Šiandien pakeliui į pono Liptono arbatos fabriką ir apžiūros aikštelę, sutikau britę su kuria pasidalinom kelionės išlaidomis. Tradiciškai išlenda klausimai, iš serijos kur buvai, kur verta keliauti ir šiandien vienas iš klausimų buvo apie mažą Ella miestelį, kuriame praleidau tris dienas. Miestelis mažas – viena pagrindinė gatvė ir viena į ją atsitrenkianti šalutinė. Du kalneliai. Tiksliau, kalnai. Tai ar verta? Toks jausmas, kad Šri Lankoje verta ar ne, labiausiai priklauso nuo to, kiek turi laiko. Jeigu savaitę, tuomet ne, jeigu dvi – gal, jeigu tris – būtinai. Nes tiesiog smagu sėsti į traukinį, pavažiuoti kelias stoteles ir sustoti apsižvalgyti. Maistas skanus, žmonės mieli, gamta nuostabi. Jeigu žiūrėti į kiekvieną išvardintų punktų atskirai, gal ir nėra wow, bet sudėjus kartu – ko daugiau gali norėti? Šioje šalyje vis sutinku žmonių, kurie pamini vietovę, kurioje buvo ir prideda: it’s a good place to relax. Atsipalaiduoti nuo ko? Gal išskyrus Kolombo, man kiekviena stotelė čia yra relax stotelė, jau nekalbant apie tai, kad per pirmas dešimt kelionės dienų dar neturėjau progos pavargti (sakau, kad čia tyla prieš audrą, t.y. prieš Indiją).
Tai toks, štai, intro apie Ella. Iš Kandy (kadangi šiame mieste dar lankysiuos, tai kol kas praleidžiu) į Ella vykti norėjo mano bičiulis, kuris tikėjosi pasivaikščiojimo po arbatos plantacijas. Sakau tikėjosi, nes nesvarbu, kurį kelionių gidą bepaimsi, nė vienas nenurodo, jog būtent miestas X yra tinkamiausia vieta pasinerti į arbatos šalies atmosferą. Dabar jau galiu pasakyti, kad Ella nėra arbatos fanams (kol kas arčiausiai to – Haputale). Bet Ella yra dvi viršūnės, du maršrutai: Ella rock (ilgesnis, rimtesnis, etc.) ir Little Adam’s peak (lengvesnis, paprastesnis, bet gal net gražesnis, jeigu kalbėti apie vaizdus nuo viršūnės).
Rytiniam pasivaikščiojimui pasirinkom Ella rock ir ši kelionė tapo kertiniu tiek visos dienos, tiek visos viešnagės Elloje momentu. Gal net teisingiau būtų tai pavadinti kelioniniu trileriu. Bet apie viską nuo pradžių.
Nepaisant to, kad nuo miesto centro galima eiti tik trimis kryptimis, o mūsų rankose buvo ranka piešti žemėlapiai, pirmus du kartus sugebėjom pasukti ne ta kryptimi. Trečias pasirinkimas buvo neišvengiamai teisingas. Bent jau nuo tos vietos, kai atradom, jog geležinkelis, kuriuo turėjom nueiti pusę distancijos buvo virš mūsų galvų, o ne prieš mūsų akis. Užlipę ant geležingelio tiesiog stebėjom ženklus, sutikinėjom žmones, daug kartų sakėm “hi” ir “good morning”. Kažkurią akimirką prieš mus išniro dvi moteriškės, kurių viena greitai nusuko savo keliais, o kita toliau traukė pirmyn ir priėjusi prie mūsų pirštu parodė į prie bėgių esančią kilometražo lentelę ir pasakė, kad mums reikia sukti kairėn. Pasitikrinom pagal žemėlapį – akurat. Padėkojom ir nusukom. Kelias nuo ten atrodė gan aiškus, nes smarkiai pratryptas, tad būtume ėję (ir nuėję kažkur) kurį laiką, bet mus vėl staiga pasivijo ta pati moteriškė (nors atrodė, kad jai posūkis į kairę buvo nepakeliui) ir rodydama pirštu aukštyn, kur vedė mūsų takas, drebtelėjo, jog šis kelias veda į jos namus, ne į Ella rock, ir mums vėl reikia nusukti kairėn. Na, kadangi užsukti pas ją į svečius nei planavom, nei ji mus kvietė, pasukom kairėn. O ten, atsiprašant, vos ne kukūrūzų laukai su vos ne vos pramindžiotais takeliais (čia gi pagrindinis miestelio turistinis maršrutas!). Kiek leido galimybės kilom aukštyn ir spėliojom, kuris gi čia akmuo yra tas esminis, žymusis, Ella. Ir čia staiga vėl nekviesta pasirodo moteriškė, moja ranka ir sako, kad ne, ne čia, – einam paskui mane. Kas belieka – einam (nepamirškim, kad keturi smegenų pusrutuliai iš ryto sugebėjo turėdami žemėlapi du kartus iš trijų galimų nuklysti ne į tą pusę). Iš brūzgynų (sutapimas ar ne, bet mano bičiulio pavardė Brūzga) šiaip ne taip išsikapanojam į pagrindinį kelią, kuris net šlubuojantiems pusrutuliams žiauriai panašus į tą nuo kurio mums visai neseniai buvo pasiūlytą nusukti į kairę. Likusi nepilna valanda skiriama matams apie vietinės reikšmės sukčius bei strateginiams planams iš serijos “kaip nesumokėti”. Esmė tame, jog teko skaityti, kad vietiniai pridaro čia takų-takelių ir kai turistai pasimeta, jie pasisiūlo būti gidais. Sukčiavimas, bet fair enough – jeigu nori gido, jie tau padeda, jeigu ne, tai kapstykis pats. Mūsų gi atveju situacija buvo tokia, kad mes ėjome teisingu maršrutu, nuo kurio piktybiškai buvome nusukti. Už ką tokiu atveju mokėti pinigus – už sugaištą laiką beklaidžiojant? Tuo tarpu mes jau pasiekiam kalno viršūnę ir mėgaujamies vaizdais. Nėra ankstyvas rytas, tad saulė jau degina nuotraukas, kurios niekaip neatspindi vaizdų nuo užkariautos viršūnės. Nors bent jau mano atveju, jaučiu, kad nuotykis nuskandino vaizdus ne tik fotoaparate, bet ir atmintyje.
