Paradoksalu, tačiau apie vietą, kurioje Mianmare praleidau daugiausiai laiko – savaitę – papasakoti tam tikra prasme nelabai yra ką. Gal todėl, kad čia, kaip niekur kitur (gal išskyrus Pyin Oo Lwin) daugiau gyvenau nei turistavau. Ranka ir devyniais prakaitais nuo Jangono yra pasiekiama Auksinio akmens šventykla (Golden Rock), bet aš galiausiai nutariu, jog čia nepaskutinė mano kelionė į šią šalį, tad top3 įžymybę palieku neaplankytą – bus proga grįžti. Gal todėl bežiūrint į tas kelias besivalkiojant po miestą padarytas nuotraukas apima didžiausia nostalgija ir būtent čia norisi sugrįžti dar kartą, jog įsitikinčiau ar ten tikrai taip žavu.
Kad ir kaip besižavėjau ryžių terasomis Filipinuose (tikriausiai didžiausias įspūdis, jeigu kalbėti apie kelionėje pamatytas vietas), vis tik esu miesto žmogus ir ši kelionė bent jau paslapčia buvo noras pažiūrėti ar yra vietų, kuriose galėčiau užsibūti ilgiau nei leidžia turistinė viza ir turistiniai tikslai. Ir nors daugeliu atveju tokios vietos reikia ieškoti šalies sostinėje, Mianmaro sostinė Naypyidaw yra įtraukiama tik į viską viską šalyje norinčių pamatyti žmonių maršrutą, nes nieko, išskyrus tvarką, toje dirbtinai perkeltoje sostinėje nepamatysi. Jangonas nuo 2006 metų tegali vadintis neoficialia šalies sostine, bet kur kitur, jei ne čia, pamatysi visą “best of” – nuo gatvėse bėgiojančių žiūrkių bei pinigų maistui prašančių vaikų iki keturiais ratais varomų “tačkų” bandančių prasimušti į kitą vienos eismo juostos gatvės pusę.
Yangonas pasitinka eiline šventykla pačioje miesto eismo širdyje – Sule Paya. Įėjimas į ją užsieniečiams kainuoja. Porą dolerių, bet vis tik. Visi gidai rekomenduoja negaišti laiko, tai ir negaištu, nors pamatyti miksą tarp šventovės ir kauno požeminės perėjos prekiautojų masina. Iš visų pusių šventyklą prifarširuota interneto bei suvenyrų kioskeliais, o viename gale vietiniai prekiauja pašaru balandžiams, kurie vieną akimirką lesa, o kitą jau kyla lėkdami nuo pralekiančių automobilių.
Trys gatvės nuo šios sankryžos galima sakyti yra ir prekyvietės. Anksčiau ar vėliau. Netoliese įsikūrę china bei india town’ai bei didžioji dauguma pigių hostelių. Savajam (berods, “Garden”) sumoku $8 už vienvietį, nors gretimam pastate, žinau, jog buvo galima gauti vos už $5. Be vonios, pusryčių ir raudonų kilimų, bet gyvent galima. Pro manojo hostelio langą buvo galima spjaudyti ant Sule Paya. Kaip ten bebūtų, gyvenamosios vietos pasirinkimas čia nors ir chaotiškas, bet rinktis yra iš ko ir, kas svarbiausia, už konkurencingą kainą. Tai vienintelė vieta Mianmare kur teko girdėti apie po $10 palendančius kambarius ir kur kainos LP Mianmaro gide mažai skyrėsi nuo realybės.
Aš į Yangon atvykau paryčiais, apie 4.30, tad vizitai į miegančius hostelius rezultato nedavė. Ir ne tai, kad gyvos dvasios ten nebuvo, kiek tai, jog iki “check out” laiko jie negali pasakyti ar turi laisvų kambarių ar ne. Kas visų pirma reiškė, jog šiuo metu laisvų kambarių jie neturi, kas labai stebino, nes kovo pabaiga yra gerokai už turistinio sezono rėmų. Tikėtina, kad sezono metu, lovą pagal norimą biudžetą susirasti būtų sunku net ir čia, o, kad pasiūla šioje šalyje dar smarkiai atsilieka nuo paklausos, tai jau seniai žinoma vieša paslaptis.
