Du mėnesius ar net ilgiau laukta kelionė į „Open‘er“ festivalį prasidėjo prisipildant pilną baką sovetsk‘inio benzino ir prisikraunant pilnus krepšius daiktų, kurių daugiau negu pusė taip ir liko neištraukti kelionės metu. Lietuvą palydėjau nė neatsigręžęs su „Nothern Lite“ ir naujuoju „Muse“ darbu („Franz‘o“ ir „Placebo“ nedrįsau klausyt, kad nepersisotinčiau anksčiau laiko). Lenkija pasitiko brangiomis benzino kainomis ir slalomo mėgėjų įrengtais keliais. Planas chuliganas įveikti 700 km per 7 val. nepavyko, bet per 10 val. buvo įvykdytas. Tiesa, paaukojant Manu Chao. Lenkijos keliai tapo prakeikti ir, tikiuosi, po sudūlėjimo tikrai degs pragare, kaip ir ilga eilė prie festivalio kempingo.

Nežiūrint į tai, reikėtų pagirti festivalio organizavimą. „Open‘er“ vyko Lenkijos uostamiestyje Gdynioje, nebenaudojamo karinio aerouosto teritorijoje. Į jį vedė salotinės nuorodos. Spygliuota viela aptvertas laukas buvo ne mažiau kaip 100 ha ploto su 2-is scenomis, kempingu, automobilių aikštele ir prekyviete. Iš anksto užsakytas kempingas buvo su tualetais, dušu, elektra fenui ar skutimosi mašinėlei, teritorijoje veikė „mobiliakų“ pakrovimo ir pirmos medicininės pagalbos punktai, maisto prekyvietė, prie vartų budėjo apsauga. Festivalio plote galėjai išsigryninti pinigų, palikti saugojimui daiktus. Trūko tik interneto ir televizoriaus, kad kamuolio spardymo mėgėjai galėtų plėšytis plaukus. Nepaisant to, viskas buvo aukštumoje, ir jeigu ne nuolatinis karštis virš 300 pagal Kelviną, būčiau jautęsis kaip nuosavoj sodyboj su puikiais muzikantais.

Taigi, nesileidžiant į aerouosto pievas (ką ten pievas,- ganyklas), apie pusę vienuoliktos su Heineken‘u skubu prie pagrindinės scenos, kur jau seniai kažkas dūzgia, ir kur link „niūrais“ traukia žmonės. Apsauginiai maloniai lenkiškai paaiškina, kad net su plastikinėmis stiklinėmis prie scenos nepateksiu, tad tenka paskubomis išmaukti „birzgalą“ ir blaiviam traukti scenos link.

Scenoje kaip tik į pabaigą savo pasirodymą vedė hip-hopo ir R&B žviagždė Pharrell Williams, kurį pažinau iš festivalio bukletuko.

Pirmiausia į akis krito du, kaip tokiai scenai dideli, ekranai, o ausys pagavo iki šiol lauke negirdėta garso kokybė ir stiprumas. Žemi dažniai virpino žemę ir širdį. Pirmą kart girdėjau hip-hopą gyvai ir man patiko. Patiko gyvai atliekama muzika, kuri labiau priminė alternatyvųjį indie: gyvi būgnai, bosas ir labai vietoje pasirodanti elektrinė gitara tiesiog privertė kojas judėti. Gaila, bet toks gėris tęsėsi tik pora dainų. P. Williams’as baigė savo šou, ir artėjo laikas pasirodyt Placebo. Neslėpsiu, kad jie buvo mano favoritai. Jei ne Placebo, 6-ąją liepos mielai būčiau praleidęs tėviškėje.

