Dar pernai rašiau apie du Romo Lileikio projektus, kuriuos, manau, turėtų žinoti kiekvienas – “Requiem” [1996] ir “Kiaulės sakmė” [1992]. Mažai kam žinoma, kad tarp šių unikalių darbų įsiterpė ir dar vienas – 1995 metais išleistas “Evangelija nuo Romo”. Panašumas su ankstesniais darbais, kad ir apie šį internete informacijos faktiškai nėra – tik tiek, jog toks daiktas iš tiesų egzistuoja. Skirtumų nepalyginamai daugiau. Jeigu kitus du minėtus darbus galima vadinti ir eksperimentiniais, ir ribas plečiančiais, tai “Evangelija pagal Roma” – tiesiog savas albumas.
Be Audriaus Balsio, Romas čia tikėtina susikvietė visą (pagrinde Užupio) savo chebrą: V.Labutį, V. Kernagį, P.Vyšniauską, K. Smoriginą, A. Žebrauską, P. Meškėlą, Nedą Malūnavičiūtę, L. Šinkarenko, etc.
Aukščiau – žymioji “Kalifornija”. Kadais berods vyno reklamai susuktas reikalas šiame albume suskamba kiek kitaip nei jeigu klausytume galvodami, kad tai atlieka kabaretas “Tarp girnų”. Tiesiog albumo kontekstas pakylėja ją šiek tiek į aukštesnį lygmenį, kad ir kaip snobiškai tai beskambėtų. Labutis, Vyšniauskas, Šinkarenko, o ir pats Romas Lileikis bei Audrius Balsys savo vardais užtikrina, kad tai nėra tik eilinė ant greitųjų padaryta chaltūrėlė. More
Romas Lileikis geriau žinomas kaip kino režisierius, tačiau aš jį dažniau prisimenu, kai reikia paminėti mylimiausius albumus ar albumus, kuriuos pasiimčiau į negyvenamą salą. Nuo tada, kai pirmą kartą rimtai susidūriau su Romo Lileikio kūryba, nelabai įsivaizduoju muzikinę kolekciją, kurioje nėra trijų jo išleistų diskų: “Requiem” [1996], “Evangelija nuo Romo” [1995] ir “Kiaulės sakmė” [1993]. Blogiausia, kad šie albumai parduotuvėse jums į akis jau nekris (jų nebėra), tad šis ir dar du įrašai bus skirti susipažinimui su muzika, kurią privalu išgirsti. Visų pirma “Requiem”.