Prie auksinės Amritsaro šventyklos po vidurdienio girdi tik vieną: Bodah, Bodah, Wagah Bodah. Suprask, vairuotojai šaudo keleivius kelionei iki Indijos/Pakistano sienos (border) pamatyti tai, ką galima būtų pavadinti vienu ilgiausiai rodomų spektaklių – sienos tarp šių dviejų šalių uždarymo ceremoniją. Kažkur teko skaityti, kad šį šou kasdien galima stebėti jau nuo 1959 metų, tačiau užtikrinu – net ir šiandien jis atrodo aktualus bei sprogstančiai galingas. Žinia, santykiai tarp Indijos ir Pakistano nėra rožėmis kloti ir ši demonstratyvi uždarymo ceremonija yra tarytum surežisuota šio santykio išraiška.
Man sekasi, nes užsieniečiai čia turi atskirus kelius iki sienos ir atskiras vietas jau prie pačios sienos. Antraip, baisu ir pagalvoti, kiek galėtum užtrukti, jeigu reiktų praeiti visą kelią kartu su nelabai mandagumo paisančiais indusais. O jų čia daug. Pirmas jausmas, lyg likus valandai iki varžybų tarp “Lietuvos ryto” ir “Žalgirio”, eitum į Siemens areną. Nors greičiau į Kauno sporto halę palaikyti “Žalgirį” kovoje prieš Maskvos CSKA. Čia ir pardavėjai pardavinėjantys suvenyrus, ir vietiniai meistrai ant žando išpaišantys Indijos vėliavą.
Nors pagrindinis šou prasidės tik apie 17.30 (grubiai tariant – likus valandai iki saulėlydžio), atmosfera ima pulsuoti dar likus valandai iki. Kiek sunku tiksliai nusakyti, kas dedasi Pakistano pusėje, nes ji matosi gerokai prasčiau, bet Indijoje prasideda… Iš pradžių tiesiog muzika, o vėliau vietinis Jogaila Morkūnas ištempia į sienos tiesiąją šimtus fanų ir įteikęs jiems keletą Indijos vėliavų, paleidžia bėgti iki sienos. Iš bėgikų bei reakcijų į juos gali suprasti, kad ši estafete – nacionalinio pasididžiavimo reikalas, nors iš pradžių atrodo išties komiškai. Iki kol į distanciją neišsineša koks aštuoniasdešimtmetis senolis, beveik keturiom bėgantis iki sienos ir atgal… Publika atsistoja ir palaiko dvigubais plojimais. Tai trunka gal kokias 10 minučių, po kurių prasideda diskoteka. Pagal geriausius Indijos “šmotus” maivosi iš vietų pašokusios mergos. Nepaneigsi, kad faina ir, jog visiems čia išties linksma. Vėliau Jogaila vis kvies kartoti kažkokius šūkius, kurie, tikėtina, turi nacionalistinio užtaiso, tačiau tai neatrodo ir neskamba perdėm agresyviai, nors akivaizdu, kad liaudis ir parade dalyvaujantys “mean it”. Kol pirmame plane šildoma publika, už pastatų kiek tolėliau nuo pagrindinio kelio, gali matyti į dangų kylančius batus – tai apšilinėja Indijos garbės kuopa. Ai, bet ką čia labai tempti gumą – pažiūrėkit ir patys pamatysit, kas verčia kilti batus ir publiką…
httpvh://www.youtube.com/watch?v=NC9NeJh1NhI
Pamenu, kai pamačiau tai pirmą kartą, norėjau juoktis, bet atvipęs žandikaulis neleido – buvo sunku patikėti tuo, ką matau. Kai mačiau tai gyvai, sunkiai tramdžiau ašaras – visame šitame reikale tiek daug energijos, meilės ir pasididžiavimo. Taip labai, labai tikra.