DSC02779
Tai viena labiausiai rekomenduojamų vietų aplankyti vietų Ho Chi Minh City (buvęs Saigonas), tačiau kiekviename šaltinyje galima rasti ir prierašą “vienpusiškas istorijos pateikimas” – tarytum apsidraudimą nuo galimo nusivylimo. Faktas, kad Vietnamo karo dalyviai amerikiečiai čia pateikiami tik iš blogosios pusės ir nė vienas aprašymas nesibaigia žodžiais “bet širdyje jis buvo geras žmogus”. Ar tokiu atveju istorijos pateikimas būtų jau nebe vienašališkas? Trys milijonai ankskčiau laiko žemę palikusių sielų (iš kurių du trečdaliai – civiliai) – koks skirtumas, kas kaltas, kas ne baltas.

Ir nors dėl labai prastos nuomonės apie Phnom Penh (Kambodža) praleidau progą aplankyti vietas, kurios nušviečia Pol Pot žiaurumus, kiekvieno panašaus objekto aplankymas įneša nejaukumo į sielą bei širdį, nes supranti, kad už viso to stovi žmonės. Tikiu, kad koks leitenantas Adam Smith davęs vieną-kitą nurodymą dėl visa pikta nušluoti kokį kaimelį, kažkam buvo toks pats pilietis, kaip jums kaimynas Petras, kasdien apsiperkantis gretimame supermarkete, kartais patvarkantis kieme esančią krepšinio lentą, o važiuodamas mašina riebiais matais užliejantis kiekvieną duobę. Bet štai susiklosto aplinkybės ir jis šaudo žmones, vardan eksperimento kastruoja ir išbandinėja ant jų naujus vaistus, kartais vardan pramogos paleidžia, kaip gyvus taikinius, ir tikrina savo taiklumą.

Ir Petras čia, aišku, išlindo neatsitiktinai, nes kiekvieną kartą girdėdamas kretino Petro Gražulio pasisakymus mintimis grįžtu į kadais aplankytą Aušvico stovyklą, o nuo šiol užsuksiu ir į šį muziejų. Nes priežasčių galima rasti bet kam, pateisinti galima bet ką. Žmonių šaudymą, pavyzdžiui, galima motyvuoti tuo, kad tau skauda koją, o juk dar tavo močiutė sakydavo “žmogų nušausi – kojoj skausmo nejausi”. Logikos čia nereikia ieškoti, o viskas iš tiesų prasideda nuo mažų dalykų. Kažkas ligonis, kažkas ne tos rasės, kažkas ne tos lytinės orientacijos, iki šiol kai kur nelabai esi žmogus, jeigu gimei moteriškos lyties. Svarbu nužmoginti reikalą, paversti svetimkūniu – ne toks, kaip aš, reiškia priešas, reiškia galima sunaikinti. Čia visų apsimyželių su neišsivysčiusiom arba ligotom smegenim noras – eliminuoti kitokius.

Ir net jeigu Vietnamo karas turi mažai ką bendra su neapykanta, kaip ir kiekvienas karas, tai yra puikus pavyzdys, kaip sugebama kai kuriuos dalykus iškelti aukščiau žmogaus, sugebėti kitame pamatyti žemesnį, ne tokį vertingą kaip tu, padarą.

DSC02778

Tikriausiai teko skaityti apie Milgramo eksperimentą, kuris gal ne tiek paaiškina, kiek iliustruoja mechanizmą, kuriuo įjungiama žudymo mašina. Visada sakiau, kad, jeigu eičiau tarnauti į kariuomenę, gyvas ar bent jau sveikas negrįžčiau, nes negaliu vykdyti nurodymų, kurie prieštarauja mano įsikinimams bei vertybėms. Ir tame negali būti jokių autoritetų, ypač jeigu tu jau esi subrendęs žmogus. Nei darbdavys, nei tėvai, nei generolas. Bet jeigu pasidomėti įvairiomis sėkmės istorijomis, žmonėmis, kurie pasiekė kažko išskirtinio šiame gyvenime, pastebėsit, kad kiekvienas jų susidūrė su aplinkos priešiškumu jiems. Kiekvienas jų vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu turėjo įrodinėti kažką iš serijos, jog nėra kupranugaris, buvo paliktas su savo keistomis idėjomis bei požiūriu vienas ir artimiausios aplinkos buvo įkalbinėjamas eiti gyvenimo saulėlydžio link pratryptais takais, o ne naujais nepažintais maršrutais. Kiekvienas savimi norintis būti individas yra anomalija visuomenės organizme, kurį pastaroji norėtų pašalinti – kaip kokį auglį. Labai panašiai, juk elgiamasi su išskirtiniais vaikais mokykloje – jie arba priverčiami pritapti prie visų (tapti tokiais pačiais), arba priverčiami palikti mokyklą.

Nenuspėjamumas evoliuciniu požiūriu nėra gerai. Todėl, kai pasakysit tėvams, kad išvykstat metams į Indiją, nesitikėkit džiaugsmo ašarų. Nebus šventinio torto ir pakeitus gerai apmokamą darbą į tau patinkantį – nes gi į darbą trečdalio gyvenimo praleisti eini ne todėl, kad patinka. Galiausiai, vyras turi parnešti namo ėsti bei saugoti namus, o ne mylėti, tad jeigu lauksi mylinčio, gali taip niekada ir nepavirsti vaikų gimdymo mašina, o juk toks ir yra tavo tikslas šioje žemėje.

Aš vis nenustoju stebėtis, kaip prieš save matydami žmogų, nematome jame savęs. Ne ta prasme, kad jis turi norėti ir galvoti taip pat (šitai mes mokam), bet, kad jis lygiai kaip ir tu, nori būti laimingas. Kas, kad kitaip. Kad jam irgi skauda, kad jis irgi myli. Ir ne, nėra taip, kad “niekam taip neskaudėjo, kaip man skauda” arba “niekas taip nemyli, kaip aš myliu”. Tam tikra prasme mes esame absoliučiai vienodi. Mianmariečiai, lietuviai, estai, bulgarai, moterys, vyrai, homoseksualai ir heteroseksulai, juodaodžiai ir baltaodžiai.

Įsivaizduok save vieną dieną atsikeliantį pasaulyje, kuriame visi yra lygiai tokie patys kaip tu. Visi juokiasi iš tų pačių dalykų, visi žino tuos pačius dalykus, visiems patinka tie patys filmai ir visi bare pasakoja tuos pačius anekdotus. Tai būtų pati nuobodžiausia vieta prabusti.

p.s. beje, su Songkran / Thingyan / Chaul Chnam Thmey / Pbeemai ir kitais jus visus – dar vienais azijietiškais, bet ne kiniškais, naujais metais!