Prisimenu tikrą istoriją, kai į parduotuvę atėjo mama su mikčiuojančiu šešiamečiu sūnumi. Pastarasis parodė pardavėjai į pistoletą ir pasakė: noriu pist, pist, pist, pistoleto… Iš negalios juoktis negražu, žinokit.
Mažiau juokinga šios istorijos dalis yra pats faktas, jog automatai, pistoletai ir kareivukai yra vaikiški žaislai. Ir net ne bet kokie, o pirmo būtinumo. Dar jeigu vaikas nežaidžia su mašinytėm, tai nieko, bet jeigu nežaidžia su kareivukais ir ginklais – “točnai” potencialus gėjus. Mergaitės nuo vaikystės žaisdamos su lėlėmis, aišku, ruošiasi motinystei, o kam ruošiasi berniukai? Ruošiesi karui – bus karas. Ačiū, ne. Mano vaikai pistoletų negaus – geriau jau du kartus daugiau mašinėlių ir keturis kartus daugiau LEGO. “Ломать не строить” sako rusų išmintis ir aš norėčiau, kad ateities karta labiau orientuotųsi į “строить”, “ломать” palikdama dulkėti istorijos vadovėliuose.