‘skant pridavinėjau dokumentus Indijos vizai. Keturi aplankyti pastatai, begalinis tuščias popierizmas, kai viską turi užpildyti online, o pristatyti gyvai ir kai gyvai jie negali tau nieko atspausdinti, nes… Vienžo, gal pradinis pyktis ir praeis (jeigu jau šalis taip nenori tavęs, tai gal ir nereikia?), bet mano mintys jau išvyko į kitas šalis. Žiūrėsim.

Kaip ten bebūtų, Kandy mieste priduodamas dokumentus Indijos vizai, susipažinau su ukrainiečiu, kuris ne itin legaliai dirba Indijoje ir čia atvyko prasitęsti jau turimos vizos. Sako Kandy į tai žiūrima liberaliau, nes kiek sutikau žmonių, kurie vizas į Indiją darėsi Kolombo, visi vietoj prašomų šešiems mėnesiams su daugkartiniu įvažiavimu, gavo vienkartines trims mėnesiams. Man ir tiek, ir tiek yra per daug, bet kai kaina identiška, kas ten žino – gal bus į naudą lanksčiau planuojant kelionę. Kaip ten bebūtų, čia (Kandy) būti ilgiau nebemačiau prasmės ir kartu išvykom į artimiausią įžymybę – Dambulla šventyklas. Trijų valandų kelionė autobusu kainuoja vos porą litų, bet nereikia nė penkiolikos minučių, kad blogiausios akimirkos iš kelionės traukiniu, mintyse atgimtų, lyg plaukimas pieno upe. Traukiniu ne visur sulakstysi (ypač šiaurėje), bet jeigu tik bus galimybė, naudosiuos drebančiu, isterišku ir perpildytų autobusu, kuo rečiau.

Įėjimas į Dambulla uolas.

Atvykus ima lyti ir mano planas-chuliganas iš karto lėkti link (žodį “link” reiktų išskirti šiame sakinyje) Sigiriya olos subliūkšta. Šį ir kitus, taip vadinamo kultūrinįo trikampįo objektus galima būtų pavadinti “Alibaba ir 40 plėšikų”, nes lupikavimas iš turistų šiame regione pasiekia visos šalies topus. Pavyzdžiui, jau minėto Sigiriya akmens aplankymas – $30. FUCK YOU. Šiame kontekste 1500 Šri Lankos rupijų (±30 Lt), atrodo, kaip “už ačiū”. Ypač turint omenyje, kad dar 2012 metais, kaina šio objekto lankytojams buvo 1200 rupijų. Galiausiai, kad būtų visai saldu, vietiniai už šią atrakciją moka 30 kartų mažiau – 50 rupijų. F.U.F.U.

Kaip ten bebūtų, UNESCO, įtraukė šį objektą į savo paveldo sąrašą ir aš jį pasiryžtu aplankyti. Nes žinau, kad Polonnaruwa ir Anuradhapura miestų greičiausiai, kad neaplankysiu. Neaplankysiu, nes supratau, kad po Angkor Wat aplankymo, kiti miestai griuvėsiai tiesiog nebeturi jokių šansų. Ayutthaya (Tailandas) užteko 15 minučių, jog suprasčiau, kad ši pirmoji šalies sostinė neturi man nei ko parodyti, nei, ką papasakoti. Žinoma, galima tokiais atvejais pasiimti gidą, kuris kalbės už jau išnykusius miestus, bet gidų mojavimas rankomis man kartais net išspausdavo šypseną – tikrai, o ką daryti, jeigu rodyti realiai nelabai yra į ką? Dambulloje yra. Juoba, kad nuo čia – 20 km iki Sigiriya akmens, kuris visų yra minimas, kaip “must see” objektas.

Penkis Dambulla urvelius galima pralėkti per penkioliką minučių, galima tiesiog prisėsti, kuriame jų ant žemės penkiasdešimčiai ir pasisemti energijos. Jeigu nemoki ar nereikia – tada, gal ir tikrai, kad nereikia. “Must see”? Ne. Bet ir ne “Don’t see”. Fragmentai: