Pavogiau antraštę iš buvusių studijų draugo Kęsto su kuriuo toje vietoje ir buvom. Tiesa, pavadinimas daugiau tinka apibūdinti vietai nei mūsų pasibuvimui joje.
Taip jau nutiko, kad aš buvau pasiplanavęs aplankyti kinų kapines, o jis – amerikiečių. Atrodytų nedaug, bet pirmą susitikimo dieną sugebėjom pavėluoti į abejas, tad antrą dieną apsiribojom vienomis.
Prie vartų paprašė dokumento ir pridūrė “We work until 5, Ser”. Žinojau – dieną prieš tai buvau užfiksavęs. Padaręs porą nuotraukų, pastebėjau, kad laikrodis ant fotoaparato rodo 15.50, kas reiškia, jog pasivaikščiojimui šioje teritorijoje beliko dešimt minučių – laikas buvo likęs senas, dar iš anksčiau aplankytos šalies. O dešimt-penkioliką minučių šiai vietai yra per maža tiek dėl jos dydžio, tiek dėl atmosferos.
62 hektarai, 17 206 kapai ir nė vienos gyvos dvasios išskyrus mus aplink. Ramybė čia jaučiasi didžiuliais kiekiais, tad buvo kiek apmaudu, jog nesugebėjom jos pilnai įsisavinti. Kaip ten bebūtų, tai ne tik didelės pagarbos verta vieta, bet ir tūkstančio nuotraukų. Akis sunku atplėšti tiek nuo gyvo vaizdo, tiek nuo to, kurį matai fotoaparato ekrane.
Po kelių minučių bėgimo tolyn nuo vartų (jeigu lieps, privažiavę kokiu vežimaičiu, palikti teritorija, galėsim apeiti nemažai ploto grįždami), bet sąžinę turim, tai po kiek laiko pasukom atgal. Pavėlavom grįžti gal penkioliką minučių, bet apsauginis buvo gerietiškas, tad atvėrė vartus, šypseną ir išleido.
Gal ir keistai skambės, bet jeigu dar kada užsuksiu į Manilą, mielai čia užsuksiu darkart.