Ubud’e, „Eat, Pray, Love“ mieste, pabūti kiek ilgiau koją pakišo… koja. Tiksliau, abi kojos. Atykti į, tikriausiai, antrą geriausią tašką pasaulyje jogai (po Indijos) ir savaitei nepasinerti į jos malonumus, atrodė kvaila, bet žinojau ir, kad mano kūnas kelionėse įgija ištvermės mainais į nelankstumą, tad porą dienų iki Ubud’o pamėginau pasitampyti. Pasitampiau taip, kad vėliau per masažą (o kas beliko?) šokinėjau vos masažuotojai prisilietus prie kojų. Čia viskas gerai, – reziumavo man ji, rodydama į pečius bei viršutinę kūno dalį, – bet kojos tai ne. Don’t you say! Supratau, tad, kad jokie masažai man dar ilgai nepadės ir reikia tiesiog pasiilsėti, tad už pusę kainos paėmiau bilietą į vieną iš šventos Gili salų (Trawagan, Meno, Air) trejybės – Gili Trawagan. Nors tai pusė kainos nuo oficialios kainos, bet net nereikia derėtis – Indonezijoje dabar ne sezonas, tad pakanka paprašyti geriausios kainos ir jie iškart duoda žemiausią tarifą (kad tai sužinotum vis tiek turi pasitikrinti keletoje gretimų kioskelių, kurių Ubud’e, kaip ir jogos mokyklų, restoranų, masažo salonų bei taksi vairuotojų – apstu). More