Mianmaras

Paradoksalu, tačiau apie vietą, kurioje Mianmare praleidau daugiausiai laiko – savaitę – papasakoti tam tikra prasme nelabai yra ką. Gal todėl, kad čia, kaip niekur kitur (gal išskyrus Pyin Oo Lwin) daugiau gyvenau nei turistavau. Ranka ir devyniais prakaitais nuo Jangono yra pasiekiama Auksinio akmens šventykla (Golden Rock), bet aš galiausiai nutariu, jog čia nepaskutinė mano kelionė į šią šalį, tad top3 įžymybę palieku neaplankytą – bus proga grįžti. Gal todėl bežiūrint į tas kelias besivalkiojant po miestą padarytas nuotraukas apima didžiausia nostalgija ir būtent čia norisi sugrįžti dar kartą, jog įsitikinčiau ar ten tikrai taip žavu.

Kad ir kaip besižavėjau ryžių terasomis Filipinuose (tikriausiai didžiausias įspūdis, jeigu kalbėti apie kelionėje pamatytas vietas), vis tik esu miesto žmogus ir ši kelionė bent jau paslapčia buvo noras pažiūrėti ar yra vietų, kuriose galėčiau užsibūti ilgiau nei leidžia turistinė viza ir turistiniai tikslai. Ir nors daugeliu atveju tokios vietos reikia ieškoti šalies sostinėje, Mianmaro sostinė Naypyidaw yra įtraukiama tik į viską viską šalyje norinčių pamatyti žmonių maršrutą, nes nieko, išskyrus tvarką, toje dirbtinai perkeltoje sostinėje nepamatysi. Jangonas nuo 2006 metų tegali vadintis neoficialia šalies sostine, bet kur kitur, jei ne čia, pamatysi visą “best of” – nuo gatvėse bėgiojančių žiūrkių bei pinigų maistui prašančių vaikų iki keturiais ratais varomų “tačkų” bandančių prasimušti į kitą vienos eismo juostos gatvės pusę. More

Su nostalgija praverčiau Yangon’e darytas nuotraukas – neišvengiamai teks parašyti ir apie šį didmiestį. Bet prieš tai atskiras dėmesys mieste esančiai St.Mary’s bažnyčiai. Nors katalikus (juoba krikščionis) šioje budistinėje valstybėje procentais gali skaičiuoti ant vienos rankos pirštų, Yangone jie turi sau gražų rūmą. Patį didžiausia šalyje, beje. Ir aš galiu pasakoti, kaip labai norėjau dar ir dar kartą aplankyti vietinį religinį perlą Shwedagon Paya, tikriausiai dėl artumo dar ir dar kartą aplankiau tik St.Mary’s. Įskaitant kartą, kai bažnyčia buvo uždaryta, tas dar ir dar prilygtų kokiem penkiem kartam. More

Paradoksalu, tačiau taip yra. Mandalay pavadinimas visada trinsis jums prieš akis – nepriklausomai nuo to ar patys planuosities kelionę, ar ieškosit kitų keliautojų patarimo, ar nuspręsit vykti su turistine grupe. Tai miestas visada esantis Mianmaro lankytinų vietų top5, tačiau aš taip ir nesupratau kodėl. Kai kas klaus patarimo – tikrai siūlysiu praleisti Mandalay, nors visiškai jo išvengti tikriausiai niekam nepavyks – vieni bent kirs tą miestą vykdami į kitą, kiti pasiduos trankymosi autobusais nuovargiui ir Mianmaru suskaldys keliones, kurių kai kurios trunka ir iki 14 valandų.

