Sunku patikėti, kad kas nors būtų negirdėjęs apie per Filipinus praūžusį taifūną Haiyan. Aš tuo pačiu norėjau pasitikrinti ar… Ir taip, pro Coron salą, kurioje teko lankytis, jis irgi pražygiavo. Sutrypdamas. Tai buvo paskutinė Haiyan stotelė Filipinuose po kurios jis pajudėjo link Pietų Kinijos jūros. Tai nebuvo ta vieta, kurioje dažnai traukiau fotoaparatą, nes pirma diena, kai laikas buvo skiriamas tik plaukiojimui ir snorkelinimui, atpratino. Tačiau centrinis miestelio vaizdas yra tai, ko gali tikėtis vietovėse prie jūros – daugybė medinių namelių, kai kurie stovintys ant vandens ir leidžiantis pro grindų tarpus tiek matyti, tiek girdėti vandens teliuškavimą. Žmonės čia atvažiuoja mėgautis vandeniu, ypatingai dive’inti ir snorkel’inti, nes paplūdimių čia faktiškai nėra. Galima tik įsivaizduoti, kaip smagiai vėjas praėjo pro šį rojaus kampelį.
Dabar gali atrodyti, kad tai mirtinai graži vieta ir, jog geriau sėdėti namuose bei laukti pusę keturių dienos prasidedančio kasdienio saulės užtemimo. Tiesos tame yra, bet daugiau vietiniams, nes, kaip turistui, važiuoti per taifūnų sezoną nebūtina. (ne)Sezono pradžia įvardinama gegužė (tuo metu aš ir buvau), tačiau realiai ant kažko užsirauti be birželio mėnesio nelabai įmanoma. Kita vertus 2012 metų spalio pabaigoje išvykau į Niujorką, kur turėjau puikiausią galimybę patirti “storm of the century” pavadinimu Sandy. Jeigu lemta, tai lemta. Ir filipiniečiai tai žino.
Miestelis nedidukas, kas matosi ir žemėlapyje. Įdomu, kad žmonės vykdami į Coron, sako, jog vyksta į Coron salą. Gal kiek paradoksalu, tačiau iš tiesų Coron miestelis yra Busuanga saloje. Gi Coron sala yra pagrindinis traukos objektas miestelio lankytojams. Kitas įdomus dalykas yra tai, kad Coron salos čiabuviai yra išsikovoję nemenkas teises sprendžiant savo salos likimą, tad priklausomai nuo nuotaikos ir vėjo krypties, kai kurios Coron apylinkės būna neprieinamos ar pan.
Tiesa, kodėl Coron? Taip jau atsitiko, kad visi mano maršrutai buvo virš sostinės Manilos. Pradėjau šiauriausiu šalies tašku Pagudpud, kuris pasitaiko reto keliautojo maršrute ir leidausi žemyn. Tačiau, kad ir kaip trūko laiko, norėjosi pamatyti ne tik miestų, ryžių terasų, UNESCO senamiesčių bei nuostabios gamtos, bet ir šilto vandens bei povandeninio pasaulio Filipinus. Pasirinkimas, aišku, milžiniškas, tačiau prie populiaresnių variantų yra Palawan sala su Puerto Princesa arba El Nido bei mano minėtas Coron. Puerto Princesa lyg ir objektyviai atkrito, nes pagrindinis traukos objektas ten yra povandeninė upė, kas nėra tai, ko tam kartui ieškojau. Ypač jau po apsilankymo Corone supratau, kad geriausias variantas būtų buvęs El Nido, tačiau keliaujant taip neatrodė – tiek dėl kainų, tiek dėl laiko, kurio galėjau skirti šiai kelionės daliai. El Nido, visų pirma, dėl to, kad jame yra daugiau maršrutų, kuriais gali plaukioti ir mėgautis kiekvieną dieną.
Corone turistinių agentūrėlių yra ant kiekvieno kampo, tačiau žmonės čia arba atvyksta porai dienų ir apsiriboja pagrindiniu maršrutu aplink Coron salą arba yra diver’iai, atvykstantys čia panardyti prie per Antrą Pasaulinį karą nuskandintų laivų. Su vienu tokiu susipažinau išvykdamas iš ten, tai sakė, kad praleido čia virš savaitės ir kasdien nardė prie tų laivų. Sako baugu, bet įspūdinga.
