Nesvarbu kokiais: emociniais, materialiais, psichologiniais, primenančiais žmones. Kad ir kokie žavūs ir įdomūs bebūtų, jie visuomet tave stabdys, eis lėčiau, o kartais tiesiog negalės pajudėti iš vietos. Jei pasiūlysi jiems nuo olos šokti į vandenį, jie neišdrįs, nes žinos, kad niekada nebeišnirtų į paviršių. Ir blogiausia, kad jiems niekuo negali padėti – nieko nebus, kol jie patys vieną rytą nenuspręs, kad gana. Kad laikytis kažko įsikibus buvo svarbu, bet nepalyginamai svarbiau yra išmokti paleisti, nes tu prasidedi tik tada, kai laisvai renkiesi iš visų prieš tave atsiveriančių dalykų.