Laidų perjungimas truko apie pusvalandį, po ko gana punktualiai į sceną išstriksėjo B. Molko. Publika pašėlo ir nuo pirmųjų akordų ėmė „vilktis“. Garsas ir mylima muzika hipnotizavo. Pažiūrėjau į baltais marškiniais bei juoda liemene apsivilkusį vokalistą ir užsimerkęs „kaifavau“. Taip prabuvau bene trečdalį pasirodymo, tad jei kas ir vyko scenoje – nemačiau. Bet viską girdėjau. Nesu iš tų, kurie koncerte susirašo „playlistą“, tad nepasakysiu kokia daina pradėjo ir baigė „Placebo“ ar kiti atlikėjai. Pamenu „Placebo“ supliekė „Every you every me“, per kurį pasidaviau masės siautuliui ir pašokinėjau iškėlęs porą pirštų, taip pat „Infra-red“, kurio metu užsimerkęs klykiau „cause I can see in the dark…“. Buvo „kaifas“ iki kol vyrukai staiga dingo, bet, suprantama, greit pasirodė suplanuotam „bis‘ui“. „Placebo“ programos pagrindas – „Meds“ albumo pristatymas. Dainos skambėjo beveik analogiškai albumo versijoms, kas lauktą įspūdį gerokai nublankino. Senų hitų buvo vos trys ar keturi, naujų dainų posmeliai dar nėra visiškai atgulę į pasąmonę, tad per dauguma dainų šėlti ir pritarti buvo sudėtinga. Kiek suvokiau, aplinkiniai jautėsi panašiai. Bet tai nereiškia, kad „Placebo“ „sukalė“ blogai. Molko buvo perkaitęs ir atidavęs save visą. Ale gyvas jis toks kresnutis, kad visiems nelabai pakako… Taip baigėsi pirmas vakaras. Tiesa, naktis prasitęsė automobilyje su buteliu viskio ir iš tėviškės atsivežtais rūkytais lašiniais. Likusi naktis, rytas ir popietė buvo košmariški. Kelvinas galynėjosi su Celsijumi ir net išlindus iš palapinės, kepino kaip įpjautą dešrelę grilyje. Vienintelė laimė (nors ir labai mažytė) buvo automobilis. Pravertos trys mašinos durys gimdė šiokį tokį „ciongelį“ ir leido nudžiūti prakaitui.

Liepos 7 d.

Į sceną leido nuo trečios valandos pagal lenkus (pagal manąjį prisukamą žadintuvą jau buvo keturios). Tad iki to laiko gražiai apsvilau kairiąją pusę: kairę ranką, kairę koją ir tos pačios pusės pusę kaklo. Dabar atrodau juokingai… Bet grįžkime prie muzikos, kuri antrąją festivalio dieną prasidėjo nuo kažkokios vietinės (lenkų) žvaigždės Myslowitz. Centre buvo kažkoks vyrukas. Su gitara rankose ir grupe už nugaros. Panašų vaizdą teko matyti senais-gerais FOJE laikais: kai užgroja kažką aštresnio, mergaitės ir berniukai apsikabinę cypia, o kai ima grot „popsuchą“, vyresnio amžiaus žmonės sėdintys-gulintys ant žolytės ima linguoti ir tyliai pritarti. Lenkas programą ir klausytojus pribaigė dešimties minučių balaganu ala pažiūrėkit kaip galima groti nemokant groti. Po to vėl prasidėjo scenos instrumentų perstatymas ir aš ramiai nusnūdau iki kol cypimas pastatė mane ant kojų.

Trys-du-vienas ir šalia grojančių muzikantų kaip uraganas išlėkė bjaurioji Skin. Minia pašėlo. Tik nesupratau, ar nuo bjauriosios vokalistės judesių, ar nuo jos „pimpalinių“ rausvų kelnių. Nuo scenos liejosi „superenergija“. Iki šiol tokios nebuvau matęs ir, manau, nepamatysiu. Skin davėsi iš kampo į kampą ir tuo pačiu dar gebėjo dainuot savo spengiančiu balsu. Apie muziką nėra daug ką pasakoti. Visos dainos supliektos ant to pačio kurpalio, kurį girdėjau paskutiniajame jos albume „Fake Chemical State“. Tik prieš galą, daina „Nothing But“ buvo sugrota pusiau akustiškai, kas padarė stiprų teigiamą įspūdį. Daug stipresnis Skin pasirodyme buvo vaizdas. Bjaurioji dainininkė nenustygo vietoje: vis trukdė vienam gitaristui atlikt savo darbą, kando jam, trynėsi tarpkoju, stumdė; rodė kaip puikiai moka čiulpti savo vidurinįjį pirštą; bandė pasismaugt kaklaryšiu ir kitaip išprovokuot minią. Ale dabar laikai jau tokie, kad žiūrovams reikia tikrų vaizdų, o ne surogato, tad greit Skin striksėjimas pabodo. Ėmiau laukti teisingos muzikos, dėl kurios čia ir atvykau. Tokią turėjo duoti ir davė Franz Ferdinand.

