Mew [mju:]. Rugsėjo 1-a. Kopenhaga.

Ilgai lauktas vizitas į Daniją įvyko. Belieka tik susidėlioti taškus ir padėti šį prisiminimą į visiems pasiekiamą lentyną bendram naudojimui. Prieš pradėdamas iš karto atsiprašau už asmeniškumus, tariamą neprofesionalumą – turiu tai padaryti, nes įspūdžiai apie koncertą tiesiogiai susiję su Danija (Kopenhaga) ir jos gyventojais. Faktas – jeigu į pasirodymą būčiau nukritęs tiesiai iš mėnulio, o vėliau lygiai taip pat ten grįžęs, įspūdžiai būtų kiek kitokie.

Taigi, Mew…

Norit susimauti Danijoje? – Prieš prašydami pagalbos, žmogaus būtinai paklauskite “Do you speak english?”. Taip jie kalba, ir daug geriau už bet kurį iš jūsų. Net 75 metų močiutė. O noras paklausti yra – paskutinės kelionės į Lenkiją pas Antony (And The Johnsons) metu, tautos vienakalbiškumas smarkiai apgadino nervus, išmušė fokusą – koncertą. Kopenhagoje pakako nuošaliame kvartale 3 minutes pavartyti žemėlapį kai prisistatė “sūrainį” tvarkantis pilietis ir paklausė ar nereikia pagalbos. Betvarkydamas s. jis dar pasitaria su automobilyje sėdinčiu draugu ir (vis dar tvarkydamas) ant popieriaus nupaišo kaip pasiekti būsimos nakvynės vietą. Arba perduodant nuotaiką vienos dainos žodžiais: “No alarms and no surprises”. Vienas didžiausių atradimų prieš išvykstant, kad “Mew” iki “And The Glass Handed Kites” jau išleido 3 albumus. Tiesa, pirmi 2 jau kolekcinė retenybė (Nors kalbama, kad…). Kodėl pasaulis apie juos sužino tik dabar? Gal jie prieš tai dainavo daniškai, todėl..? Ne, visi jie – anglų kalba. Paklaustas kodėl albumai anglų kalba, vokalistas-dainų autorius Jonas Bjerre atsako, kad tekstai šia kalba gimsta greičiau. Ir tai sako žmogus, prisipažįstantis, kad kai kuriose dainose yra frazės, sakiniai iš sapnų – po velnių, jie net sapnuoja angliškai! Ar ankstesnė “Mew” kūryba tokia pat stipri? Technine prasme – ne. Pvz., “Frengers” (priešpaskutinis grupės darbas) vertinant šaltai, techniškai – silpnesnis. Mažiau kabinančių dainų, skambesys ne toks vieningas, bet… Jis laimi nuotaikų, emocijų ir ypatingai tekstų, istorijų prasme. Bent jau po koncerto, išgirdus gyvai emocionaliai perteiktas “156”, “She Came Home For Christmas”, ar “Comforting Sounds” (atradimas iš didžiosios “A”) tiesiog jauti, kad į jas įdėta daugiau nei tik geras ritmas ir priedainis.

