Paradoksalu, tačiau taip yra. Mandalay pavadinimas visada trinsis jums prieš akis – nepriklausomai nuo to ar patys planuosities kelionę, ar ieškosit kitų keliautojų patarimo, ar nuspręsit vykti su turistine grupe. Tai miestas visada esantis Mianmaro lankytinų vietų top5, tačiau aš taip ir nesupratau kodėl. Kai kas klaus patarimo – tikrai siūlysiu praleisti Mandalay, nors visiškai jo išvengti tikriausiai niekam nepavyks – vieni bent kirs tą miestą vykdami į kitą, kiti pasiduos trankymosi autobusais nuovargiui ir Mianmaru suskaldys keliones, kurių kai kurios trunka ir iki 14 valandų.
Tačiau įspūdį miestas, žinoma, paliko. Visų pirma todėl, kad buvo pirmas. Pirmas, kuriame tiek dulkių; pirmas, kuriame prieš einant į kokią šventyklą būtina nusiimti kojų apavą; pirmas, kuriame didžioji dalis gatvės maisto – aliejuje skrudinti dalykai; pirmas, kuriame tiek daug laukinių šunų; pirmas, kuriame tiek daug šiukšlių ir, žinoma, pirmas, kuriame supranti, kad nepaisant ilgos sienos su Tailandu, tu esi daugiau Bangladeše ar Indijoje.
Nei dėmesiu, nei technika, nei prekių ženklais vietiniai nėra išlepinti. Man įstrigo ši žemiau esanti fotografija, kurią padariau pirmoje mano ir tuometinių pakeleivių iš Tailando aplankytoje užkandinėje. Aplinkui trinasi koks tuzinas vaikių, o tu po truputį jautiesi, kaip toje dainoje, kur „man tik neša, tik maitina, tai ir nieko nesakau“. Nors nešė kol kas tik peilius, šakutes ir stiklines bei termosą – nes paprasta kiniška arbata čia eina „po defaultu“, nemokamai. Tai kol jaunesnieji lakstė, vienas viršila niekaip negalėjo atitraukti akių nuo kolegos aparato ekranėlio. Padariau aš iš po pažasties šią foto, nujausdamas, kad apsuks dar jis garbės ratą. Galit įsivaizduoti šio vaikino reakciją, kai stovėdamas jau man už nugaros jis pamatė nuotrauką, kurioje pats žiūri į nuotraukas.
O maistas nors ir paprastas, tuo metu buvo visiškai tvarkoj. Taip, vargdieniškas, bet pigus ir valgomas. Paskui jau norisi kažko rimtesnio, o visokie skrudėsiai tiesiog nebelenda, tačiau ar tikrai turiu teisę pretenduoti į kažkokią tiesą, kai per du kartus Mandalay atbuvau nepilnas 24 valandas (net gi tris – trečią juk atvykęs iš Bagan motoroleriu vėliau išlėkiau į Pyin Oo Lwin)?
Vieta, kurioje apsistojome, visiškai netoli žymiausio statinio, Mandalay palace, 27-joje gatvėje. Viduje laužausi ar eiti į tą žymybę, bet kai paskaitai, kad realiai kaip užsienio turistas gali pamatyti tik mažutėlaitę reikalo dalį, viskas ten yra restauruota, autentikos nerasta (mintyse tai ypač gražiai paišosi po aplankytų, šiuolaikinėmis plytomis restauruojamų Bagan šventyklų sienų), tad praleidžiu.
Netoliese įsikūrę ir visi kiti hosteliai, o tuo pačiu tai ir „senamiestis“ su miesto bokštu-laikrodžiu. Motoroleriai dūzgia pirmyn-atgal, yra ten ir uždara turgavietė (iš ten labiausiai užstrigo „šliopkės“ iš automobilio padangų) per du aukštus ir net naktinis turgus, tačiau nesijaučia ta vieta, kaip senamiestis. Bet ten dar nieko, nes vos pajudėjus kiek tolėliau nuo „senamiesčio“, tampa sunku atskirti, kas yra kas bei kur. Jokios koncentracijos, toks jausmas, kad kiekviename kilometre yra šiek tiek kažko ir tuo pačiu visur kažko lygiai taip pat trūksta.
Aišku, melas, kad visame mieste nėra gerų parduotuvių ar pavalgymui skirtų vietų. Pačiam teko ir būti, ir matyti, ir ragauti, bet tai daugiau išrinktųjų klausės pramogos, nei miesto vidurkis, standartas.
Miestui trūksta žalumos, tačiau netrūksta dulkių. Jausmas labai industrinis su ant kiekvieno kampo esančia motorolerių dirbtuve, technikos detalių parduotuve ir panašiai. Kaip sakė vienas vietinis, čia prieš kokius trejus metus kinai padavė papigia motorolerių, tai a) visi nusipirko; b) yra, ką taisyti.
Man iš karto pasidarė liūdna dėl vaisių trūkumo ir tuo pačiu pajutau, kad nuolat sau kartojama frazė „negaliu nei nusivilti nei apsidžiaugti, nes nieko iš Mianmaro nesitikėjau (nežinojau, ko tikėtis)“ buvo melas ir vis tik aš tikėjausi kažko kito. Bet tai buvo daugiau mano problema tikėtis kažko kito karštuoju bei sausuoju metų laiku, o ne šalies.