Tačiau įspūdį miestas, žinoma, paliko. Visų pirma todėl, kad buvo pirmas. Pirmas, kuriame tiek dulkių; pirmas, kuriame prieš einant į kokią šventyklą būtina nusiimti kojų apavą; pirmas, kuriame didžioji dalis gatvės maisto – aliejuje skrudinti dalykai; pirmas, kuriame tiek daug laukinių šunų; pirmas, kuriame tiek daug šiukšlių ir, žinoma, pirmas, kuriame supranti, kad nepaisant ilgos sienos su Tailandu, tu esi daugiau Bangladeše ar Indijoje. More

Kambodža įveikta, Vietnamas į pabaigą, o aš vis bandau iki išvykstant į Filipinus nors su Mianmaru susitvarkyti. Viena iš stotelių jame – Hsipaw miestelis, nors realiai gal net ne stotelė, bet laikas iki jos įstrigo labiausiai.

Septintą ryto išsikrapščiau iki Pyin Oo Lwin traukinių stoties, nes, sakoma, kad jeigu jau kur važiuoti Mianmare traukiniu, tai būtent atkarpą iki Hsipaw per Goteik viaduką. Galima ir nuo Mandalay tą kelią įveikti (ką aš anksčiau ir planavau daryti), bet kaip vėliau įsitikinau – čia tik užkietėjusiems traukinių maniakams. Man užteko ir tų keturių valandų nuo artimesnio taško.

Nors bilietas tik $4 (atrodo), iš karto ištiesiu pasą, nes be jo čia toli nenuvažiuosi. Ir nors visų tie pasai dabar gan panašūs, bordavi, gyvoji bilietų mašina varto jį iš kairės į dešinę ir vis ištraukia į paviršių žodį „Lithuania“. Nors ir žinau, kad Mianmare iš Lietuvos nesu pirmas, per tris savaites tik kartą (tame pačiame Pyin Oo Lwin) sutikau vietinį, teigusį, jog buvo sutikęs mano tautiečių – dvi merginas. Visur kitur prisistatymas buvo palydimas „You’re the first one here from Lithuania“. Nenuostabu, nes net galingame Yangon turizmu nė iš tolo nekvepia. More

Taip, čia aš, nudegusia bei besilupančia nosimi ir, tikriausiai, kokiu nors vaikišku šalmu. Viskas prasidėjo išlipus iš autobuso vykusio iš šventyklų sostinės Bagan į man taip iki galo ir neperkastą miestą Mandalay.

Šie miestai gan arti, bet šiuo kart pats truputėlį apsiskaičiavau ir pasirinkau vėliausią įmanomą autobusą, nes atvykęs dešimtą vakaro tikėjausi pralaukti iki keturių ryto ir sėsti į daugelio taip giriamą traukinio maršrutą Pyin Oo Lwin. Ir tai buvo antra klaida, nes jeigu važiuoti traukiniu, tai ta įdomioji maršruto dalis, pasirodo,  yra tarp Pyin Oo Lwin ir Hsipaw miestelių, kas yra tolėliau nei man reikėjo šį kartą.

Kaip ten bebūtų, transportas čia yra viena silpnesnių grandžių, verčianti keliauti naktimis, atvykti paryčiais, persėdinėti tuose pačiuose miestuose, kuriuose jau buvai ir panašiai. Gerai yra tai, kad tokiais atvejais visada pilna tuktukininkų, motociklininkų, shared taksi ir panašių veikėjų, bet ir vėl – blogai, kad realiai šioje šalyje gyvenimas po 8 vakaro po truputį jau užsirišinėja, tad tokiu metu pasigauti privatų transportą į mažesnį miestelį nėra taip jau labai lengva. Ir vis tik, vien iš inercijos, išlipus iš autobuso keli kandidatai vis tik užpuola.