Laukiu pirmų coffee shopų atsidarymo ir beieškodamas vieno iš jų pagal gidą, sustoju nufotografuoti raudoną senovinį pastatą
Befotografuojant prisistato vyresnio amžiaus vyriškis paklausia ar žinau, ką fotografuoju? Paaiškina, jog čia buvęs geležinkelio stoties štabas. Sako, jeigu patiko šitas, dar pažiūrėk kitą ir ieško tos vietos mano žemėlapyje. Kaip supratau, ta kita vieta yra istorinė ir politizuota, nes ten buvo nužudytas vienas iš politinių Mianmaro veikėjų. Teritorija saugiu atstumu aptverta iš visų pusių. Kadangi pro tą vietą ėjau ne kartą, vis bandžiau rasti tinkamą kampą fotografijai, bet taip ir neradau. Įsivaizdavimui – sustojęs laikas:
Bet pastatai savo metais, chaotišku netvarkingumu bei apleistumu mane ten daug kur natūraliai džiugino. Iš pradžių fotografavau bet ką, paskui praėjo.
Gerą valandą prašneku su, kaip pasirodo, buvusiu valstybės tarnautoju, tad nesistebiu, kad jo anglų kalbos žinios leidžia mėgautis pašnekesiu, o ne bandyti jį iššifruoti. Mano bendrų bruožų žemėlapyje jis net susako, kur jį patį galima rasti, nes, sako, aš rytais turiu tradiciją ateiti kur nors čia su draugais pagerti kavos ir pasišnekučiuoti, bet paskui sėdžiu namuose, tad galėčiau ir užrodyt, kur skaniai pavalgyti (ko aš prašiau) ir net pats tau ką nors pagaminti. Deja, artimiausias dvi dienas turėjau kitų planų, o trečiąją jau buvau užmiršęs į kurią pusę eiti, kiek kartų kirsti geležinkelį ir kurio namo, kurios spalvos virvutę traukti. Kažkam gal ir matyta, o aš pirmą syk susidūriau su šimtais kabančių virvučių. Pasirodo jos veda į skambučius laguose/balkonuose ir tarnauja tiek, kaip skambutis, tiek, kaip pašto dėžutė, tiek, kaip keltuvas. Labai juokinga, bet, deja, bet kokias to nuotraukas pradanginau.
Kaip ir neatrandu savo archyvuose žmonių su thanaka, kuo Mianmaras išsiskiria iš visų kitų aplankytų šalių. Čia viena nuotraukų daryta pietaujant, stebint, kaip vietiniai vaikai fotografuojasi su mamos drauge-užsieniete:
Kaip jau ir minėjau, vyresnių vyriškos lyties atstovų tarpe thanaka jau nelygis, tie jau atrodo rimtai:
Nors, kaip ir visose skurdesnėse aplankytose šalyse, vyriškoji pusė savo grožiu čia per daug nesirūpina. Spėju, jog apsilankymas tokiuose vakare iš garažų kirpyklomis virstančiose vietose yra vieninteliai jų grožio “tripai”
Jau atskirais įrašais minėjau St.Mary’s Church bei Shwedagon Paya, bet vis tiek, dar kartą, nes kai kitą kartą būsiu Mianmare, neabejotinai kartosiu:
ir
Ir nors prekybos centrais čia nekviepia (iš aplankytų šalių, tai vienintelė, kurioje principas “nusipirksi vietoj” gali ir negalioti, ypač, jeigu noris nusipirkti firminių, žinomų prekinių ženklų produktų), statom-griaunam-remontuojam būdinga ir šiam miestui. Niekur nuo to nedingsi, civilizacija kartu su plėtra braunasi ir į šią šalį, dėl ko ir rekomenduoju negaištant laiko kuo greičiau ją aplankyti.