Minia skandavo: „FranzFranzFranz“, kai užsidegė šviesos ir scenos gilumoje aiškiai pasimatė pakabinta vėliava su merginos galva ir iš jos sklindančiu grupės pavadinimu (analogiškas piešinys yra ant antrojo albumo – “You Could Have It So Much Better” – viršelio). Ant scenos puikavosi dvi apvalios pakylos raudonais šonais. Ant vienos stovėjo sintezatorius, ant kitos – būgnai. „Good evening, We are Franz Ferdinand“ – pasakė vyrukas su gitara. Pirmos eilės pradėjo klykti, į smegenis įsiskverbė būgnai ir gitaros, ir jausmas, kad taip pradėjo „The Beatles“… Laukiau vyrukų su vienoda apranga – baltiniais ilgom rankovėm sukištais į kelnes ir papuoštais kaklaraiščiu. O ekranai vis rodė vokalistą Alex Kapranos aukštakulniais kareiviškais batais, paprastais tamsiais marškiniais trumpomis rankovėmis, lendančiais į akis plaukais ir nelygiai suaugusius, bet nemaišančius dainavimui, dantis. Tačiau vokalistą aš mačiau tik akies krašteliu. Visą laiką stebėjau instrumentalistą raudonais marškinėliais. Nick McCarthy. Jis išėjo į sceną gitarą iškėlęs kaip „Gipsy Kings“ vyrukai. Jo šukuosena – kaip Elvio. O veido išraiška lyg Kyle MacLachlan. Gražus bjaurybė. Būčiau mergina – tapčiau jo „grupse“, bet… Tada visas mintis nubraukė „You’re Lucky, lucky, you’re so lucky“. Taip aš buvau „lucky“, kad ten buvau. Fran‘zai „kalė į klyną“ vieną hitą po kito. Minia šėlsta. Visos dainos žinomos iki paskutinio akordo. Atrodo, dainuoja žiūrovai, o ne kažkokia indie grupė. Ne taip seniai mačiau „Franz‘ų“ DVD „Live at Brixton Academy”. Ten buvo programa iš tų laikų, kai FF buvo išleidę tik vieną albumą, bet svarbiausia ne tai. Galima pamatyt kaip Franz‘ai subrendo vos per metus. Pasikeitė dainų aranžuotės, daugiau naudojamas sintezatorius, daugiau bendravimo su publika, daugiau „draivo“ – visko daugiau. FF groja. Klausytojai šoka. Rodos, kiečiau nebegalima, bet Franz‘ai vėl suduoda naują smūgį. Visi nariai pristatyti ir, atrodo, atia, bet tada FF komanda pašėlsta. Būgnininkas ima groti solo. Kiti kažkur dingsta, bet tuoj prisideda prie jo ir jau būgnija trise. Vaizdas nerealus. Garsas taip pat. Žodžių nereikia. Visi apstulbę nuo pusantros valandos malonumo, kurį vainikuoja „This fire is out of control, I’m gonna burn this city“. „Franz Ferdinand“ tą vakarą uždegė Gdynią ir įkalė vinį, kurios niekas nebeištraukė. Net po jų pasirodę Sigur Ros.