Pirmas pasiūlymas yra 20 000 kyat arba $22 taksi, kas viduje sukelia prunkštelėjimą, nes žinau, kad traukinio bilietas – vos $4. Ne tai, kad skirtumas didelis, kiek tai, jog nusiteikimas smarkiai pigesnis tuo metu. Purtau galvą, o jie irgi nesnaudžia: Would you go with a motorbike? Atsakau, kad taip, o jie ant savo kvailos galvos pasiūlo padaryti tai už 10 000 kyat. Sakau O.K., bet turiu sulakstyti iki stoties, prie kurios mane ir paleido, tualeto. Grįžtant užpuola jau kiti dušmanai, kuriems sakau, kad jeigu norit manęs, tai imkit už mažiau nei 10k. Juokiasi anie iš tokios kainos, bet ir man juokinga, kai tuoj pereisiu į kitą gatvės pusę ir važiuosiu. Siūlo ir jie galiausiai už 10k, bet aš žaidžiu sąžiningai ir sakau, kad jei už tą pačią sumą, tai jau turiu vairuotoją ir lekiu pas jį. O štai jis nežaidžia sąžiningai ir kitoje gatvės pusėje niekas manęs nebelaukia. Na va, galvoju, belieka grįžti atgal ir apsišūdinus savo arogancija važiuoti su kita chebra. Bet nieko, pamojuoji du kartus rankomis, paklausi pirmo pasitaikiusio tipelio ir prasideda naujos derybos. To make long story short, sukertam rankom tą pačią kainą, vairuotojas nulekia pasiimti striukės bei atnešti man šalmo ir mano taip kituose miestuose keikti motoroleriai tampa žingsniu į šviesesnį rytojų. Kodėl palūžau nuo sprendimo važiuoti traukiniu? Visų pirma, pervargau lakstyti su naujai sutiktais pakeleiviais iš Tailando bei kas antrą naktį vis likti be sveiko miego; visų antra, traukiniai, kaip ir lėktuvai yra visiškoje valstybės nuosavybėje, o čia kol kas juos remti nemadinga, gi važiuojant motoroleriu, žinai, kad tiesiogiai prisidedi prie vietinių gyventojų gerovės.

Kelionė motoroleriu į naktį trunka virš dviejų valandų ir tik nulipęs nuo motorolerio suprantu, kodėl derybos buvo iš sunkesnių (gal todėl ir dingo tie, kurie pasiūlė lėkti už 10k?) – vis tik dvi valandos kelio, kurios nemaža dalis buvo paskui fūras į kalną (ir jų išmetamųjų dujų karštos glamonės per visą kūną), o paskui dar antrą tiek iki trijų ryto atgal, už dešimt dolerių – tik po tokių atvejų ir supranti, kaip labai jiems tų pinigų reikia. Kadangi visą kelionės laiką už nugaros buvo, kad ir nedidelis, bet vis tik kokių 9kg backpackas, nulipus taip skauda šikną, kad nebegaliu padaryti jokio disko judesiuko, ką visiškai atkartoja ir sprandas.

Pavaikščiojęs naktinėmis miesto gatvėmis galiausiai susirandu veikėją, kuris motoroleriu suvežioja iki kokių trijų hostelių, kiekviename jų kone išlauždamas grotas, kol pasirodo šeimininkai, kol galiausiai pasirenku tinkamą. Klausiu ar čia kažkiek sumokėti jums dabar ar ką, į ką veikėjas paprašo 1000 kyatų, bet taip visai draugiškai, kad vėliau net pagalvoji, jog greičiausiai iš hostelio jis gavo didesnį “atkatą”, nors ir mano dovanėlė visai pamalonino. Krentu į lovą ir pirmą kartą visos kelionės metu užmiegu net neįsijungęs ventiliatoriaus – Pyin Oo Lwin įsikūręs 1000 metrų virš jūros lygio ir kalbama, kad kolonijiniais laikais, šis miestas buvo visos britiškosios valdžios bei kariuomenės vasaros bazė. Vėsu. More

Bet taip realiai visur. Ir ne po vieną. Vaikšto sau kompanijomis. Kartais pasipjauna ir beveik nemačiau atliekant „doggy style“ (nors „gangnam style“ čia antras populiariausias prekių ženklas po „Angry Birds“).. Gal ne sezonas, o gal tiesiog per karšta. Kaip jie čia praminta man paslaptis, tačiau faktas, kad net jeigu ir badauja, tai jų charakterį įtakoja ne skrandžio turinys, bo dar neteko nei matyti agresyviai žmonių atžvilgiu nusiteikusių keturkojų, nei jaustis nesaugiai juos matant. More