Man regis jau minėjau, bet tiek to… Čia yra telefonų operatoriai.
Veikia, tikriausiai, ilgiau už daugelį parduotuvių bei restoranų. Iš pradžių maniau, kad jie SIM korteles pardavinėja (tai jau taip, už ±$3000 gatvėje), bet ne, žiūriu, ir įmonių katalogai pasidėti, ir visa kita. Ateini, susimoki ir skambini. Kažkaip taksofonai pas juos savo laiką praleido, kaip, kad pas mus page’eriai (“šokam ringo šokam” – pamenat?).
O čia kadras iš legendinio “Yangon circle train”. Už dolerį per tris valandas traukiniu apvažiuoji Jangono apylinkes. Su vietiniais žmonėmis ir pelėmis.
Atrodo, kad ir apie tai esu pasakojęs, bet pasikartosiu – kartą gyvenime išbandyti verta, o įdomybės prasideda nuo pusiaukelio, kai vietiniai prekiautojai desperatiškai bando pasikrauti ir išsikrauti per dešimt sekundžių trunkančius sustojimus.
Čia vieno prekiautojų manta:
Nes futbolas toje šalyje yra VISKAS. Jeigu bijot, kad keliaudami Mianmare galit praleisti UEFA varžybas, affraid no more – jeigu tik kažkas transliuoja, bus kažkas, kas rodo. Net indų restorane greta vietinių atributų, yra ir prisipažinimas futbolo priklausomybei
Tiesa, patys jie futbolo nežaidžia. Gal dėl karščio, nežinau, nors Brazilijai tai netrukdo, kai pagalvoji. Jeigu ir yra stadionai, tai dažnai apleisti ar tiesiog tušti. Tačiau, kai ateina vakaras, ypač penktadienio, gatvėse pasirodo jie – mažojo futbolo burtininkai (atsiprašau, spėjau pamiršti, kaip vadinasi šis žaidimas)
Pamenu dėl tam tikrų asmeninių priežasčių buvo biškiuką sušiktoka diena, bet po to, kai aš pusvalandį pražiūrėjau/prafilmavau, kaip brandūs vyrukai nusimeta savo darbines aprangas ir įšokę į suplyšusius maikonus bei kelnaites demonstruoja šaolinio lygio cirkus, išėjau su šypsena iki ausų ir pamiršau visas problemas su visam. Kai kurie jų tokie rimti, jog atrodo, kad žaistų iš gyvybės, tad pasirinkau vienus, kurie labiau mėgavosi. Kol žiūrėjau bent porą kartų kvietė prisijungti, bet reikia matyti, koks ten lygis, tada būtų lengviau suprasti, kodėl nutariau netrukdyti atsipalaiduodinėti.
Mano bendra foto su ateities skaitytoju, kuris sakė, jog šiemet vesiu
Žadėjau aš jam šią nuotrauką atnešti “gyvą”, ką neabejoju būtų naudojęs reklamos tikslais, bet kažkaip nesusiklostė :) Kaip ten bebūtų, metai dar nesibaigė ir, jeigu paaiškės, jog jis buvo teisus, truks-plyš pristatysiu jam tą nuotrauką.
Kas dar, kas dar? A, žinoma, mohinga. Jeigu iš pradžių atrodė, kad tiesiog ok, tai dabar jau noriu, noriu, noriu. Gal prie to prisidėjo ir “Lonely planet” į savo gurmaniškų kelių naujienų topą įrašęs šią sriubą
Pabaigai dviratuotojas su balionais. Taip, jeigu Mianmare dešimt minučių nematai nei šuns, nei šventyklos, nei Angry bird, galvok, kad tu jau apakęs. Yra nuo ko ;)