Ramia širdimi besiruošiant į koncertą (pradžia – 22 val.), 18 val. užklumpa vis smarkėjantis lietus. Papietavęs “Eat All You Can” picerijoje, trumpam lekiu namo, kad užsidėčiau neperšlampamą lietpaltį “Lygis”. Neprireikia – 20.00 lietus “užsiriša”. Lekiu į linksmybių-jetus-kaip-liūdna sostinę – pramogų centrą “Tivoli”. Užmiršęs su kuo turiu reikalą kiek supanikuoju, kai prišoka apsauginis ir rodo į foto krepšį. Kaip vėliau paaiškėja, smalsaujasi ar nesinešu alaus stiklinėje taroje. Klausia ar gali apčiupinėti ar nieko nėra kieto. Leidžiu. Akivaizdu, kad krepšys kietas (fotoaparatas, objektyvai), bet net nėra minties, kad lieps atidaryti krepšį apžiūrai. “Alaus nesinešate?” – Ne. Ir eini… Dabar galvoju, kad reikėjo apsauginiams prie scenos pasakyti, kad esu žurnalistas iš Lietuvos ir grupės muzikantai tikrai neprieštarautų, jeigu juos pafotografuočiau iš arti. Deja, koją pakiša lietuviškas kuklumas… Besibraunant nors kiek arčiau scenos (publika vietas pradėjo užsiiminėti jau prieš kelias valandas) stebiu susirinkusius. Dauguma – hormoninės ir priešhormininės merginos, po kiekvieno Jono žodelio cypusios, lyg jis joms ką tik būtų žnybtelėjęs į užpakalį. Naujos kartos “Bitlai”, naujajai Danų kartai, ir ne kitaip. Vaizdą paįvairina prieš mane stovinti moteris lydinti 9 metų sūnų. Ar bent taip atrodo – koncerto metu buvo matyt, kad žodžius ir ji “iškalusi” gerai. Ką prie pat scenos veikė 2 invalido vėžimėliuose sėdintys garbaus amžiaus piliečiai, man taip ir lieka paslaptimi. Bet juk ne per jėgą buvo pritempti ir išlaikyti ten viso pasirodymo metu? Cirkas tęsiasi… Prie scenos užsistovėjęs jaunimas iš apsauginių (Lietuvoje dažniau žinomų “beždžionių” pravarde) prašo vandens. Ir jį gauna… Stiklinė po stiklinės apsauginiai išnešioja bent tuziną vandens dozių.

Bet štai, po maždaug dvidešimties netikrų spiegimų (na, neva, grupė jau lenda į sceną – laikas parodyt besivystantį balsą), pasigirsta… Visada maniau, kad “Foje” yra puikus keturių žodžių ir dviejų skiemenų derinys, kurį lengvą skanduoti, bet kai daugiatūkstantinė minia ima greitu tempu miaukti, nejučia pasijunti kažkokiam vietinės reikšmės psichozės kosmose. Ir tas miauksėjimas ne tiek panašus į angliškąjį tarimo variantą (oficialūs šaltiniai teigia, kad grupės pavadinimas buvo atrastas bevartant anglų k. žodyną.), kiek į rainą lietuvišką “miau”. Nieko nelaukdamas oras užsipildo “Circuitry Of The Wolf” po kurio, nėra abejonių seks “Chinaberry Tree” – ta pačia seka, kaip ir paskutiniame albume, kaip ir paskutinių kelių metų turuose… Kai kurie fanai (savame forume) dėl to keikiasi, bet man kas – girdžiu pirmą kartą. Kai atsigaunu nuo pirmo įspūdžio ir imu stebėti detales, galvoje ima sklandyti “shoegaze“. Visada bent pora elektrinių gitarų (vienos dainos metu, Jonui užsiimant tik vokaline partija, elektrinę gitarą griebė būgnininkas. Matyt, kad išlaikyt balansą), bosas, mušamieji ir vyrukas prie mac‘o, pulto – šis bei tas iš dirbtinių garsų pasaulio.

Pirmoje koncerto dalyje vokalas nurimsta per “156”, o publika įrodo, kad gerai moka angliškai – kone choru palydi eilutę “Callie if your really want me to / I can always get you down”, vėliau peraugančią į už save kalbančią “Don’t you just love goodbyes?”. Po to Jonas Bjerre sėda prie pianino, kad atliktų “White Lips Kissed”. Tris į vieną sujungtas dainas (Saliva / Mica / Panda) Jonas pianinu atlieka vienas. Bet tai skamba ne kaip “Coldplay”, bet greičiau kaip Nick Drake. Dideliame ekrane stambiu planu rodo mėlyname apšvietime atsargiai klavišais bėgiojančius pirštus…

[Apsauginiai nenustoja stebinti. Nuolat stebi publika ir pamatę kažką negero, užšoka ant apsauginių barjerų, išsitraukia tris kart už Moulderio mažesni prožektoriuką ir rodydami į “bėdą” kelis kartus pasiunčia šviesinį s.o.s. signalą. Jeigu nepadeda, „ant greičio“ šoka per tvorą arba rankos judesiu į vietą siunčia specialų būrį. Jų artistiškai vaidybai ir veido išraiškoms negali likt abejingas, bet tuo pačiu supranti, kad viskas tiesiog bus gerai. Jie ateina ir išeina.]

