Pamenu, kaip nustebau, kai atradęs man patinkantį puslapį, neradau jame RSS prenumeratos ženkliuko. wtf?, – pagalvojau. Realiai, kam tu rašai, žmogau, jeigu nesuteiki galimybės kitiems prenumeruoti tavo įrašus? Bet puslapis buvo pakankamai geras, kad prisiminčiau jį ir be priminimų. Po kiek laiko lygiai taip pasielgiau su šiuo, savo puslapiu.
Pradėjom gyventi triukšme. Tyla nebe ramina, bet spengia ausyse. Kiekvienas “refresh” lyg įrodymas, kad tu dar gyvas, kiekvienas “refresh” lyg pabėgimas nuo tylos, kurioje neišvengiamai ima kilti klausimai “o kuo gi aš gyvas”?
Kiek kartų jau bandžiau bėgti nuo kai kurių žmonių technologinėmis priemonėmis, galiausiai vis tiek grįždavau mintimis. Tam nereikėjo iššokančių priminimų, jog šiandien to žmogaus gimtadienis. Tuos, kurie tau brangūs, tiesiog prisimeni.
Pamenu ne vieną, kuriam skolinau knygas, kompaktinius diskus, bet ne visada pamenu skolintų knygų ar albumų pavadinimus. Tai ar beverta siekti juos susigrąžinti, turėti? Teatsilaisvina vieta geresniems dalykams – mano namai, kaip ir galva, ne begaliniai.
Kai visi taip šūkauja, aš kartais neišgirstų ką man sako tie, kurie man iš tiesų svarbūs. Galvoju, kad jeigu nepritariu triukšmui, tai visų pirma ir pats neturėčiau triukšmauti. O į svečius tai visada welcome.
Man tai šito blog’o skaitymas tapo pačiu tikriausiu užkalbėjimu ir ritualu :) tiesa, mintinai jo neprisimenu, bet kompiuteris greitai supranta, ko man reikia. Ruošiuosi egzaminui, išmokstu 100 klausimų tada sakau, jau galiu eiti pasižiūrėti, ar yra kokių naujų įrašų ir nuotraukų, taip pozityviai manęs delfiai tikrai neveikia :) o visą Mianmarą taip įsižiūrėjau, kad įsitraukiau į savo maršrutus :))
Ačiū, kad rašai ir su kitais daliniesi !