Mano pakeleiviams Mandalay taip pat įspūdžio nepaliko, tačiau sutikau ne vieną keliautoją, kuriam patiko. Viena jų Mianmare lankėsi jau antrus metus iš eilės, o Mandalay džiaugėsi, kaip lygia vietove, kurioje gali važinėtis dviračiu smarkiai neprakaituodamas. Bet sutikau ir kitokių nuomonių, ypač iš vyresnio amžiaus keliautojų, kurie teigė taip pat neperkandę, kur to miesto grožybės. Nes šventyklų Mandalay, žinoma, yra, tačiau gi šioje šalyje, o ne kur kitur yra šventyklų sostinė Bagan. Gal jeigu esi jų fanas (o aš nesu), yra ką panagrinėti ir čia, tačiau net ir įsigijęs $10 kainuojantį bilietą į svarbiausius miesto objektus, tesugebėjau aplankyti du, kurių nė viename taip ir neišsitraukiau fotoaparato. Gal dienos ne tos buvo, gal koja ne ta pirma iš lovos lipo, bet esmės tai nekeičia.
Beje, pačią pirmą dieną, dar iki saulėlydžio, sulakstėm į vieną labiausiai rekomenduojamų vietų – U Bein’s Bridge, tačiau tuo pačiu reikia pripažinti, kad techniškai, jis yra ne Mandalay, bet jau Amarapura. Sukišo mus į vietinį furgonėlį, kuriame teko nutūpėti galūnes ir, iš pradžių besidžiaugęs, kad esu busiuko viduje, o ne kabau ant grotų išorėje, ilgainiui pradėjau pavydėti bendrakeleiviui iš Tailando, kuris buvo būtent kitoje transporto priemonės pusėje. Kone valandos kelionė baigėsi nurodymais, kur eiti toliau, duodant suprasti, kad nė velnio ji dar nesibaigė.
Purvinom šalikėlėm, prasmirdusiais patvoriais ir apšnerkštu (nes veikiančiu!) geležinkeliu prieiti vietą užtrukom kone antrą tiek, tad po sunkios dienos buvom matyt per daug pervargę, kartą jau nė vienas iš trijų nesugebėjom išnaudoti fakto, kad atvykom čia pačiu laiku – prieš pat saulėlydį. Gal todėl ir tilto fotografijų neišliko, o tik kelios iš apylinkės, tad apie ką čia šneku, teks pažiūrėti kitur.
Grįžęs po geros savaitės dar sulaipiojau į „Mandalay Hill“ – lipti yra kur, o štai fotografuoti nelabai yra ką. Aukštis pasakiškas, bet kaip ir Bagan dėl dulkių miestas atrodo lyg per rūką, o saulė pradeda dinginėti dar gerokai prieš pasiekdama horizonto aveniu.
Apie Mandalay galėčiau rašyti ir labai ilgai, ir atvirkščiai, nes jau po visko, atrodo, kad iš ten galvoje išsivežiau mažiausiai, tačiau tuo pačiu tai buvo pirma pažintis su šalimi – pažintis, kuri vėliau daugiau koregavosi nei kardinaliai keitėsi. Todėl ir žmonių bendravimas, ir jų požiūris į turistus, ir gatvėse spaudžiamas cukranendrių gėrimas ir dulkių patalais dūzgianti motorolerių minia – visa tai yra jau iš ten. Čia pirmiausia sužinom ir vietinių požiūrį į „Lonely planet“ gidą – jeigu įėjęs į hotelį laikai rankose mėlyną knygą, jie iškart sako, kad nėra ten ko žiūrėti. Na, galima pažiūrėti ar yra karštas vanduo bei wi-fi, tačiau kainos vis tiek bus pakilusios į keliautojui nepalankią pusę. Kur 50, kur ir visu 100%. Tikėtina, kad po kurio laiko šis kainų burbulas sprogs, nes toks jausmas, kad dabar jie kainas kelia, nes mato, jog žmonės važiuoja, o vietų nakvynei, ypač sezono metu, vis tiek truks. Mano nuomone tokio galvojimo gali užtenkti maksimum 2-3 metam. Paskui jau nelabai, kas ir važiuos, kai rojus bus atrastas, o vizitas į jį brangesnis nei į aplinkinius rojus. Nes, na, Azija yra Azija. Kambodža man buvo šudas, bet visa kita verta gyvenimo dienų.
Paskutinį (trečią?) kartą pro Mandalay jau tik pravažiuoju. Autobusas iš Pyin Oo Lwin tik prasuka netoliese, kad įvažiuotų į mistinį Mandalay-Yangon greitkelį. Atsiradęs daugiau dėl naujosios, ant jo esančios sostinės Naypyidaw, kelias tuščias, o lygiais intervalais sustatyti apšvietimo stulpai priduoda tuos, kaip kai kas sako, Twinpyksiškos atmosferos. Autobusų kompanijos tame kelyje turi savo stotis su pavalgymo kompleksais, bet jie šiek tiek tolėliau nuo Mandalay, tad vos įlėkus į greitkelį, laukia visiems žinoma pramoga – autobusas sustoja tamsiame kelio ruože, kur nėra nei medžių, nei pastatų ir norintiems pasiūloma nusišlapinti. Vyrai, moterys, vienuoliai – visi draugiškai, kartu. Šią, kaip ir daugelį kitų Mandalay pramogų praleidžiu, tad iki susitikimo Yangon. Ten irgi daug ką praleidau, tame tarpe ir septynias dienas.