Įpusėjus koncertui pradedu suprasti ko čia trūksta, arba kas yra kitaip, negu tikėjausi. Trūksta mistikos, šiaurietiškumo, apgaulingai techniško šaltumo. Gražus vaikinukas su švarku visų pirma asocijuojasi ne su spiegiančiu nelaimingos meilės dainiumi, bet su (gal dėl rugsėjo pirmosios, kurios Danijoje nemačiau nei su žiburiu) šimtus kartų filmuose matytu šimtadieniu, kur scenoje pasirodo pažengęs mokyklos saviveiklininkų ansamblis. Ne dėl atlikimo kokybės – dėl jausmo, bendravimo. Viskas taip sava, artima, paprasta. Aš tai priimu kaip daniškumo apraišką, bet senieji fanai, skaičiau, purkštavo – kaip gi taip galima!!! Jie dar nežinojo kas jų laukia…

“Are you my lady, are you?” iš “The Zookeeper’s Boy” mantriškai kartoja minia. Aš taip pat, nors taip ir nežinau nei kitų žodžių, nei apie ką jie – tiesiog reikia, esi verčiamas iš vidaus. “Spider” griebia lyg vienas geresnių “Mew” kūrinių koncertams, su ritmingais pragrojimais ir protingais nutylimais publikos palaikantiems plojimams. Bet visa tai prieš didįjį atradimą – “Comforting Sounds”. 100% kūrinys užbaigti koncertams, tokiu jau n metų ir yra. Minimalus, bet rišlus tekstas po trijų minučių tiesiog akyse apauga energijos ir elektrinių gitarų voratinkliais. Jeigu to negalima pasakyti iš video “singlo” versijos, padės 8 minučių video projekcija. Vaizdai iš Alisos sapnų šiame psicho kūrinyje pagaliau įneša laukto keistumo, muzikinio neapčiuopiamumo. Užsimerki ir grimzti, grimzti, grimzti… Prieš prasidedant muzikinei dainos pusei net ir daniškai nesuprantantis asilas suvokia, kad ką tik buvo pranešta, jog tai paskutinė daina. Rankos nuleistos, nebefotografuoju – grimztu, grimztu, grimztu. Kartais prasimerkiu ir matau, kaip apsauginiai nuo scenos tempia merginas. Veda už scenos. Veda, neša, patys paima iš žiūrovų tribūnos ir išneša… Ramiai, Pauliau, čia tik haliucinacijos. Tu grimzti, grimzti, grimzti, grimzti… Viskas.

Publika santūri, bisu nelabai ir kvepia, bet… Juk dar nebuvo “Special”! O čia, etikmat, ir prasidėjo. Ritmas, kerta elektrinė gitara ir… “Special”. Arba kaip teigia galvoje skambantys vienos dainos žodžiai: “So fucking special”. Publika ekstazėje, merginos klykia, visi dainuoja. Ko mažiausiai gali tikėtis (senieji fanai kone pasiuto) – kad antroje dainos pusėje į sceną „pasitūsinti“ išbėgs “pagrobtos” merginos.

Pasimetimas ir “69 danguje” žiba jų veiduose. Galima suprasti. Bet apie tai nebūtina rašyti, galite pamatyti patys čia; Ar verta? Atrodo, kad su kiekviena diena vertė tik auga. Angliškai tai būtų “It growns on you”, lietuviškai – vos 75 minutės priminsiančios gražiausią rugsėjo pirmąją mano gyvenime.
Koncerte skambėjo:
01. Circuitry Of The Wolf*
02. Chinaberry Tree*
03. Am I Wry? No
04. 156
05. White Lips Kissed*
06. She Came Home For Christmas
07. Why Are You Looking Grave?*
08. Apocalypso*
09. Saviours of Jazz-Ballet*
10. Medley (Saliva / Mica / Panda)
11. The Zookeeper’s Boy*
12. She Spider
13. Comforting Sounds
~ ~ ~
14. Special*

* – iš paskutinio albumo “And The Glass Handed Kites”.