Nebuvau nei pirmas nei paskutinis pasinaudojęs faktu, jog Emirates nuo vasario pradėjo skrydžius iš Varšuvos į Aziją ir iš to sekusių kaininių pasiūlymų iš kitų avialinijų. Pasiskaitęs, kad tai bene geriausios avialinijos pasaulyje, pasirinkai „Qatar“ ir skrydį per Bangkoką, nes artimiausias „Emirates“ taškas buvo Singapūras, kuriame kiekviena diena darantis Mianmaro vizą būtų kainavusi krūvą auksinių. Dievai, kaip aš klydau…

Skrandant į Dohą maitinimo procedūra užtruko netoli trijų valandų. Žinoma, galima miegoti ant akių užsidėjus „Please Do Not Disturb“, bet kartais norisi ir pavalgyti. Nežinau, kas atsitiko, bet mačiau, kad stiurdesės akimis šaudėsi žaibais, nors keleiviams ir bandė būti malonios. Kažkam trūko pasirinkto patiekalo, anksčiau laiko baigėsi gėrimai, bet blogiausia, kad taip ir nepavyko kiek ilgėliau nusnūsti, turint omenyje, kad Dohoje laukė kokių netoli paros trunkantis kito lėktuvo laukimas.

Dar prieš išskridamas žinojau, kad yra Dohoje „Oryx lounge“, kur gali atsipalaiduoti, palysti po dušu, užkąsti. Atrodo, kad $40 šis malonumas ir gali juo mėgautis 6 valandas. Realiai nieks netikrina – aš užtrukau 12. Nėra ten specialių lovų miegui, bet su foteliais gali daryti ką nori – aš taip susistūmęs kokius tris, visai normaliai atsijungiau įsigrūdęs ausų kištukus :) Prieš tai pavalgai, palendi po dušu (gali duoti net ir skutimosi reikmenis), prabudęs vėl pavalgai. Yra oro uoste ir specialios laukimo zonos – parodai bilietą ir įleidžia. Kėdės ten forma primena stomatologo ir, aišku, yra skirtos daugiau knygos skaitymui bei brausinimui nei miegui, bet žmonės daro ir tai. Vos keletas tokių yra ir „Oryx“. Beje, rezervuotis to lounge nebūtina – panašu, jog niekada ten nebūna tiek žmonių, jog neįleistų tiesiog šiaip susimokėjus.

Kaip ten bebūtų, prisiminimai iš „Oryx“ kol kas yra vieni ryškesnių šioje kelionėje. Ypač dušinės. Kol pavalgiau, vieną jų uždarė. Nuėjau į kitą „Oryx“ pusę, kurioje buvo dvi. Visiškai tuščia, nyku ten – tarytum niekas net nežinotų apie tokią paslaugą. Paprašiau rankšluosčio ir įlindau. O ten erdvu. Galvoju, ech, čia reiktų dviem lysti ir ne tik apsiprausimui. Dušas laša vandens lašais ir poros metrų aukščio, ramina. O man kaip tyčia skauda galvą. Na, galvoju, reikia atsipalaiduoti kol pareis. Prie progos ir pusę jogos kurso padariau ir šiaip ant grindų pagulėjau. Galiausiai pradėjau girdėti kažkokį barbenimą į duris, tad nusprendžiau baigti. Aišku, tas buvo ne po penkių minučių, bet po kokių 20-25. Oi, brangieji, reikėjo jums pamatyti tą minią laukiančią už durų :) Nelaimingi, oi nelaimingi ir pikti vyrai laukė savo eilės. Tikiu, kad mano adresu nuskriejo bent pora teisingų replikų, tačiau aš susikoncentravau į faktą, jog galva praėjo skaudėti, kas pasirodė kur kas svaresniu to vakaro įvykiu. Bet tie veidai dar ilgai neišsitris iš atminties, tai faktas

Kitą rytą puikiosios „Qatar“ avialinijos“ penkiom valandom nukėlė skrydį į Bangkoką. Blogiau būti negali – čia yra ta riba nuo kurios iš savo draudimo bendrovės gali reikalauti kompensacijos už skrydžio vėlavimą. Galiausiai, nors aš ir nesinaudoju, mano personalinė multimedia sistema lėktuve neveikė, o atsisėdęs savo vietoje atradau ženklų, jog šis lėktuvas dar neparuoštas po ankstesnės kelionės. Bent tiek gerai, kad buvo pustuštis, tai buvo erdvės kojom ir šiek tiek laiko miegui.

Toks, tad mano susidūrimas su „Qatar“. Tikiu, kad sutapimas, bet ateityje, turėdamas galimybę, rinkčiaus kitą skrydžių tiekėję.

Kitas įrašas bus skirtas Bangkokui. Neplanavau, nes tai, tarytum, buvo tik tarpinė stotelė prieš Mianmarą, bet jeigu jau rašyti, tai rašyti. Žiū, artimiausiu metu ir iki paties Mianmaro prisikasiu, kuriame 36C kaitroje esu jau nuo kovo 7 d.