Iš to išplaukia, kad ir tu čia, ypač, jeigu keliauji vienas, išplauki tik vienu visos dienos maršrutu, nes į kitus tiesiog nesusirenka žmonių. Jeigu esat dviese ar daugiau, tai maukit tiesiai prie prieplaukos ir išsinuomokit laivelį sau – visai apsimoka. Prieš tai galima išsirinkti, ką nori pamatyti, ko ne ir būti, kur patiko tiek, kiek nori. Tiesa, įdomesnių maršrutų, bent sau, radau maksimum porai dienų, nes, na, varyti į kokį Banana island pasideginti – ne man. O norint pasideginti paplūdimyje, varyti reikia, nes, kad ir kaip gražu čia bebūtų, smėlėti paplūdimiai šalia miestelio nesimėto.
Atvirukinių vaizdų kelionėje gausu, tačiau praėjus nemažai laiko po kelionės atmintyje likęs tik to rojaus kampelio įspūdis, bet ne atskirų vietų pavadinimai. Nuotraukoje apačioje – maloniai įkyri filipiniečių šeimynėle. Man taip pagailo, kad jie savo atostogų įspūdžius fiksuoja mobiliuoju telefonu, jog pats įsiprašiau padaryti kelias jų nuotraukas. Gal ir gerai, nes jeigu ne jie, tikėtina, kad nebūčiau varginesis traukti fotoaparatą.
Čia likusios
Po daugiau nei dviejų mėnesių kelionės, tai buvo mano pirmasis sustojimas prie vandens. Net ir pačiam nuostabu, kad vos pradėjęs planuoti kelionę, svajojau apie šiltą vandenį ir galimybę maudytis kiekvieną dieną, tačiau jau prisėdus prie žemėlapio, atsirado kiti prioritetai. Ir ne tai, kad anksčiau nebuvo galimybės (porą miestų Kambodžoje buvo prie vandens), tiesiog atrodė, kad jeigu jau nerti į vandens pramogas, tai ten, kur jos aukštumoje pasaulio mastu, o ne “Vienas gražiausių paplūdimių Kambodžoje”. Gal todėl pirmą kartą gyvenime snorkelinant (diving’as, tai kai neri ir gan giliai su oro balionais, snorkelinimas apsiriboja ląstais, jeigu reikia, kauke, vamzdeliu orui, gelbėjimosi liemene, kuri padeda be pastangų plūduriuoti vandens paviršiuje bei žiūrėjimu gilyn į laidą “Povandeniniam pasaulyje”) atrodė, jog patirtį reikia dėti į atskirą krepšelį nuo visko, ką teko patirti iki tol. Ne tai, kad geriau ar blogiau – tiesiog visai kitaip. Ir dar, viena yra nardyti atviruose vandenyse ir dar kitaip – uždaruose Corono salos ežeruose, kurie laikomi švariausiais šalyje. O gal ir ne tik šalyje – jau nepamenu. Beje, filipiniečių šeima ir tas vyriškis žalsvame vandenyje nufotografuoti būtent viename tokių ežerų.
Antrą vizito dieną pabandžiau pasišaudyti pavienių turistų ir susiorganizuoti pasiplaukiojimą per likusius įdomesnius objektus, bet aš ne Richard Branson, o pavieniai turistai čia nesimėto, tad nupėdinau paslampinėt po miestą, panaršyti internete ir pagaliau atsakyti susikaupusius darbinius mail. Vakarą skyriau šalia miesto stūksančiam Tapias kalnui.
Užlipti į jį yra reikalų, bet miniu tai tik todėl, kad Filipinai buvo pirma P.Azijos šalis mano kelyje, kurioje jautėsi apkūnių žmonių buvimas. Taip pat ir McDonalds. Tad nenuostabu, jog ir į šį kalną nemaža dalis žmonių kopė su trimis sustojimais. Galima sakyti, jog nuo ten miestas, kaip ant delno, tačiau gražiausiai iš ten atrodo ne miestas, bet saulėlydis. Taip jau atsitiko, kad tiek gražiausią saulėtekį, tiek gražiausią saulėlydį kelionėje, pamačiau Filipinuose.
