išvalo organizmą nuo n+1 kirminų bei parazitų. Tai, kaip jau ir minėjau, sutapimas ar ne, bet padėjo.
Tai maždaug tiek apie Meksiko City. Rimtai. Šiek tiek gražios architektūros bei menų centre bei didžiuliai didžiuliai plotai beleko. Faktiškai šiam dideliam miestui apžiūrėti reikia dviejų dienų – vienos architektūrai ir muziejams centre, ir vienos išvykai į Chapultepec, kur yra bent keletas dėmesio vertų objektų, kurių labiausias Museo Nacional de Antropología, kurį galiu drąsiai dėti į savo mylimiausių muziejų top5. Tiesa, man tos dvi dienos užtruko bent 5 ar 6 – tiek bandant pasidalinti tarp kelių couchsurferių, tiek užsiperkant prarastus elementus iš „visokybių maišelio“, tiek bandant grįžti į sveikatą. Jeigu ne žmonės, kuriuos ten sutikau, Mexico city išvis nebūtų dėl ko prisiminti, bet, galvoju, o kada ne žmonės iš kelionių atmintyje išlieka ilgiausiai?