Paklaikusiomis akimis kartu su visais patraukiau deginti miesto, kol scenoje ruošėsi islandai. Uuugnį numalšinęs skystu „Heinekenu“ (kodėl festivalio negali rengti tikro alaus kompanija?), grįžau ir priguliau laukti „Victory Rose“. Scenoje atsirado vaizdo projektorius ir daugybė aparatūros, o netrukus pasigirdo ir pirmieji ateivių staugimo garsai. Ganėtinai šaltai, kaip ir jų muzika, grupė pradėjo pasirodymą. Iš pradžių sustreikavo projektorius, tačiau vėliau viskas buvo OK. Reikia prisipažinti, kad nelabai ką jame įžvelgiau. Muzikantai scenoje užsiėmė savo darbu ir ėmė drebinti orą. Vokalistas pradėjo dainuot-cypt, keli žiūrovai – švilpt. Įspūdis nerealus. Ne dėl žiūrovų – dėl garsų sintezės. Net nesuvokiu, kaip gyvai galima taip klykt ne žmogaus balsu (Vitui su savo žiaunom tik pasislėpt). Apėmusios emocijos paaštrėjo, kai vokalistas stryku ėmė brūžinti gitaros stygas („Apocalyptica’i“ pasislėpt su savo violončelėmis). Vėliau į sceną išlindo kelios mergelės su smuikais, kurios prisidėjo ir papildė plūstančią nuo scenos „tominokerišką“ energiją („Mango“ pasislėpt su savo „Rasmus’ų“ projektu). Ką aš čia vis slapstau… po valandos „Sigur’ų“ aš pats ėmiau slėptis nuo jų muzikos. Grupė tiesiog darė profesionalų darbą. Bet trūko šilumos bendraujant su publika. Negi sunku palaužyt liežuvį ir vietoj takk pasakyt dziękuję ar tiesiog pasiųst visus kaip tai padarė Skin. Nors iš kitos pusės paėmus, tai grupė juodai dirbo muzikine prasme ir kiti pasakytų, kad atėjo ne muzikantų kalbų išgirst, o jų taip liaupsinamo gyvo grojimo.

Besislapstydamas nuo „Sigur’ų“ nuklydau į mažąją sceną arba, kaip aš vadinau, angarą, kur pusvalandį vėluodama, pasirodė Ladytron komanda. Prieš tai angare teko po pusvalandį klausyt elektrončikų Nightmares on Wax Sound System ir lenkų drum’n’base’rių Miloopa (šie patiko,- gerai užvedinėjo publiką, nors „muzonas“ kiek per daug vienodas), kurie skambėjo švariai kaip ledas, o „Ladytron“ garsas buvo kažkoks … Aukšti taip baisiai rėžė, kad dažnai nei žodžių, nei minties nėjo pagaut. Kita vertus, „Ladytron“ mergelės buvo gražios. Tamsios, tiksliau net juodos nuo plaukų iki aulų. Joms tiktų kokioj gotų grupėj šokėjom dirbt. Klausiau, žiūrėjau ir net kiek krypavau į taktą. Tiek muzikine, tiek vaizdine prasme „Ladytron“ nieko įdomaus nepateikė. Scenoje vyravo štilis, kiekvienas grojo sau. Tamsiosios mergelės padainuoja, po to pasisuka šonu ir pabarškina per sintezatorių klavišus. Vienžo, nuobodybė.

Kad netektų miegot angare, traukiu link kempingo (nors permiegojau vėl automobilyje) ir, tuo pačiu, dar gurkšteliu Scissor Sisters dvasios. Scenoje vietoj „Sigur’ų“ projekcijos, geltonomis lemputėmis žibėjo pakabintos žirklutės. Po sceną blaškėsi stamboka moteriškė su kaubojiška padėvėta suknute. Ji palinkėjo visiems sėkmės bandant šįvakar pasidulkinti, ir kartu su vyrioku, kuris atrodė kaip iš akies luptas „Village People“ narys (ta prasme, gėjus…), sudainavo porą neužkliuvusių dainų bei mano lauktąją „Laura”. To man pakako, kad užbaigčiau savo pasirodymą „Opener’io“ festivalyje Gdynioje…

Trečioji diena manęs nesudomino nei repertuaru, nei galimybe žiūrėti Saulei į plaukus, tad ryte susilankstęs palapinę ramiai išdūmiau tėviškėn (tėviškės niekas tikrai nepakeis, šventas man šitas kampelis, palmių nei kopų…).

Tekstas: Ovidijus R.

Daugiau FOTO:
http://www.opener.pl/galeria_en.html