Aha, žemiau jau nuotraukos darytos pirmąją dieną – nuo kranto:
Vis tik ryškiausi mano prisiminimai čia gimė paskutinę dieną. Nepaminėjau, kad dieną, kai ieškojau pavienių turistų, užmačiau prie prieplaukos lūkuriuojančią vienišą azijietę. Priėjau, pristačiau reikalą, tačiau paaiškėjo, kad ji tik ieško, kas prie progos galėtų nutempti ją iki kitos Coron salos pusės, nes ji tiesiog išsinuomojo kajaką ir sakė pati plauks, nes jau čia yra buvusi, ir ją lygiai taip pat tada suerzino to vieno universalaus maršruto funkcionavimas. Tada man jau buvo aišku, ką aš veiksiu kitą dieną.
Išsiruošiau gan anksti, nes apie 16 valandą turėjo išplaukti mano keltas į Manilą. Keltai Filipinuose nėra pati patikimiausia susisiekimo priemonė, kasmet ten skęsta tūkstančiais (kažkada rudenį koks pustūkstantis nuskendo vienu ypu), bet tai priklauso ir nuo to kuo bei kokiu sezonu plauki. Mano kontora buvo laikoma patikima, lėktuvo bilietas kainavo trigubai (jei ne daugiau), be to jo nebuvo reikiamą dieną. O keltas išplaukęs ketvirtą popiet, į Manilą atplaukdavo kitos dienos rytą – kaip tik tai dienai, kai turėjau ten susitikti su dabar Taivane gyvenančiu buvusiu kursioku Kęstu bei dar vienu žmogumi su kuriuo susipažinau ryžių terasose.
Išplaukiau apie dešimtą, nes tik nuo tada veikė mano nakvynės vietoje įsikūręs vandens gerbėjų sporto klubas. Nėr ko nei sakyt – kajaku plaukiau pirmą kartą. Šį bei tą paskaitinėjau apie plaukimo technikas išvakarėse, bet praleidau vieną svarbų dalyką – skaitant reikalingi raumenys neprisipumpuoja. Todėl nepaisant visų paniekintų tuktukininkų, taksistų ir kiaurai sunešiotų batų, turėjo iš karto būti aišku, kad ne kojomis gi plauksiu. Ai. Nors nuo prieplaukos buvau paleistas lengva ranka, vandenyje jaučiausi pakankamai vienišas – kilo stiprokas vėjas, tad turistiniai laiveliai nejudėjo iš vietos. Taip ir nesupratau, ar jie laukė kažko stipresnio, ar lietaus, bet po kurio laiko pradėjau galvoti, kad tuoj ir pats kapanosiuos link kranto, nes progresas atrodė labai menkas. Dar bent ačiū dievui, kad didesnis už bangeles. Ir vis tik valia padarė savo, tad po valandos-pusantros jau buvau pirmame taške.
Dar. Teoriškai, mokėdamas už kelionę turistiniu laiveliu, tu automatiškai sumoki apsilankymo mokestį, kurio dalis eina būtent Coron čiabuviams. Ne tai, kad būčiau matęs, jog kažkas kažkur tai tikrina, bet šiek tiek grynųjų su savimi turėjau. Ir iš ties, vos tik atplaukus prie pirmojo objekto, prie manęs priplaukė žmogus, prižiūrintis tą teritoriją. Kalbų apie pinigus net nebuvo, bet vienas dalykų, kurių jo paklausiau, buvo ar daug žmonių čia taip atxūjakina, kaip aš? Sakė, kad kalbant apie užsieniečius, per paskutinius porą metų aš tik antras, kurį jis mato :) O be reikalo. Jeigu man vienam tas pasiplaukiojimas kartais atrodė neįmanomas (kas susiję ir su tuo, kad tądien turėjau išvykti), tai vykstantiems poromis ar grupėmis, primygtinai rekomenduočiau išbandyti šią pramogą. Jeigu vėjo nėra, plaukti gana malonu (vėjas, beje, baigėsi vos man pasiekus pirmąjį objektą), o plaukti palei pat Corono salą, kartais liečiantis prie jo akmeninių sienų, kartais apiplaukiant jo išsikišusius akmenis yra kur kas didesnis malonumas nei būti karališkai plukdomam nuo taško A iki taško B.
