Kalėdos/kūčios paskutiniu metu man asocijuojasi su legendine Valdo Adamkaus sveikinimo kalba, kurią jis pradėjo žodžiais “Šikučių vakarą…”. Su sniegu šios šventės greitai nebeasocijuos niekas (pamenu, kaip pernai namiškiai juokėsi iš mano tailandietiškų Kalėdų, paskui patys trypę pasiutpolkę aplink eglutę ant pilko asfalto), manosios, gi, užbėgant įvykiams už akių, tampa vis karštesnėmis. Pernai, kaip jau minėjau skliausteliuose, buvo Tailande (vėl skliaustinėju, kad pasakyčiau, jog ne tik tailandietiškos, bet ir europietiškos – hostelio, kuriame buvau apsistojęs savininkas buvo ispanas, tad jo žmona tailandietė pridarė bent 13 vietinių patiekalų).
Šiemet aplink Kalėdas atėjo laikas judėti į anoje kelionėje į Taivaną praleistą Taroko nacionalinį parką ir, o sutapime, pigiausios vietos apsistoti čia (ką daro vienetai, nes didžioji dauguma užsuka dienai, susisuka ir apsisuka) yra arba krikščionių bažnyčios hostelis, arba potestantų. Tiesa, tiek krikščionių, tiek protestantų kvapas iš čia jau seniai išgaravęs (kaip pasakojo vienas vietinis – savininkai tik moka “atkatus” atitinkamom benduomenėm), tačiau pastatai yra. Man dailesnė pasirodė protestantų vietelė su realia bažnytėle, kurioje paliktas “Yamaha” pianinas tiesiog prašyte prašosi būti paglostytas. Tad mano Kalėdos gal ir toli nuo šeimos, bet pakankamai arti Dievo šiais metais (jis tikrai prabudo, kai kreipiausi į jį muzikos garsais).
O vos už kelių kilometrų nuo Dievo kalvelės, yra šitosios versmės (hot springs). Turistų Taroko parke netrūksta ir neturistiniu sezonu, bet iki ten nelabai kas datraukia. Aš irgi nesu tikras ar būčiau įveikęs visus “Do not enter” barjerus, jeigu ne einant šalikele prie manęs pristabdęs ratuotas vietinis. Iki hot springs, – paklausė? Palinksėjau ir jau rūkom link versmių. Japonijoje jas kažkaip praleidau, Taivane dar irgi neturėjau progos, tad buvo pirmas kartas. Iš pradžių sunkiai įsivaizdavau, kaip vietinis lenda į tą verdančią jūrą ir pats lindau į natūraliai susidariusius baseinukus, kuriuose versmių vanduo maišėsi su greta tekančios upės, bet, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta, tad paskui sekiau vietinių pavyzdžių, tik pėdas vis laukan iškišdamas – pėdoms ir plaštakoms tas karštis pasirodė nepakenčiamas ir po geros valandos maudynių. Net grįžęs į Dievo kalnelį dar kurį laiką vaikščiojau taip, lyg prieš tai ne vandenyje braidžiojęs būčiau, bet po smailius akmenis – taip padai degė.
Tai tiek, tad, tų šventinių nuotaikų. O kalbant apie linkėjimus, tai… Kitąmet visiems linkiu gerų kelionių. Kuo giliau į save.