Ir nors šį trumpą įrašą paskatino ne homoseksualumo tema, pavadinime atsiradus žodžiui “nekenčiame”, galvoje atsirado būtent jie. Tebūnie – tinka. Niekada nedariau spaudos monitoringo šia tema, bet esu įsitikinęs, kad jeigu žiniasklaidoje būta tekstų, kuriuose šie žmonės vadinami iškrypėliais arba ligoniais, jų autoriai buvo politikai arba kiti panašaus sukirpimo veikėjai. Mokslas į šį klausimą jau seniai atsakė ir oficialią poziciją pateikiančių įrašų yra pakankamai. Kodėl tada, mes jų vis dar nekenčiame ir mieliau gyventume greta čigonų ar juodaodžių nei homoseksualų?
Apie tai daugiau tiek čia, tiek dansu.lt brūkštelsiu apžvelgdamas Daniel Kahneman knygą “Thinking, Fast and Slow”, bet trumpas reziumė būtų – todėl, kad žmogus yra tinginys. O tinginys, kad ir ką bedarytų, padarys tai mažiausiomis įmanomomis fizinėmis bei protinėmis sąnaudomis. Bet kokių įsitikinimų keitimas yra būtent tokių sąnaudų eikvojimas. Patvirtinimo šališkumas (čia mano pažodinis vertimas) yra ieškojimas ir rėmimasis informacija, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus, pasirinkimus. Tokiu būdu, jeigu esi mėsiaėdis, gali net nepamatyti (o pamatęs greitai užmiršti) visas antraštes skelbiančias, jog vegetarizmas lemia ilgesnę gyvenimo trukmę, tačiau savo vegetarui draugui būtinai kada pacituosi straipsnį, kuriame teigiama, kad neįrodyta, jog mėsos valgymas lemia trumpesnę gyvenimo trukmę. Nemaža dalimi šį fenomeną lemia ir tai, kad į bet kokius įsitikinimus bei įpročius esame investavę nemažai laiko ir jėgų, tad atsisakyti jų, reikštų pripažinti, jog ilgą laiką klydai, buvai neteisus. Galiausiai, jeigu gyveni su kažkuo galvoje ilgą laiką, reiškia, kad tave tai tenkina. Priešingos informacijos sužinojimas mažų mažiausiai galėtų sukeltį bereikalingas abejones ar net skausmą.
Galima sakyti, kad įsitvėrimas savo įsitikinimų labiausiai kenkia žmogaus tobulėjimui, tačiau nereiktų ignoruoti ir kito svarbaus aspekto – tarpasmeninių ryšių, bendravimo. Kartą dėl kokių nors priežasčių nutarę, kad žmogus A mums kenkia arba siekia įskaudinti, vėliau ieškosime ir visur matysime tik įrodymus, jog būtent taip ir yra. Santuokų konsultantai jausdami, kad šeimoje gali būti ši problema, poroms rekomenduoja vesti santuokos dienoraščius, kuriuose sutuoktiniai turi pažymėti kiekvieną jų partnerio jiems padarytą gerą darbą. Apakintos savo šališkumo (gal ir ne dėl iš piršto laužto vieno-kito įvykio), “aukos” galiausiai pamato, kad nėra viskas taip blogai: žiū, vakarienę padarė, komplimentą pasakė, duris atidarė, gėlių nupirko, etc.
Ši technika veikia dar geriau, ją apjungus su “apsvarstykite atvirkštinį variantą”, kai kiekvienas įvykis bandomas interpretuoti pozityvoje šviesoje. Vėl gi, apakinti savo šališkumo, humore mes įžvelgiam ironiją arba cinizmą, o paslaugume pataikavimą.
Klausimas visada yra ar mes norime žinoti tiesą, ar norime įsitikinti tuo, kuo patys tikime. Norint sužinoti tiesą, kartais užtenka tiesiog paklausti klausimo. Kad ir nemalonaus. Deja, dažniau žmonėms daug saugiau ir paprasčiau yra likti prie savo įsitikinimų, kurie tik dar kartą pamalonina jųjų ego: taip, tu buvai teisus.
Man užstrigo vieno psichosomatikos atstovo žodžiai, jog žmonės kartais taip prisiriša (pripranta) prie savo ligos, kad atsikratyti jos, jiems tolygu nusipjauti ranką. Taip kai kurie su savo ligomis savanoriškai ir gyvena.