Kad aš nusprendžiau praplaukti palei visą salos ilgį – čia jau kitas reikalas. Vieno taško net neradau, užklausiau užmatęs turistinio laivo vado, bandžiau grįžti, bet daugiausiai, ką pešiau, tai užsiroviau ant vietinių – poros vaikų ir suaugusiojo – kurie žvejojo. Ir nors pas juos turistai nesilanko, zoologijos sodo efekto neprašo, neatrodė, kad jie labai patenkinti mano vizitu. Neužsibuvau, tad ir pažiūrėjęs į laikrodį, pradėjau irtis atgal. Ir tai jau buvo ta stadija, kai irkluoji nebe rankomis, bet užpakaliu. Užpakaliu, kuris kartu su stuburkauliu jau prašėsi poilsio, bet vis tiek buvo gyvybingesni už rankas. Plaukimas nuo vieno kranto iki kito atrodė, kaip begalinė kelionė, tačiau po truputį, po truputį… Neslėpsiu, kai likus porai valandų iki išvykimo iš Coron miestelio aš šiaip ne taip pasiekiau krantą, didžiavausi savimi taip, kaip nepamenu ar kada esu išvis savimi didžiavęsis.
Išlipus beliko tik formalumai: pavalgyti, pasiimti daiktus, pasiekti keltą. Iš ryto maniau, kad dar kartą paniekinsiu tuktukininkus ir pasieksiu keltą pėsčiomis. Persigalvojau.
Dabar, praėjus pusmečiui nuo išsilaipinimo Filipinuose ir skaitydamas apie nelaimę, kuri juos užklupo, suprantu vieną dalyką, kurį duoda kelionės. Po jų “ten” atsiranda nepalyginamai arčiau “čia”. Aš mačiau, kaip facebook’e, mergina, kuri praleido vienoje Haiyan nusiaubtoje saloje gerą mėnesį, dalinosi nuoroda per kurią galima paremti tos salos gyventojus. Nes ta vieta, jai – kaip namai ir, kaip pati man yra minėjusi, norėtų ten dirbdama gyventi. Tai jau nebe tiesiog “rojaus kampelis” ar paslaptinga vieta kažkur Filipinuose. Tai restoranai, kuriuose valgei, žmonės su kuriais susipažinai, gatvės, kuriomis vaikščiojai, vietos, kurios suteikė tiek džiaugsmo, kad apie jas pasakojai savo pažįstamiems ir rekomendavai draugams. Atrodytų, kokio velnio ten jiems reikia padėti – ir Lietuvoje yra pilna žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tiesa, dažniausiai šį argumentą naudoja žmonės, kurie nepadeda nei vieniems, nei kitiems. O man kažkaip visi žmonės atrodo panašūs bei nenusipelnę labai panašių dalykų. Ir gal todėl tie, kurie turi mažiau nei mes – nusipelnę net ir daugiau.
Kaip ten bebūtų, jeigu kiltų noras padėti, tai galima padaryti:
http://www.redcross.lt/lt/naujienu-sarasas/288-svarbi-kiekviena-minute-paremkite-nukentejusius-nuo-taifuno-filipinuose
http://gelbvaik.lt/2013/11/tragedija-filipinuose-gelbekit-vaikus-pradeda-lesu-rinkimo-kampanija/
http://www.unicef.lt/prisijunk-prie-musu/finansine-parama/paaukok-dabar/
arba per aukok.lt
https://www.aukok.lt/Projektai/Padekime-vaikams-ir-seimoms-nukentejusioms-nuo-taifuno-Filipinuose
https://www.aukok.lt/Projektai/Padekime-isgyvenusiems-stichine-nelaime-Filipinuose