Traukiam atgal ir planuojam n versijų. Pusiaukelėje sutinkam solo keliautoją, kuris geroje vietoje (ne, ne tualete) pyškina vaizdus, tad tenka paprašyti trumpam užleisti vietelę. Prie progos pasipasakojam apie savo vargelį. Jis teisingai pastebi, jog taip tik įdomiau, o prie progos priduria, kad buvo panašioje situacijoje Venesueloje, kur viskas baigėsi prie kaklo pakištu peiliu. Tąkart pažvengiam, nes net neįtariam kokią įtaką šis smulkus epizodas iš vieno keliautojo gyvenimo turės mūsų grįžimui namo.
Priėję lemtingą vietą iš kurios mes išlindom iš brūzgynų, matom, kad moteriškė logiškai protauja ir vėl suka mus ėjimui pro aplinkui. Tą pačią akimirką mes pradedam vykdyti planą “K-1PZ” ir einam tiesiai. Moteris ir vėl logiškai protauja ir pamačius sprunkančius turistus pavymui rėkia “I help you. Money”. Bičiulis dar kažką jai atrėžia, o aš tiesiog jungiu penktą pavarą.
Vos tik atitrūkę nuo gidės bambagyslės imam kurti samokslo teorijas (gal kam ir juokinga, bet mums galvoje Venesuela). Iš ties, ji visą laiką keliaudama su mumis arba kalbėjo telefonu, arba rašė žinutės. Taip, gali būti, kad šitų padlų čia visas tinklas ir jie vienas kitam pranešinėja apie situaciją keliuose. Ryškiai prisimenam, kaip vienoje vietoje mobiliais telefonais ginkluotų šrilankiečių gauja siūlė mums nusukti nuo bėgių ir eiti trumpuoju keliu. Tuokart pagundai atsispyrėm, bet akivaizdu, kad šita gundytojų gvardija turi kelių lygių apgaulės sistemas.
Bet buksuojantys smegenų pusrutuliai kuria istorijas, o kojos jau išmeta mūsų kūnus į geležinkelio bėgių kreivąją. Jau kažkaip nebesiskundžiam, kad bėgiais eiti nepatogu ir skuodžiam, kiek kojos neša, kol… Lyg kokiam klišių prifarširuotame kine, prieš mus išdygsta nepermatoma baltų dūmų uždanga. Ne metro, ne dviejų, bet tokia, kai nesimato nei pradžios, nei galo. Venesuela mums sako, kad dūmuose su pagaliais mūsų laukia šrilankiečių mafija, kuri pasiims tai, kas jiems priklauso, o gal ir daugiau.
Bičiulis ima į ranką didelį akmenį ir tikrai nesvarsto: imti ar neimti? Klausimas labiau kiek imti. Aš paimu tris, nes, galvoju, jeigu jie su pagaliais, tai aš iki jų kaukolių galių neprisibrauti, tad tiesiog užmėtyčiau. Išlaukiam akimirkos, kai vėjas prasklaido dūmus ir neriam į kitą laužo pusę. Nieko. Už dešimties metrų traukiam fotikus ir kraipydami uodegas darom šios įsimintinos vietos fotografijas, nors jei kuris būtume išsitraukę fotokamerą anoje dūmų pusėje, kitas liktų nesupratęs. Dar kurį laiką tai rimtai, tai juokais, pamatę kokį vietinį, sukuriam jam rolę šioje istorijoje, bet, kad ir kaip juokinga bebūtų, akmenis iš rankų paleidžiam tik įžengę į pagrindinę miesto gatvę. Uf.
Po tokios istorijos, Little Adam’s Peak atrodo, kaip siemkos po pietų. Kartą įveikiam vakare, o aš dar bandau šturmuoti du kartus paryčiais. Žinau, kad tai puiki vieta stebėti ne tik, kaip pateka saulė, bet ir kaip debesys užkloja apačioje stūksančius mažesnius kalnus. Kelionė iki viršūnės – apie 45 minutės, tad jeigu kada ten būsit ir norėsit pamatyti šį grožį, turėkit omeny, kad palikti šiltą lovą reiktų apie 5.30 ryte, o ne 6.00.
